Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Požiūris

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Kai šūkiu „Lietuva – lietuviams“ ieškome priešų

Gintaras Visockas

Kovo 11-osios proga lietuviškoje žiniasklaidoje vėl apstu ginčų, ar posakis „Lietuva – lietuviams“ – korektiškas. Šio pobūdžio diskusija, beje, tampa vis aktualesnė ir lozungų, viešai demonstruojamų Lietuvai svarbių švenčių metu Vilniaus ar Kauno gatvėse, pykčių ir nesusipratimų – vis daugiau. Kartais jau keblu suprasti, ar džiaugiamės visiems lietuviams svarbia švente ir puoselėjame konsoliduojančius aspektus, ar tiesiog ieškome pretekstų konfliktams tiek su saviškiais, tiek su tautinėmis bendrijomis.

Beje, esu iš tų lietuvių, kurie posakyje „Lietuva – lietuviams“ neįžvelgia nieko smerktino ar užgaulaus. Kiekvienas išsilavinęs, geranoriškas kitatautis, mano supratimu, suvokia, kodėl kartais skanduojame šį šūkį, kodėl į lietuviškas šventes ir minėjimus vis dažniau atsinešame šio pobūdžio plakatų. Išankstinių prietarų ir nusiteikimų neturintys ir bent kiek su Lietuvos istorija susipažinę užsieniečiai kuo puikiausiai supranta mūsų nerimą: lietuviai silpsta dėl menko gimstamumo, didelės emigracijos ir augančios didžiųjų kaimynių įtakos. Paslėptų imperinių ambicijų neturintys užsieniečiai nėra akli. Jie kuo aiškiausiai supranta, kad gal ir ne visuomet korektiškai skambantys mūsų šūkiai viso labo tėra gynybinė laikysena. Tiksliau tariant, išnykimo pavojaus persekiojama tauta desperatiškai ieško būdų, kaip išsaugoti savo tautiškumą. Jokių agresyvių, ekspansinių, diskriminuojančių planų lietuviai, skanduodami „Lietuva – lietuviams“, neturi ir negali turėti.

Posakis „Lietuva – lietuviams“ neatrodo labai drastiškas dar ir dėl to, kad pagal šią taisyklę gyventi stengiasi visos pasaulio tautos – tiek didelės, tiek mažos, tiek Afrikoje, tiek Europoje, tiek Azijoje. Tik apie tai garsiai kalbėti – neįprasta, nepatartina.

Per pastaruosius dvidešimt penkerius metus daug kur keliavau. Ilgokai svečiavausi Gruzijoje, Čečėnijoje, Didžiojoje Britanijoje, Danijoje, Kaliningrado srityje, Kirgistane, Kazachstane... Kelionių metu nesutikau tautos, kuri labiau mylėtų kitataučius nei saviškius. Net pačios vaišingiausios tautos savo toleranciją demonstruodavo saikingai – kol kitatautis netapdavo konkurentu vietiniam. Puikiai prisimenu Tbilisyje sutikto įtakingo gruzino perspėjimą per daug nesižavėti kaukazietišku svetingumu. Gruzinas pabrėžė: „Nors esame vaišingi, tačiau niekas tau čia neleis padaryti įspūdingos karjeros, lemiamu momentu gruzinas vis tiek pasirinks gruziną...“

Taigi lozungo „Lietuva – lietuviams“ esmė, man regis, – suprantama. Taip gyventi trokšta absoliučiai visos tautos. Tik padorios, demokratiškos, žmogaus teises gerbiančios valstybės nediskriminuoja kitataučių. Tačiau jos rūpinasi, kad tautinių bendrijų įtaka netaptų per didelė ir sunkiai kontroliuojama. Kam apsivers liežuvis pareikšti, esą tokia valstybės laikysena – amorali? Taigi tik piktavaliui gali nepatikti, jog Lietuva siekia neprarasti lietuviškumo ne tik Kaune, bet ir Šalčininkuose ar Visagine.

Visos tautos priešinasi per dideliam kitataučių įsigalėjimui, tačiau protingosios apie tai garsiai nekalba. Savo tikslus jos įgyvendina tyliai, slapta. O primityviosios – apie tai vien tik kalba, bet nieko konkretaus nedaro. Prie kurių priskirtina Lietuva, man regis, visiems akivaizdu. Prie beprasmiškai triukšmaujančiųjų.

