Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Požiūris
Žiniasklaida
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Atsimainymo džiaugsmas

Kun. Vytenis Vaškelis

Reginys, kurio jie dar nebuvo matę ir palaimos euforija, kurios dar nebuvo išgyvenę, juos tarsi pakėlė nuo aukšto kalno ir nuskraidino į dangiškąsias viršukalnes. „Sustok žavinga laiko akimirka, nes mes trokštame tą nenusakomą žodžiais džiaugsmo būseną sulaikyti ir „įsprausti“ į palapinės vidų“, – taip manė apaštalas Petras ir atvirai išsakė su juo drauge esančių apaštalų Jono ir Jokūbo bendrą jauseną: „Rabi, gera mums čia būti“ (Mk 9, 5).

Tačiau Kristaus atsimainymas – tai ne auksaspalvio drugelio pagavimas tinkleliu ir besaikis grožėjimasis juo, tai – Nukryžiuotojo pasiaukojančios meilės priėmimas. Suvokdami, kad nors dažnai žmogiškoji prigimtis šiaušis nenorėdama ar tingėdama laikytis Dekalogo bei aukščiausiojo meilės priesako, vis dėlto kaskart stengsimės paklusti Šventosios Dvasios paliepimams bei Jos įkvėpimams, idant turėtume širdyje tokią ramybę, kurios pasaulis niekada nesuteiks.

„Kai esame viena su Dievo meile, visa turime Jame. Visi dalykai yra mūsų, kad juos paaukotume Jam Kristuje, Jo Sūnuje. Nes visi dalykai priklauso Dievo vaikams; mes esame Kristaus, o Kristus yra Dievo. Buvodami Jo šlovėje, pranokstančioje visą malonumą ir skausmą, džiaugsmą ir širdgėlą, kiekvieną kitą gėrį ar blogį, visuose kūriniuose mylime veikiau Jo valią nei pačius kūrinius, ir taip mes kūriniją paverčiame gyriaus Dievui auka. Kaip tik dėl šio tikslo Dievas visa sukūrė“, – rašė Thomas Mertonas.

Mes savuoju gyvenimu Dievo valiai tardami „taip“ tęsiame dievišką kūrybą. Kai širdyje nesvyruodami pripažįstame, jog kaip Tėvas myli Sūnų, taip panašiai Švč. Trejybė myli kiekvieną iš mūsų, tada su tikėjimu, priimdami Tėvo besąlygišką meilę Sūnui, mes priimame ir mus įpareigojantį klusnumą Atpirkėjui (Mk 9, 7). Mūsų viso gyvenimo ir pašaukimo įkūnijimo viršūnė ši: kaip Jėzus vien iš meilės Tėvui viską darė didesnei Jo šlovei, taip ir mes, jei leidžiamės, kad mūsų bet kokią baimę beribis gailestingumas vytų šalin (1 Jn 4, 18) ir aukojame Viešpačiui visus savo džiaugsmus bei vargus, patys pamažu tampame Meile.    

Antgamtinė malonė 1996 metais Leandrę Lachancę inspiravo užrašyti šiuos žodžius: „Vienintelė mintis, turinti visada gyventi tavyje – Meilė. Šią mintį tu priimi iš Tėvo ir duodi kitiems matomu ar nematomu būdu. Ji ateina iš Tėvo ir pas Jį sugrįžta. Tada tavyje nebus priešingų Meilei minčių, gestų ir žodžių: gyrimosi, puikybės, kritikos, niekinimo, teisimo, melo ir t. t. Tu negalėsi apie nieką, kad ir kas tai būtų, turėti negatyvių minčių. Tavo mintys bus: užuojauta, supratimas, atleidimas, gailestingumas, priėmimas ir meilė. Tavo troškimai bus: būti toje vietoje, kokioje Tėvas nori kad būtum, ir daryti tai, ką Tėvas nori kad darytum – ateitum padėti nelaimingiems, padėtum kenčiantiems ir vestumei sielas pas Dievą naktį ir dieną, matomu ar nematomu būdu. Tu žinai kelią, kuris veda sielas pas Dievą. Tai yra priėmimo, atleidimo, gailestingumo ir meilės kelias“.

Argi nekyla mumyse nuoširdaus dėkingumo mintys ir žodžiai, skiriami Viešpačiui už tai, kad mes vis rečiau pasiduodame puikybės klastai ir tvirčiau žengiame tiesos bei artimo meilės keliu? Ar būtinai reikia laukti kalendorinių Velykų, idant tik per jas pradėtume švęsti Jėzaus prisikėlimą, kuris mums jau šiandien suteikia naują dvasinio atgimimo džiaugsmą? Pagaliau, kas duoda garantiją, kad mes visi sulauksime balandžio 8-osios – Prisikėlusiojo pergalės prieš mirtį šventimo dienos? Juk tikrai pasaulyje bus tokių žmonių, kuriems Velykų diena (po šio gyvenimo pabaigos) išsiplės į neišmatuojamą amžinybę.

Todėl prasmingai gyvenkime ypač tą valandėlę, kurioje egzistuojame. Praeitis negrįžtamai praėjo, ateitis yra Dievo rankose, o dabarties momentas priklauso man ir Jam. Kristus ne veltui nusivedė savo mokinius ant Taboro kalno. Jis jiems padovanojo trumpą, bet neužmirštamą šventę – mažąsias Velykas. Jis pradėjo akinančiai spindėti ir tarsi tarė: „Ką dabar jūs, mano sekėjai, išgyvenate, tai – tik mikroskopinė palaima... Išties verta su manimi nešti gyvenimo kryžių iki pat savosios Kalvarijos kalno viršūnės. Kai tik jį užnešite, bematant su manimi amžinai būsite triasmenio Dievo Džiaugsme“.     

© 2012 „XXI amžius“