|
Paaukojimas
Nenorėjai nei deginamų, nei atgailos atnašų. Tuomet aš tariau: Ateinu! (Ps. 40).
Apie ką dabar svajoji? Pabandysiu atspėti. Gal apie didesnį atlyginimą? Mažesnius mokesčius? Galingą prabangią mašiną? Geresnę vaikų ateitį? Remontą bute? Pagijimą ar bent palengvėjimą sunkioje ligoje? Apie išrinktąjį arba išrinktąją ir vestuvių pokylį? Gabalėlį dešros pusryčiams? Kelionę į Turkijos kurortus? Įsigytą paklausią specialybę? Išlaikytą egzaminą?..
Svajonių lietus! Nesibaigiantis, begalinis... Betgi svajoti maža! Siekiame to, ko trokštame. Ir mokame kainą. Įvairią. Nemiegotos naktys, stresas, darbas, rūpestis, išnaudotas laikas ir t.t. Kuo didesnis tikslas, tuo didesnės sąnaudos. O kartais ir nuostoliai. Kaip be jų! Skolinamės pinigus, rizikuojame versle, lekiame pas plastinės chirurgijos specialistus, nešame kažkam dovanas, ieškome pažinčių ir... po truputį pražylame. Bet ar tampame laimingi?.. Kaip čia pasakius...
Iš tiesų, ar esi sutikęs ramų ir laimingą žmogų, kuris tau sakytų: Štai, man nieko nebereikia. Aš visko turiu! Susimąstei?
Tiesa, ramų veidą neretai pamatome... karste, nešdami grabnyčių žvakę. Tikslas pasiektas? Turėtume visi džiaugtis susirinkę į laidotuves. Bet... verkiame. Kažkas čia negerai. Ir tikrai negerai! Šitiek pastangų įdėta, aukų suaukota ir viską reikėjo palikti! Ir tada už mirusįjį pradedame veikti mes. Žūtbūt reikia pasiekti paskutinį tikslą: atidaryti išėjusiam Dangaus karalystės vartus bet kokia kaina. Reikalaujame nešti karstą į bažnyčią, šventinti duobę, laikyti šv. Mišias, net jei mirusysis Dievą per rūpesčius tiesiog buvo pamiršęs.
O štai dabar kitas vaizdas. Vyras ir moteris, nešdami glėby mažulytį kūdikį, įžengia į šventyklą. Suklumpa prieš altorių ir taria: Dieve, priimk šį vaikelį, brangiausią mūsų turtą. Atiduodame jį Tau, kad nuo šiol jis būtų Tavo nuosavybė. Tebūnie Tavo valia visame jo gyvenime. Amen. Ir ši auka iš tiesų yra priimama ir patvirtinama žodžiais: Šitas yra mano mylimasis Sūnus, aš juo gėriuosi. Ką tai turi bendra su Tavimi ir manimi?
Noriu Tavęs paklausti. Ar bandei kada save atiduoti Dievui? Be jokių apribojimų ir rezervacijų. Be išsisukinėjimo ir atsargumo. Viską, kas esi ir koks esi. Tiesiog imti ir padovanoti Viešpačiui! Ir tada laukti ženklo, kad esi priimtas. Ir tikėti, kad Tas, kuris Tave priėmė, tvarkys Tavo gyvenimą pagal savo dėsnius. Kad nekrūpčiotum naktimis, kad širdis plaktų ramiai ir rankos nedrebėtų slystant pro pirštus neišsipildžiusioms svajonėms, kad Tavo veidas imtų šviesti ir raukšlės išsilygintų pirmiau, nei būsi paguldytas į karstą. Kad galėtum šypsotis ir neskubėdamas žvelgti į Dangų, kuris yra... Tavo širdyje. Jo vartai atviri visiems, kurie yra Viešpaties nuosavybė.
Mano jungas švelnus ir mano našta lengva..., sako Jėzus. Žinai, kas yra toji našta? Ogi Tu pats! Leiskis paimamas į Jo rankas, nes Sūnus eina į Tėvo namus. Jums pakeliui.
Atėjus laikui, per Tavo laidotuves, ramiai spragsės grabnyčių žvakė, o susirinkę artimieji stebėsis: Iš kur tiek šviesos ir ramybės? Kiti paaiškins: Na, pažvelkite į šio žmogaus gyvenimą... Ir visi suklaups maldai...
Dijana Kančienė
Utena
© 2012 XXI amžius
|