|
Ko pavydėjo kunigas Česlovas Kavaliauskas?
1994 metų rudenį ėmiau pusiau oficialiai dėstyti hebrajų (ivrito) kalbą Kauno kunigų seminarijoje. Seminarija suteikė patalpas, o už mokslą pinigus mokėjo patys mokiniai. Mokymasis buvo savanoriškas, savotiškas fakultatyvas. Lankyti užsiėmimus (dukart per savaitę) turėjo teisę ir su kunigų seminarija nesusiję asmenys (iš miesto). 1995 metų pavasarį, kai mano mokiniai jau buvo pramokę kalbos tiek, kad galėjo bandyti susikalbėti, sužinojome, kad Elektrėnų ledo rūmuose vyksta ledo ritulio jaunimo turnyras, o jame žaidžia ir Izraelio jaunimo rinktinė. Nutarėme nepraleisti progos praktiškai pritaikyti įgytas kalbos žinias. Į kelionę išsirengėme keturiese: aš ir dar trys mano geriausi mokiniai Kunigų seminarijos vyresniųjų kursų klierikai. Kelionė pasisekė mano mokiniai įsitikino, kad jau pajėgūs kalbėti ivritu, o jų kalba suprantama izraeliečiams. Tad mokytasi ne veltui
Atsisveikinus su užsienio šalies sportininkais, vienas iš mano mokinių pasiūlė: Aplankykime Kaišiadoryse gyvenantį garsų kunigą Česlovą Kavaliauską. Tai labai įdomus, aukšto intelekto žmogus. Prisimenu, kad vienas iš mano mokinių neturėjo laisvo laiko, tad į Kaišiadoris vykome trise. Klierikai puikiausiai žinojo, kur kun. Č. Kavaliauskas gyvena, tad surasti jį nebuvo jokios problemos.
Kai kun. Č. Kavaliauskas sužinojo, kad pas jį į svečius atvyko hebrajų kalbos mokytojas su mokiniais, tiesiai jų paklausė: Ir jūs jau mokate kalbėti? Mokame, atsakė klierikai.
Šeimininkas davė valią jausmams: Vaikinai, kokie jūs laimingi! Jūs peršokote kartelę, kurios aš peršokti nesugebėjau ir jau niekad nesugebėsiu. O juk galėjau
Kai kalėjau lageryje, su manimi kartu buvo ir nemažai išsilavinusių žydų. Tikriausiai, tarp jų galėjo būti ir mokančių hebrajų kalbą. Būčiau paprašęs, tikrai kas nors būtų sutikęs mane mokyti. Bet kažkaip nepaprašiau, dėl to visą gyvenimą save graužiu, o jūs, šaunuoliai! Kaip aš jums pavydžiu! Linkiu jums visokeriopos sėkmės!
Išgėrėme tradicinės arbatos ir patraukėme link geležinkelio stoties. Žinojau, kad kun. Č. Kavaliauskas sunkiai serga ir jo gyvenimo saulė jau leidžiasi. Netrukus mane pasiekė žinia, kad kunigas perkeltas į Vievį, o greit po to sužinojau, kad jis baigė savo žemiškąją kelionę. Buvau laimingas išgirdęs, kad kun. Č. Kavaliausko vardas nėra pamirštas. Jo garbei rengiami atminimo vakarai, leidžiamos knygos. Tad lai mano šie kuklūs prisiminimai tampa dar vienu štrichu garbaus kunigo portrete.
Chaimas BARGMANAS
Gidas profesionalas
Kaunas
© 2012 XXI amžius
|