Štai neseniai portale delfi.lt perskaičiau parlamentaro tautininko Gintaro Songailos straipsnį „Lietuva – lietuviams! Kas netinka?“ Teisinga, įžvalgi publikacija. Dėmesio vertas paaiškinimas, kodėl atsirado daug prieštaringų diskusijų sukėlęs šūkis. „Kovo 11-osios jaunimo eitynių šūkis „Lietuva – lietuviams!“ atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuva privalo būti apginta, kad ji turi išlikti lietuvių žeme. Lietuvių tauta ir lietuviškoji kultūra sudaro gyvybinį valstybės pagrindą. Nors šiais laikais mėginama piršti net ir tokias ideologijas, kad esą tautos – tai menami ar dirbtiniai konstruktai, tačiau mūsų pačių istorija įrodo visai ką kita...“ Ar galima nesutikti su tokiu parlamentaro G. Songailos pareiškimu? Svarbus ir šis pastebėjimas, paskelbtas tame pačiame straipsnyje: „Vieni jau net ir dr. Joną Basanavičių kaltina tuo, kad jis esą nuvedė Lietuvą neteisingu, „etnocentristiniu“ keliu, ir siūlo nurašyti visą prieškarinę lietuviškąją istoriografiją, kurios simboliu tapo „Šapokos istorija“, o kartu ir visą „etnolingvistinę“ moderniosios lietuvių kultūros tapatybę, kuri buvo sukurta „Smetonos laikais“.

Nematau nieko blogo ar smerktino, jei tokių rašinių lietuviškoje informacinėje erdvėje pasirodytų ir daugiau. Kosmopolitai, globalistai nusipelnė kritikos.

Ir vis dėlto saiko jausmas reikalingas visiems. Ar nepersistengiame dieną naktį nešiodami šūkį „Lietuva – lietuviams“? Nepamirškime: jis erzina kai kuriuos Lietuvoje gyvenančius kitataučius. Erzina net tuos, kurie Lietuvos atžvilgiu nusiteikę draugiškai, geranoriškai, tolerantiškai. Parlamentaras G. Songaila klausia, kas netinka? Atsakymas – labai paprastas. Per daug, per dažnai akcentuodami šią nuostatą konsoliduojame antilietuviškai nusiteikusių kitataučių gretas ir atitoliname mums lojalias, išikimas tautines bendrijas. Kremliaus ir Varšuvos šovinistams suteikiame papildomų antilietuviškų argumentų.

Pastaruosius penkerius metus intensyviai domėjausi kai kurių Lietuvos tautinių bendrijų gyvenimu. „XXI amžiuje“ ir portale slaptai.lt paskelbiau dešimtis publikacijų apie Lietuvoje gyvenančių azerbaidžaniečių, graikų, totorių bendruomenes. Taip pat esu skelbęs išsamių interviu su Lietuvoje gyvenančiais turkais, baltarusiais, libaniečiais, moldavais. Beveik visur mačiau akivaizdų Rusijos pėdsaką – tai medalį duos, tai pakvies į nemokamą ekskursiją, tai finansiškai padės surengti konferenciją. Jai rūpi, į kurią pusę žiūri Lietuvoje gyvenančios tautinės mažumos, įskaitant net latvius ir estus. O Lietuvai nė motais, kad Rusija stengiasi prisijaukinti mūsų totorius, graikus, bulgarus ar ukrainiečius?

Besigilindamas į subtilius tautiškumo aspektus pastebėjau bauginantį dėsningumą. Vos tik tautinė bendrija ima akivaizdžiau, rimčiau, nuosekliau remti Lietuvos valstybingumą, čia pat ją pradedama skaldyti iš vidaus. Nuo tautinės bendrijos, kuri remia Lietuvą, būtinai atskyla viena ar kelios grupės, turinčios mums netokią draugišką poziciją pagrindiniais klausimais. Atskilusiųjų nuomonė būna jau ne tokia palanki mūsų koncepcijai. Jų kalbose vis daugiau teiginių, kaip du vandens lašai panašių į Kremliaus ideologų priekaištus, adresuotus Latvijai ir Estijai, neva engiančioms rusakalbius. Atskilusiųjų tvirtinimai jau beveik niekuo nesiskiria ir nuo europarlamentaro Valdemaro Tomaševskio priekaištų, esą lietuviai engia Vilniaus krašto lenkus.

Šitaip sakydamas noriu pabrėžti, jog tiek Rusija, tiek Lenkija deda milžiniškas pastangas, į savo pusę bandydamos palenkti Lietuvoje gyvenančius kitataučius – ne tik rusus, ne tik lenkus. Liūdna, bet Maskvos ir Varšuvos pastangos dažnai būna sėkmingos. Atvirumo valandėlę kai kurie mūsų tautinių bendrijų atstovai prisipažindavo stovį Lietuvos pusėje, bet tvirtino biją per daug viešai demonstruoti lojalumą mūsų valstybei, nes šalis – per silpna, ir „dar nežinia, kaip viskas susiklostys“. Jie nepritaria kai kurių lenkų ir rusų pareiškimams, girdi, Lietuvoje turėtų būti pastatytas paminklas Petrui I, suprask, lenkų vaikams nesudarytos deramos sąlygos mokytis gimtosios kalbos. Ir vis dėlto jokių viešų pareiškimų, ginančių lietuvių teises, jie nedarysią ne vien dėl to, kad bijotų. Jie turį karčios patirties – ištikimus kitataučius, atsitikus bėdai, Lietuva palieka likimo valiai – nepasirūpina, nepadeda, neužtaria.

