|
Šventėms pasibaigus
Štai praėjo ilgai lauktos džiaugsmo šventės kaip dainoj:
Štai praėjo, praskambėjo daugelis metelių
Ir nuūžė nutekėjo kaip sraunūs upeliai!
Nesugrįš jau tos dienelės, kad ir kaip norėsi.
Nematysi, neišvysi, kad ir kaip ilgiesi.
Jau užžėlė tie takeliai, kuriais vaikštinėjau,
Jau pakrypo ir nusviro nameliai gimtieji.
Tik neverki praeities, jos nesigailėki
Josios vaisiais vis džiaugsies, nors žemėj gulėsi.
Drąsiai ženkime pirmyn.
Kliūčių neatbokim, širdis kelkime
Aukštyn, dvasioj nesvyruokim.
Šią dainą mama išmoko Adakavo katalikiškoje mergaičių žemesniojoje ūkio mokykloje. Jai tuomet buvo 1516 metų, dabar Dievo apvaizdos dėka aštuoniasdešimt aštuoneri.
Daug gražių mūsų ganytojų laiškų pasiekė mus, tikinčiuosius. Tik kažin, ar nors dalelė šių šiltų žodžių, o gal aš klystu, pervėrė mūsų sielos gelmes. Pamenu, mums, paaugliams, dvasios tėvelis Aduliukas, taip mes jį vadinom, sakė: Vaikai, nevaikščiokit žarijom, kad nenudegtumėt. Buvo ir kitas jo posakis: Jeigu vienas obuolys supuvo, tai nereiškia, kad visi. Taip, mes jaučiame, matome aplink daug blogio. Juk šitas blogis atėjo ne iš karto. Jis ėjo iš kartos į kartą. Veidmainystė atėjo iš sovietinio laikotarpio, kada mokykloje mūsų karta buvo mokoma vienaip, o tėvų kitaip. Dvasios tėveliai ugdė dvasines vertybes. Tuomet dvasios vertybės uždraustas vaisius buvo saldesnis, tuomet nelengva buvo dvasios tėveliams ir kai kuriems sovietinės mokyklos mokytojams. Negaliu neigti, kad nebuvo ir tikrų patriotų, kurie savo valia ar iš baimės bažnyčią lankančius sekė, bet, kaip aš mėgstu sakyti, buvo nedėkingas istorinis laikotarpis. Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio šūkis buvo Blogį nugalėk gerumu!
Dabar matomas kitoks vaizdas. Sudarytos visos sąlygos vaikų ugdymui, deja, vaikai nelabai nori klausyti tikybos mokytojų. Jiems reikia tik priimti Pirmąją Komuniją ir gauti Sutvirtinimo sakramentą. O mūsų dvasios tėvelis A. Pudžemys klausė: Vaikai, kiek mėnesių lankote mokyklą? Devynis dėl kūno, o dėl sielos teprašau bent tris ir, žinoma, sekmadieniais. Spalio mėnesį rožinio, gegužės mojaus, birželio Jėzaus širdies.
Nenoriu būti bloga pranašė. Kaip sakydavo a. a. kun. V. Skiparis, kai kurie katalikai bažnyčioje lankosi keturis kartus: pirmą kartą atneša, antrą atveda, trečią atveda, ketvirtą atneša. Bet taip buvo dar tuomet, sovietmečiu. Dabar daugiausia atneša. Tad noriu pasidžiaugti, šiandien galime laisvai reikšti savo mintis, ir mokytojai gimę geru laiku. Ne kartą per Marijos radiją dvasios tėvelis J. Kauneckas, buvęs Skaudvilės klebonas, dabartinis Panevėžio vyskupas, prašė melstis už mokytojus.
Noriu pasidalinti prisiminimais apie Šv. Kalėdas. Sovietmečiu Bernelių šv. Mišiose dalyvaudavome ryte prieš pamokas, nes reikėjo nepavėluoti į mokyklą. Aš nebijojau pavėluoti, turėjau stuburą ir dar gerai paruošusi pamokas, buvau ne komjaunuolė. Klasės draugėms buvo sunkiau, jos buvo popierinės komjaunuolės. Noriu pasidžiaugti dabartimi. Štai mūsų Upynos Stasio Girėno vidurinės mokyklos mokiniai su mokytoju Jurevičiumi išdrožė iš medžio mokyklos prakartėlę. Pakviestos mūsų parapijos klebono kun. Eduardo Steponavičiaus, muzikos mokytoja I. Raudonienė ir pradinių klasių mokytoja R. Petrikienė dovanojo šventę visiems. Ypač atmintin įstrigo mūsų mažųjų pirmokėlių pasakojimai, parengti su mokytoja Stefa Geštautaite. Mažieji džiaugėsi, kad kunigėlis palaimino namelius ir dalijosi įspūdžiais. Dar jie kalbėjo: Reikia eiti į bažnyčią Kūčių naktį į Bernelių šv. Mišias, sužinoti tikrąją Kalėdų šventės paslaptį. Jų žodeliais tariant, pamatyti tikrą Kalėdų senelį. Mūsų mažieji pirmokėliai Pranciškus-Emilis Jurgaitis ir Žiedė Gužauskaitė, paruošti R. Petrikienės, suvaidino angelėlius. Mokytoja I. Raudonienė su choreliu pagiedojo giesmę Tyli naktis. Labai noriu, kad ši publikacija neįžeistų nė vieno esamo ir buvusio mokytojo.
Danutė
Vaikystėje buvusi Eucharistijos bičiulių narė
Upyna, Šilalės rajonas
© 2012 XXI amžius
|