|
Kultūrinis sektantizmas, arba virimas savose sultyse, skirstant SRTRF pinigus
Juozas Dapšauskas
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (toliau SRTRF) viešosios informacijos rengėjams šią savaitę išdalijo beveik 6,2 mln. litų. Šiais metais Fondui iš valstybės buvo pervesta žymiai daugiau pinigų ir, beje, gerokai mažiau buvo pateikta paraiškų. Tikriausiai daug kas neteikė paraiškos, nes žinojo, kad liūto dalis paskirstoma daugiausia saviškiams.
Skelbiant finansavimo paskirstymą SRTRF internetiniame puslapyje rašoma: Tiek nepriklausomi ekspertai, tiek Fondo tarybos nariai projektus vertino atsižvelgdami į pateikto projekto svarbą nacionalinei ir (ar) regioninei kultūrai, švietimui; į jo visuomeninę reikšmę, skatinant kultūrines iniciatyvas, ugdant moralines ir socialines vertybes, integruojant visuomenę į kultūros ir švietimo procesus. Atsižvelgta į profesinį projektų parengimą, autorių atranką, temų aktualumą, išliekamąją projekto vertę ir sklaidos galimybes. Vertintas projekto kūrybiškumas, originalumas, pajėgumas skatinti kultūrinę saviraišką, demokratinę savimonę, kūrybines diskusijas. O kur tos diskusijos vyksta? Tarp savęs? Savose sultyse? Kur rezultatai, nauda plačiajai visuomenei?
Kokie tiražai tos kultūrinės žiniasklaidos su misija? Ir net nemaža dalis iš jų tiesiog atsiduria šiukšlių konteineriuose. Už savo pinigus jų neleistų, o kai už valstybės, tai nereikia galvoti nei apie reikalingumą, nei apie naudą plačiajai visuomenei. Patys sau įdomūs. O kodėl nebūti patiems sau įdomiems pasidalinant dideles pinigų sumas? Juk geriau kamerinėje aplinkoje juos išleisti.
Kas juos skirsto? Beje, kai kurie, gavę pinigus, net patys dirba SRTRF arba yra artimai susiję vienokiais ar kitokiais ryšiais. Viešojoje erdvėje jau seniai vyksta diskusijos, kad SRTRF nekvepia nei skaidrumu, nei pliuralizmu. Juk čia įsigalėjusi tvarka, kad dalininkai pasidalija pinigus. Kai kurių leidinių tiražai tesiekia tik 100 egzempliorių, bet ar jie turi kažkokią išliekamąją vertę? O kas to nemato, tikriausiai yra akli ir meno nesupranta? Tikrai?
Egzistuoja didelė perskyra tarp elitinės kultūros ir bandos. Viena žiniasklaidos dalis krypsta į bulvariškumą, priklausymą vien nuo akcininkų, verslo interesų, masinio skonio, o kita, sau priskirianti kultūrinę misiją, neretai verda tik savo sultyse. Deklaruoja, kad atlieka misiją, bet veiksmas vyksta tik savame kieme, net nematant reikalo į tas misijas išsiruošti. O kam? Čia ir yra didžiausia bėda kultūrinis išskirtinumas ir sektantizmas. O kas kels kultūros lygį, kritinį mąstymą tų žmonių, kurie sudaro 99 proc. Lietuvos gyventojų?
© 2012 XXI amžius
|