Taigi per pastaruosius penkerius metus radau vos keletą Lietuvoje gyvenančių kitataučių, kurie sutiko viešai paremti Lenkijos ir Rusijos nepagrįstai puolamą Lietuvą. Šiandien tokių kitataučių Lietuvoje – dar mažiau. Kas kaltas? Kaltas ir tas dviprasmiškai skambantis lozungas „Lietuva – lietuviams“. Puikiai prisimenu, kaip prieš keletą metų į oficialias Kovo 11-osios eitynes ne itin noriai rinkosi tautinių bendrijų atstovai. Sugalvodavo pačių keisčiausių pasiteisinimų, kodėl negali ateiti su savo nacionalinėmis vėliavomis, pavyzdžiui: neteisingai suprato, kur reikia rinktis, tiesiog pavėlavo ar „žygiavo, bet ne su visais“. O juk tikrosios priežastys – visai kitos. Tiesiog nenorėjo viešai demonstruoti paramos Lietuvos valstybingumui. Vaizdžiai tariant, bijojo patekti į juoduosius Rusijos ir Lenkijos sąrašus.

2012-ųjų metų kovo 11-ąją lietuvių tautininkų ir tautinio jaunimo surengtose eitynėse tautinių bendrijų vėliavų buvo dar mažiau. Jei prieš penkerius metus Vilniaus Gedimino prospekte kartu su lietuviais, bent jau formaliai, Kovo 11-osios nebijojo švęsti azerbaidžaniečiai, totoriai, ukrainiečiai, gruzinai, baltarusiai, armėnai, čečėnai ir moldavai, tai dabar mačiau tik Estijos ir Latvijos vėliavas. Turint mintyse, kad tautininkų ir tautinio jaunimo kolonai nuolat trukdė grupelės „kitaip manančiųjų“, net „nacizmą įžvelgiančiųjų“, akivaizdu, jog per pastaruosius kelerius metus mes tikrai nesustiprėjome. Drįstu manyti, jog pagalius į ratus kaišiojo ir tas per daug tiesmukiškai brukamas lozungas apie Lietuvą ir lietuvius.

Dar neseniai Dieveniškėse jaunieji tautininkai, vadovaujami Juliaus Pankos, surengė vaikų stovyklą. Gražus, prasmingas užsiėmimas. Dieveniškės – tai mūsų Lietuva. Neturėtų lietuvis ten jaustis nejaukiai, tarsi ne Lietuvoje. Ten būtina puoselėti lietuvybę. Konservatorių-krikščionių demokratų vadovaujama Vyriausybė nepajudino nė piršto, kad lietuviškumas bent jau dirbtinai nebūtų vejamas iš Vilniaus krašto, šia nedėkinga veikla priverstos užsiimti visuomeninės ir partinės organizacijos. Ačiū joms už tai. Tačiau tokiais atvejais labai svarbios priemonės, kuriomis siekiama savų tikslų.

Vienoje televizijos laidoje Dieveniškių stovyklos sumanymą išmintingai, korektiškai gynė pats iniciatorius ir įkvėpėjas J. Panka. Tačiau jo argumentai neatrodė itin įtikinami. Juk jis – organizatorius. Nejaugi organizatorius peiks savo triūsą? Todėl taip ir liko neaišku, kas teisus: globalistai, kosmopolitai, kritikuojantys Dieveniškių stovyklą dėl neva lietuviškojo nacionalizmo proveržių, ar lietuvis J. Panka, įrodinėjęs, esą Dieveniškėse nebūta nieko, kas galėtų įžeisti kitataučius.

Bet kodėl tada į stovyklą nebuvo pakviesti mums lojalių tautinių bendrijų atstovai (pavyzdžiui, Lietuvos tautinių bendrijų tarybos pirmininkas azerbaidžanietis Mahiras Gamzajevas ar šiuo metu Lietuvą viešojoje erdvėje nuo V. Tomaševskio išpuolių ginantis lenkas Ryšardas Maceikianecas)? Kai Dieveniškių stovyklą giria J. Panka – viena. Jeigu ją būtų užtarę Lietuvoje gyvenantys azerbaidžaniečiai, lenkai, moldavai ar graikai, būtų kur kas įtikinamiau, įspūdingiau. Kosmopolitams, globalistams tebūtų likę prikąsti liežuvį. Tačiau bijau, kad kitataučių, sutiksiančių veltis į tokio pobūdžio ginčus, šiandien turime dar mažiau, net Gedimino prospektu šiemet pražygiavusi tautininkų eisena atrodė dviprasmiškai. Žvelgiant į garsiai skanduojančius jaunuolius nuolat kirbėjo abejonės, ar tokiais žingsniais neiškoma naujų, papildomų priešų?

Jei manome, kad mes, lietuviai, išsilaikysime vieni, be mums lojalių kitataučių paramos, labai apsirinkame. Pagaliau kokia nauda iš šūkaliojimų, jei lietuviškumo Vilniaus krašte vis tiek nepadaugėjo, jei emigrantų srautas nė kiek nemažėja, jei gimstamumas jau pasiekęs kritinę ribą? Kada, užuot mitingavę, pradėsime dirbti?

Vytauto Visocko nuotrauka

© 2012 „XXI amžius“