|
Paskutiniai savanorystės metų štrichai
Ar iš tiesų kasdieninė rutina neleidžia žmogui išgyventi permainų, pajusti gėrio ir grožio alsavimo, sklindančio visai šalia?
Tokia dvasia nuvilnijo gruodžio viduryje, kai į Lietuvą atkeliavo Betliejaus taikos ugnelė. Šis simbolinis šviesulys jau penkioliktą kartą skautų ir visų geros valios žmonių dėka neša santarvę, ramybę, taiką, sušildo širdis, apšviečia protus ir sąžinę. Tūkstančiai rankų lydi Betliejaus taikos ugnelės (BTU) kelionę tūkstančius kilometrų, tūkstančiai širdžių perduoda savo meilę ir gerumą su kiekviena įžiebta žvakele tamsos ir liūdesio pasauliui.
Nepasakosiu apie iškilmingą ugnelės sutikimą Prezidentūroje, Seime, savivaldybėse, ministerijose. Taip, tai gražu, iškilminga, dvasinga. Nepasakosiu ir apie Bažnyčių bendruomenėse dalintą Betliejaus aidą taikos liepsnelę. Taip, ten sakralu, šalia Velykų žvakės atsiranda ir Gerosios Naujienos pasiuntinys ir Betliejaus žvakutė ar žibintas su BTU simbolika. Nesigilinsiu ir į linksmą susibūrimą Katedros aikštėje. Ten skautai, dalindami ugnelę, pasakojo apie šios gražios akcijos istoriją ir reikšmę. Traukinukai, dardėję į Klaipėdą ir Turmantą, pakelyje palikdami stotelėse šį, gal ne tiek magišką, bet tikrai reikšmingą ženklą, nebuvo kažkuo ypatingi. Kalbėsiu apie tokias vietas, kuriose BTU sužibo ypatinga šviesa. Ten skautai ėjo kaip tikri, pasišventę savanoriai.
Šv. Mišiose Santariškių klinikų koplyčioje susirinkę medikai ir ligoniai viltingas maldas siunčia Betliejuje gimusiam Kūdikėliui. Staiga iš kasdienybės tamsos išnyra šviesa, viltis ir tikėjimas! Dek, liepsnele, tartum saulė, neški šviesą tu pasauliui, skamba skautų giedama giesmė. Ir per rankas keliauja gyva ugnis, kurią palydi patys nuoširdžiausi linkėjimai. Ta maža žvakutė tampa didžiausia amžinosios prasmės dovana. Žmonių veiduose ašaros ir šypsenos, jų rankos virpančios, sušalusios ar karščiuojančios, bet meile ir pasitikėjimu plakančios širdys.
Keliaujame į vaikų ligoninę. Nešamės lauktuvių pačių skautų keptų sausainėlių. Savo įspūdžius pasakoja skautė Renata: Kai pasiūlė eiti į vaikų ligoninę, tuoj sutikau. Kepėme sausainėlius, mažesnieji skautai rodė savo išmonę juos įvairiai puošdami. Tad pilna pintinė saldžių dovanėlių buvo priedas prie mūsų dainų, pasakojimų ir pagrindinio atributo ugnelės. Bent mes taip manėme.
Pirmiausia apsilankėme vaikų traumatologijos skyriuje. Čia įvairaus amžiaus vaikai kenčia ne tik nuo patirtų traumų, bet ir nuo įvairių ligų, kurios privertė draugauti su lovele ne dieną ir ne mėnesį tai įvairūs stuburo, rankų ir kojų sąnarių pakenkimai ir daug kitokių negerovių. Kiek reikėjo išradingumo, kad kuo daugiau geros nuotaikos atneštume į palatas. Ne tik degančios žvakelės ir sausainėliai, bet ir linksmi pasakojimai, net trumpi žaidimai privertė ne vieną mažąjį pacientą iš širdies pasijuokti.
Paskui ėjome į vaikų onkologijos-hematologijos skyrių. Niekada dar neteko susitikti su tokiu didžiuliu skausmu ir tokia didele viltimi. Mūsų palydovė, mažoji Kamilė, taip pat šios ligoninės pasientė, pasišokinėdama lydėjo koridoriais ir, prieš atidarydama palatų duris, komentavo apie kiekvieną ten gulintį.
Lovelėje prie lašelinės prijungtas pilkai baltas šešėliukas. Ar tai mergaitė, ar berniukas nepasakysi. Beplaukė galvelė, įdubę skruostai ir staiga sužibusios didžiulės akys! Jos laukia tikrų, raminančių žodžių. O man tvenkiasi ašaros akyse ir sprangus gumulas įstringa gerklėje. Pasižiūriu į savo draugus. Jie atrodo ne ką geriau. Tokiems gyvenimo susitikimams mes nepasiruošę! Gerai, kad su mumis sesė Dalia, didžiulę gyvenimo patirtį turinti vyr. skautininkė. Tai ji pradeda pasakoti apie Betliejaus ugnelę. Ir daug atranda paguodžiančių žodžių tiek pačiam ligonėliui, tiek šalia sėdintiems artimiesiems. Drebanti rankelė spaudžia prie krūtinės ką tik gautą sausainėlį. Ir siauros, sukepusios lūpytės pražysta šypsena. O akyse dega tokia pati skaidri liepsna, kaip ir mūsų dovanotų žvakelių...
