2012 m. kovo 16 d.    
Nr. 11
(1986)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Kristus – amžinasis gyvenimas

Kun. Vytenis Vaškelis

Sėdžiu prie stalo, perskaitau šio sekmadienio Evangelijos ištrauką, pažvelgiu į daiktus ir mąstau: „Štai turiu knygas, kompiuterį, kūną, sielą... ir... amžinąjį gyvenimą. Tai labai skirtingi dalykai, bet juos priimu kaip Dievo meilės dovanas, tarp kurių yra nematoma, bet labai aiški gija. Nejučiomis pradedu dėkoti jų Davėjui. Po maldos ateina tikrumas, kad visa, kuo naudojuosi, yra priemonės, padedančios siekti tikslo – amžinojo gyvenimo. Iš atminties iškyla: „O amžinasis gyvenimas – tai pažinti (...) Jėzų – Mesiją“ (Jn 17, 3).

Ryžtuosi vis iš naujo keliauti per šį gyvenimą, kad pažinčiau Jį ir vienyčiausi su Juo. Jei mano pastangos būti su Viešpačiu, malonei veikiant, yra dažnos ir nuoširdžios, tada, šių pastangų bei kantrybės dėka, laipsniškai ragauju Jo didėjančio manyje artumo vaisius. Tiesa, kai vienaip ar kitaip nusižengiu Jam, gali atrodyti, kad tolstu nuo Jo ir dėl to turėčiau pelnytai liūdėti. Tačiau šiai pagundai nepritardamas nesuteikiu galimybės, netoli manęs (beje, ir šalia visų mūsų) slankiojančiam priešui – paslaptingai riaumojančiam liūtui (1 Pt 5, 8) tarsi iš Kauno zoologijos sodo narvo ištrūkusiam, kėsintis į mane.

Neseniai perskaičiau (beje, kai kuriuos puslapius dėl laiko stokos ir neaktualumo paskubom praverčiau) Thomo Mertono neseniai išleistą storą autobiografinę knygą „Septynaukštis kalnas“. Pradžiugino, kai joje atradau dvasinių perliukų. Antai jaunuolis Thomas, patyręs atsivertimą, eidavęs į bažnyčią melstis. Jo asmeninis liudijimas yra pamokantis: „Kryžiaus kelio stotys man tebebuvo veikiau sunkumas, o ne paguoda, ir tam reikėjo pasiaukoti. Panašiai būtų galima apibendrinti visą mano maldingumą. Neįstengiau laikytis šios praktikos lengvai ar spontaniškai, ir ji labai retai man suteikdavo aiškų juslinį pasitenkinimą. Vis dėlto jas atlikus apimdavo malonus, stiprinantis ramybės jausmas – ramybės, kuri buvo beveik nejuntama, tačiau visą laiką gilėjo, ir kuri, mano aistroms nuslūgus, ėmė darytis vis realesnė, vis tikresnė, kol galiausiai pasiliko su manimi visiems laikams“.

Kas yra amžinasis gyvenimas? Tai ne valgio ir gėrimo dalykai, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje (Rom 14, 17). Žinoma, kol gyvename žemėje, savo organizmą stipriname ir valgiu. Jei tai darome dėkodami Dievui, argi tada nelydi mūsų Paraklito palaima? Bet kalbant apie pilnėjantį amžinąjį gyvenimą, kuris yra prisikėlusiojo Kristaus mumyse augantis buvimas bei tolydžio išlaisvėjantis Jo veikimas, šito nepakanka. Jėzus mumyse jau dabar nori būti viskas ir viskuo. Jis nenori būti mūsų vertybių viršutiniame stalčiuje, bet – mūsų įvykių centre, tai yra, kaip vienoje knygoje Kristus autoriaus lūpomis kalba: „Aš noriu būti tavo mobiliojo telefono viduje, kur viskas tavo gyvenime – tavo draugai, šeima, užsiėmimai, mintys, veikla – susieta su Manimi, bet juda pavėjui, tai šen, tai ten, pirmyn ir atgal, nepakartojamame būties šokyje“.

Šio būties šokio Vadovas – Dievas Tėvas, kuris savuoju meilės alsavimu kaskart per kiekvienas aukojamas šv. Mišias siunčia savo numylėtinį Sūnų. Ant altoriaus vyksta misterija – vis iš naujo gelbėjamas šis pasaulis (Jn 3, 17). Žemės piligrimai, kurių tikėjimas Kristumi nesiliaudamas auga, patys tampa tarsi dangaus pasiuntiniai, idant paklydusiam pasauliui mestų iššūkį: „Žmonės, pažvelkite į Tiesos spindinčią šviesą, praregėkite, kelkitės ir keiskitės!“

Artimesnės bendrystės su Švč. Trejybe, Dievo Motina, angelu sargu ar šventaisiais siekiai bei dvasiniai judesiai taip keičia žmogaus vidų, kad Kristuje „ištirpsta“ visi žmonių rangai ir pašaukimai. Pasak T. Mertono, „kiekvienas žmogus gali būti pakviestas – bent jau de jure, jei ne de facto – susilieti į vieną dvasią su Kristumi kontempliacijos žaizdre, o tada eiti ir skleisti žemėje tą pačią liepsną, kurią Kristus nori matyti negęstančią. Iš esmės tai reiškia, kad pašaukimas tėra vienas. Nesvarbu, ar tu skaitai paskaitas, ar gyveni uždarame vienuolyne, ar slaugai ligonius, ar priklausai religiniam ordinui, ar ne, esi susituokęs, ar ne; nesvarbu, kas tu esi, koks tu esi, – vis tiek esi pakviestas aukščiausiam tobulumui, esi pakviestas giliam vidiniam gyvenimui, gal net mistinei maldai, kad perduotum kitiems savo kontempliacijos vaisius. O jei negali to daryti žodžiais, daryk pavyzdžiais“.

Taigi mūsų pagrindinis pašaukimas – kiek įmanoma visu kuo panašėti į Jėzų. Juk Jo atėjimo pas mus tikslas buvo vienintelis – taip mus atitraukti nuo netikro susižavėjimo savimi, daiktais bei aplinkiniais, kad Jis taptų visų mūsų didžiuoju troškimu, vedančiu mus į visapusišką išganymo išsipildymą. Tiktai būdami su Juo ir Jame atrandame naują gyvenimo žavesį visu tuo, kas yra mumyse ir aplink mus. Tai yra amžinojo gyvenimo pradžia, tąsa ir amžinybė.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija