|
Istorinę patirtį priimkime kaip dovaną
Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupo Mindaugo Sabučio kalba iškilmingame Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjime
Pirmiausia norėčiau nuoširdžiai padėkoti už galimybę man, religinės mažumos atstovui, kreiptis šioje garbingoje vietoje tokią nuostabią dieną. Kaip krikščionis ir vienos iš labiausiai okupacijos metais nukentėjusių bendruomenių narys noriu išsakyti širdingiausią padėką visiems, kurių ryžto, milžiniškos rizikos ir pasiaukojimo dėka mes galime švęsti šią laisvės šventę, ir tiems, kurie vedė šalį į laisvę ir įteisino ją Kovo 11-osios aktu bei gynė seną ir kartu jauną valstybę, kai jai buvo iškilęs lemtingas pavojus. Tokią dieną įprasta susimąstyti apie gėrį, kurį suteikė Nepriklausomybė. Tad pirmiausia dėkoju Dievui, kad jau kelis dešimtmečius galime laisvai išpažinti savo tikėjimą, melstis, skelbti Dievo žodį ir nevaržomi organizuoti savo bendruomenės gyvenimą. Šimtmečiais persekiojimų ir netekčių išugdyta patirtis mums leidžia įvertinti ir suprasti, ką reiškia laisvė. Šiandien mes, kaip ir kitos religinės bendruomenės, džiaugiamės, kad mūsų šalyje yra užtikrinta tikėjimo laisvė, o tikintieji Lietuvos piliečiai gali nevaržomi gyventi pagal savo pašaukimą. Atstovauju kartai, kuri buvo gaminama LTSR, bet į sovietinę sistemą neįleido gilių šaknų ir didžiąją sąmoningo gyvenimo dalį gyvena naujoje santvarkoje, tokiu būdu turėdama galimybę kritiškai vertinti ir įžvelgti laisvės praradimo ir totalitarizmo pavojų bei prisitaikėliškumo grimasas, kaip tais anais laikais, taip dabar. Tad, kaip Lietuvos Respublikos pilietis, krikščionis, pereinamos kartos atstovas norėčiau pasidalinti keletu pamąstymų, kurie, tikiuosi, nebus svetimi ir daliai klausytojų.
Viena iš Kūrėjo žmogui dovanotų savybių, skiriančių jį nuo likusios gyvosios gamtos, yra atmintis tiek asmeninio gyvenimo, tiek kolektyvinės istorijos suvokimas ir mėginimas ją apibendrinti ir, kiek tai įmanoma, daryti tam tikras išvadas. Kovo 11-osios įvykis jau priklauso istorijai, kai šalies ir asmeninius gyvenimus galime dalinti į etapus iki ir po. Kaip gi atrodo tas po? Kartais pasigirsta balsų, kad gyvenimas iki Nepriklausomybės buvęs geresnis, o laisvė esanti niekam nereikalinga. Suprantama, kad daliai žmonių pasunkėjo socialinės sąlygos, atsirado naujų iššūkių, o ir šiaip visi mes dabar esame 30 metų senesni nei kokiais 1982-aisiais. Toks vergovės ilgesys nėra naujas. Jau senovėje Izraelio tauta murmėjo Mozei, kad Egipto vergovėje buvo geriau. Žmogaus atmintis netrunka išstumti pažeminimą, kančią, pavojų. Negi ponų leidimas įsigyti baldą, talonas tualetiniam popieriui ar gyvenimo kelionė į artimą užsienį socialistinio bloko šalyse yra verta laisvės, nekalbant apie persekiotus ir žudytus disidentus, sugadintus gyvenimus svetimame ir beprasmiame kare Afganistane, beprotnamiuose kankinamus šviesesnės minties žmones, nenorėjusius prisitaikyti, ir apskritai pamintą žmogaus orumą ir gyvenimą nuo pat gimimo mele ir ideologiniuose kliedesiuose? Iš viso to išėjome, o dabartinis vergystės troškimas žemina mus labiau nei pati vergovė. Kita vertus, tenka sutikti kartą, kuri visiškai neprisimena, kas buvo, kuri tai skaito paviršutiniškai kai kada iš vadovėlių arba šiaip sugaudo informaciją interneto platybėse, kuri su džiaugsmu ir netgi su pasididžiavimu gali dėvėti rūbus ar nešioti simbolius, kurių priedangoje ir kurių vedami buvo žudomi mūsų žmonės, kur mes buvome kankinami, mūsų šalis buvo siaubiama. Kaip nemaloniai tokie balsai skambėtų, būdami sąžiningi, turime pripažinti, kad, nepaisant milžiniškų pasiekimų, Lietuvai tampant civilizuotos pasaulio bendruomenės nare, daugybės pozityvių permainų, įvykusių šalies gyvenime, kažkas svarbaus liko nepadaryta. Kažkurioje vietoje, nepaisant kosmetinių priemonių, žioji vis gilėjanti ir skaudanti žaizda. Gal todėl tiek daug žmonių emigruoja. Vieni mintimis į LTSR, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės arba dar senesnius laikus; kiti fiziškai į svečias šalis, dar kiti, pakeldami ranką prieš save, iš šio pasaulio.