Atveriame vis naujas ir naujas duris, už kurių skausmas, nežinia, laukimas ir viltis. Tai čia reikia eiti ir nešti šviesą, čia reikia geros nuotaikos ir optimizmo. Mes nutariame, kad savanoriausime ir toliau, ne tik BTU akcijos metu, Renata išsako visos grupė nuomonę.
Apsilankome ir Gerantologijos centre. Čia visur jaučiama Kalėdų nuotaika. Po šv. Mišių koplytėlėje pasipuošę šių namų gyventojai renkasi valgykloje bendrai Kūčių vakarienei. Vieni, dar pakankamai pajėgūs, nežiūrint garbaus amžiaus, kiti džiaugiasi gyvenimu tik su šalia esančio pagalba. Kaip šiems senukams reikia bendravimo, kaip jie džiaugiasi kiekvienu, juos aplankiusiu, sako skautas Mantautas. Nusinešėme sausainėlių, žvakelių ir, aišku, gerą nuotaiką. Visi senukai mielai giedojo su mumis giesmelę, klausinėjo. Juos domino mūsų mokslai, darbai, laisvalaikis. Kiekvienas stengėsi atsisėsti arčiau, paspausti ranką, patapšnoti per pečius. Buvo toks abipusis dėmesys, iš tiesų atrodė, kad bendravome su artimiausiais žmonėmis, su seneliais. Kažkieno... Nebuvo pamiršti ir tie, kurie nebepajėgia pakilti iš lovos. Čia jau reikėjo ir išradingumo, ir iškalbos. Juk norėjosi ne tik palikti simbolinę Betliejaus ugnelę, ne tik pavaišinti sausainėliais, bet ir įžiebti viltį, suteikti gerą nuotaiką, paguosti, dovanoti artumo jausmą tai, ko daugelis čia laukia ir nesulaukia iš saviškių... Lankysime juos dažniau, nes matėme, kokį džiaugsmą atnešė šis susitikimas, Mantautas patvirtina kartu su draugais priimtą sprendimą.
Dar vienas Betliejaus taikos ugnies nešėjų tikslas buvo sutrikusio intelekto vaikų dienos centras Šviesa. Vos pasirodė pirmieji skautai su žibintu, džiaugsmo šūksniai pasigirdo visuose dienos centro kampeliuose. Pačių Šviesos narių rankomis išpuoštoje salėje nekantraudami laukė be galo nuoširdūs ir žingeidūs žmogeliukai. Kitaip jų ir nepavadinsi, nes centrą lankantys 72 asmenys nuo 16 iki nenusakomo amžiaus savo dvasia ir tyrumu prilygsta vaikams. Čia turėjome išsamiai papasakoti visą Betliejaus taikos ugnelės istoriją. Taip pat didžiulį susidomėjimą kėlė ir uniformuoti skautai. Kas jie, ką jie veikia? Klausimai pylėsi kaip iš gausybės rago.Uždegėme kiekvienam simbolinę BTU žvakelę, kartu sugiedojome giesmelę (kiekvienas giedojo savaip savom melodijom ir savais žodžiais). Išklausėme ekspromtu susikurtų eilėraščių ir pasakojimų. Tiek daug džiaugsmo seniai buvome matę. Kiekvienas norėjo asmeniškai išsakyti savo palinkėjimus, padėkoti už ugnelę, už žvakutes, už sausainėlius, net už Kalėdų senelį ir gimusį Betliejaus Kūdikėlį. Ak, kad aplink visi žmonės būtų tokie nuoširdūs ir jausmingi! Šį ypatingą Betliejaus šviesulį lydi žodžiai taika, ramybė, santarvė, atjauta. Tai reikalinga ir laimingam turtuoliui, ir liūdinčiam vargšui, ir nusikaltėliui, ir geradariui.
Savo pamąstymus apie ugnelės kelionę pateikia Julija: Betliejaus taikos ugnelę nunešėme į Lukiškių kalėjimą. Kartu su Bernardinų bažnyčios bendruomenės nariais ir jos kunigu tėvu Arūnu dalyvavome šv. Mišiose, kurias aukojo kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Jose dalyvavo apie 30 kalinių. Paskui kartu su jais turėjome agapę, o po jos dalinome dovanėles kaliniams kamerose. Atnešdama taikos ugnį pajutau, kad ji tapo dar prasmingesnė, nes patys tampame ta ugnimi, patys tampame ta taika, tuo gėriu, turime įveikti save, kad įrodytume, jog ši ugnis, kurią nešame, nėra šiaip sau pareiga ar menkniekis, kad tai tikėjimo liudijimas apie Kristaus begalinę meilę.
Tai tik dalelė nueito šios liepsnelės kelio. Ja pasišviesdami mes patys tampame kitokie. Atsiranda vidinis noras daryti gera ne tik šiandien, bet ir rytoj, ne tik savo draugui, bet ir nepažįstamajam.
Baigėsi oficialiai skelbti svanorystės metai. Viliuosi, kad šis kilnus judėjimas įgaus pagreitį, kad jis nesustos. Tai jaučiu iš savo skautų. Taip pat tikiu, kad prie savanorystės darbų prisijungs vis daugiau geros valios žmonių. Juk gera nešti kitiems šviesą, ramybę, santarvę, šypseną, laimę!
Dalia Tarailienė,
Vyr. skautininkė, BTU akcijos Lietuvoje koordinatorė
© 2012 XXI amžius
|