Suprantant Nepriklausomos Lietuvos valdžių sunkumus, iškylančius organizuojant vienos skurdžiausių Europos valstybių gyvenimą, tenka pripažinti, kad vienas dėmuo daugelyje sprendimų lieka antraeilis. Tai žmogus. Ne tik valdžios, bet ir piliečių sąmonėje per keletą dešimtmečių susiformavęs požiūris į kitą, kaip į konkurentą ir priešą, neša skaudžius vaisius. Neretai dėl sunkumų kaltinamas sovietmetis arba Vakarų skleidžiamas blogis. Kažin ar Rytai, ar Vakarai skatina mus žudyti naujagimius, negerbti vyresnio amžiaus žmonių, griauti kapines, niekinti vargstančius. Baisiausia, kad mes visa tai darome patys. Šalia gyvenantį laikydami svetimu, mes tampame patys svetimi visiems, taip įsileisdami į savo gyvenimus vienatvę, baimę ir netikrumą. Todėl piliečiai mato visų lygių valdžias kaip savanaudžių, nuolat kovojančių dėl savo išlikimo politinėje orbitoje, klubą, o valdžia ir jai pavaldžios institucijos į pilietį žvelgia kaip į potencialų nusikaltėlį, kuris, jei dar nenusižengė įstatymams šiandien, tai būtinai ketina tai padaryti rytoj. Kodėl taip atsitiko, kad šalyje, kuri išmaitintų dešimtį milijonų gyventojų, vis mažiau vietos? Kodėl, gyvenant Dievo palaimintame krašte, kuris duoda derlių, kur pakanka vandens, kurį aplenkia griaunančios stichijos, kai gyvename taikos sąlygomis, labai trūksta vilties ir nesinori gyventi? Atsakymų galėtume ieškoti ir atrasti mūsų tolimoje ir artimoje praeityje, socialinėse transformacijose ir pan. Tačiau viena svarbiausių giluminių priežasčių yra pamiršimas, kad laisvė nėra savaiminis dalykas, o didelė Dievo dovana, kurios sąlygomis gali oriai skleistis tiek žmogaus, tiek tautos pašaukimas. Būtent dovana! Ir čia verta prisiminti rusų filosofo Vladimiro Solovjovo žodžius: Tauta nėra tai, ką ji galvoja apie save, bet tai, ką apie ją galvoja Dievas. O Jis trokšta, kad žmogus, kaip pamiltas ir atpirktas kūrinys, oriai atsiskleistų ir išpildytų savo pašaukimą Dievo, šeimos, bendrapiliečių atžvilgiu. Ir čia kalbame ne apie žmogų apskritai, bet apie kiekvieną iš mūsų. Norėdami, kad taip įvyktų, mes, būdami laisvi, esame įpareigoti tausoti kiekvieną kitą, kaip Dievo pašauktą ir pamiltą žmogų su savais įsitikinimais, kultūra, kalba, socialiniais ir profesiniais įgūdžiais bei talentais.
Kai kada susvetimėjimas iš dalies teisingai priskiriamas prie globalizacijos bėdų. Bet globalus pasaulis (arba globalus kaimas) yra tikrovė, kurioje gyvename, ir jei nenutiks nieko neprognozuojamo, ir toliau gyvensime su įvairių kultūrų, rasių, pasaulėžiūrų žmonėmis. Ir nuo mūsų iš esmės priklauso, ar globalizacija taps mums suklupimo akmeniu ar palaiminimu. Šioje vietoje verta gręžtis į mūsų šalies istoriją. Pažvelgę į ją, už savo tautinio, kultūrinio ar konfesinio angažuotumo mes patiriame, kad čia, šioje žemėje, slypi pasaulis, kurį tiek mažai dar pažįstame ir kurio pažinimas gali mums atverti visiškai naujas perspektyvas gyvenant XXI amžiuje. Mūsų žemėje šimtmečius gyveno įvairių tautybių lietuvių, vokiečių, žydų, totorių, lenkų, rusų, baltarusių, škotų, italų, karaimų, latvių ir kitų tautų žmonės, išpažįstantys skirtingus tikėjimus. Mes turime sunaikintos Prūsijos, arba Mažosios Lietuvos, ypatingą paveldą, ne visiems dar suvokiamą, iš esmės pasitarnavusį mūsų raštijai bei kultūrai. Kiek visa tai mums, plačiajai visuomenei, pažįstama? O juk čia, Lietuvoje, gyvavo dabartinio, įvairaus pasaulio vizija, kuri mums gali tapti tikru lobiu ir mokytoja, jei ją deramai pažintume ir nelaikytume mums dar neatsivėrusių istorijos reiškinių ir asmenybių svetimais, pavojingais, priešiškais dalykais. Svarbu, kad mūsų istorinė patirtis mums taptų sava su visomis jos apraiškomis. Pažinę save, sudarytume prielaidą oriai gyventi pasaulyje ir save gerbti. Ir tik save ir savo šalį vertinančius ir gerbiančius gali gerbti kaimynai.
Galbūt, priimdami istorinę patirtį kaip Dievo dovaną, mes išmoktume taip priimti ir dabartį su visomis jos realijomis ir gal pažintume žmogų, kaip tarnaujantį visuotiniam gėriui. Tuomet sunkiai prekybos centre triūsianti motina, neįgalusis, garbaus amžiaus žmogus, kitai tautinei grupei priklausantis, laisvės netekęs kalinys neatrodys svetimi, mažiau pagarbos verti, bet savi, pašaukti gyventi po ta pačia saule ir kad jie visi yra turtas, o ne našta ar pavojus. Ką gi reiktų daryti? Reformos, matyt, nebepadės. Kai kas tikisi pasaulinės ar vietinės revoliucijos, bet tai jau buvo. Kai kas globaliuose socialiniuose tinkluose organizuoja antiglobalistines akcijas, kiti tiki greitų, itin liberalių pokyčių sėkme, dar kiti tautinės imperijos (pvz., LDK, Sarmatijos etc.) vizija. Ne reforma reikalinga, o esminė dvasinė reformacija gręžimasis į viso gėrio šaltinį Dievą ir į Jo kūrinį žmogų. Gavėnios metu skaitome per pranašą Izaiją Viešpaties išsakytus žodžius: Štai pasninkas, kokio aš noriu: nuimti neteisėtai uždėtus pančius, atrišti jungo valkčius, duoti laisvę pavergtiesiems, sulaužyti bet kokį jungą, dalytis su alkstančiu duona... Tada tartum aušra užtekės tavo šviesa. Tavo teisumas žengs pirma tavęs, o Viešpaties šlovė lydės iš paskos (Iz 68, 68).
Tad reikia, kad mūsų laisvė nebūtų našta ir skausmas, bet džiaugsmas ir garbė. Čia ir pavienis pilietis, ir ypač tie, kuriems patikėtas žmonių likimas, privalo už laisvę prisiimti atsakomybę, kad politinė Nepriklausomybė dovanotų žmogui galimybę nevaržomai skleistis suvokiant savo pašaukimą ir tarnaujant kitiems. Turime prisiminti, kad Lietuvoje vis dar yra žmonių, tikinčių žiniasklaidos pranešimais ir net politikais, ir net Bažnyčia. Tad ir sunku, ir lengva pateikti žmonėms objektyvią, visapusišką informaciją be didelių emocingų iliustracijų; politikams laikytis įstatymų, kuriuos patys priima ir baudžia piliečius, jų nesilaikančius; Bažnyčiai dvasininkams ir pasauliečiams savo gyvenimu liudyti Kristaus prisikėlimo viltį.
Žinoma, galima nieko nedaryti, pasilikti pyktyje ir dvasinėje suirutėje. Bet tai mūsų Nepriklausomybę stipriai kompromituoja, o jei mes laisvės neverti, jos ir neteksime. Ir jei taip atsitiks, greičiausiai tai bus paskutinė netektis. Norėčiau visiems mums palinkėti, kad kiekvienais metais Kovo 11-oji mums būtų vis linksmesnė ir prasmingesnė, kad tiek čia, tiek svetur gyvenantys mūsų žmonės galėtų tarti: Štai mano šalis, kuria aš didžiuojuosi, tai mano namai, mano tėviškė, mano Tėvynė, kad taip švęstume ne tik mes, bet ir ateities žmonės, kad jiems netektų patirti gėdos ir kartėlio, kokį mes patiriame prisimindami kai kuriuos valstybės gyvenimo praeities epizodus: Liublino uniją, XIX ir XX amžių šviesuolių tremtį, bajorų puotose ir vaiduose sužlugdytą Abiejų Tautų Respubliką, valstybingumo praradimą 1940-aisiais ir kai kurių mūsų vadovų išdavystę, kad į tą sąrašą jiems nereiktų įrašyti dienos, kai Kovo 11-oji buvo sutrypta, kad nesugebėjusiems laisvės išsaugoti nereiktų dainuoti graudžių dainų apie prarastą Tėvynę ir, kaip įprasta, dėl tragedijos kaltinti ne save, o istorines aplinkybes ir išorės priešus. Mylėkime vieni kitus, branginkime laisvę ir prašykime Dievo, kad leistų gyventi tiesoje, nes joje yra Jėzaus pažadas: Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus (Jn 8,32).
Dėl laiko stygiaus vyskupas pranešimą perskaitė sutrumpintą.
© 2012 XXI amžius
|