Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Ora et labora
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Laimingas avantiūristas

Kalba kovo 16-ąją Seime vykusiame konferencijoje-minėjime „Tiesos žodis – kelias į laisvę: 1972–1988“, minint „LKB kronikos“ leidimo pradžios 40-metį

Sigitas Tamkevičius

Kauno arkivyskupas metropolitas

Veidai tų žmonių, kurie prisidėjo leidžiant ir platinant „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ įvairiomis kalbomis viršeliai

1983 metų lapkritį kasdien mane kviesdavo į tardytojo kabinetą, kur skaičiau savo baudžiamosios bylos tomus. Priešais mane sėdėjęs KGB kapitonas R. Rainys įrišinėjo šios bylos tomus ir retkarčiais persimesdavome vienu kitu žodžiu. Kartą jis mane pavadino laimingu avantiūristu. Į mano klausimą, kodėl vadina avantiūristu, atsakė, kad aš geriau žinąs, ką veikiau iki suėmimo; į antrąjį klausimą atsakė, kad buvau laimingas, nes turėjau labai ištikimų pagalbininkų – jeigu ne jie, seniai būtų nuteisę.

Šis KGB kapitonas pasakė daug tiesos, apie kurią ir noriu pakalbėti. Žvelgiant iš KGB varpinės, LKB kronikos leidimas buvo nusikalstama avantiūra. Nusikalstama, nes netilpo į sovietinių įstatymų rėmus – juose tilpo tik komunistų partijos tiesa, kokiu keliu reikia vesti žmones į laimingą rytojų. Bažnyčia visais laikais buvo didžiulis kliuvinys žmogaus teises trypusiems režimams. Bažnyčia buvo kompartijai nepavaldi didelė institucija, turėjusi kitą – Evangelijos tiesą ir vedusi žmones į kitokią ateitį.

Buvo laikas, kai Stalinas neklusnius Bažnyčios žmones įkalindavo, tremdavo, net šaudydavo. Turime sušaudytą vysk. Vincentą Borisevičių, tremtyje ir lageriuose nukankintus ar didelio vargo nepakėlusius ir mirusius tūkstančius lietuvių.

Tačiau atėjo metas, kai Sovietų sąjungos vadovams reikėjo šiek tiek skaitytis su laisvojo pasaulio viešąja nuomone, todėl vedliai į komunistinį rytojų, neketindami atsisakyti prievartos, mąstė, kaip ją užmaskuoti. Šiam tikslui geriausiai tarnavo melas – įžūlus melas ir tiesos slėpimas. Prievarta ir melas visuomet yra tarsi dvyniai, vienas į kitą panašūs ir vienas kitam labai reikalingi.

Kompartijos vadovai ir jų valios vykdytojai – KGB pareigūnai buvo šventai įsitikinę, kad viskas turi vykti taip, kaip planavo Leninas, – visas pasaulis turi tapti raudonas. Tačiau septintajame dešimtmetyje prievartos mašina pradėjo buksuoti. Totalitarinės sistemos scenoje vienas po kito pasirodė žmonės, kurie dideliam Kremliaus išgąsčiui panoro gyventi kaip laisvi piliečiai. Šie piliečiai pradėjo sakyti tiesą apie viską, ką matė aplink save. 1968 metais sovietiniai desantininkai nuskubėjo į Prahą palaidoti tiesos žodžio ir laisvės. Maskvoje išdrįsusius sakyti tiesą teisdavo, įkalindavo, ištremdavo arba, kaip generolą Grigorenko, uždarydavo į psichiatrijos ligonines. Kremliaus vadams atrodė normalu, kad kalbantieji kitaip, nei leidžia partija, yra nesveiki ir juos reikia gydyti.

Šiame fone 1972 metais pasirodė LKB kronika. Ji neplanavo nuversti sovietinės valdžios, nesvajojo, kad po aštuoniolikos metų ant Gedimino bokšto suplevėsuos trispalvė, o Ateizmo muziejus ir Paveikslų galerija vėl taps šventovėmis, kuriose žmonės dėkos Dievui už laisvę. Anuomet sovietinė sistema atrodė dar labai galinga. Ji trypė vienintelę Kunigų seminariją, kunigus teisė net už vaikų katechizavimą; ji bijojo išleisti net plonytį vysk. K. Paltaroko Tikybos pirmamokslį. Tokia tikrovė brandino jaunų žmonių norą priešintis melui ir prievartai. Šiam tikslui turėjome vienintelį ginklą – tiesos žodį. Taip, tiesos žodis – labai pavojingas ginklas, ir tai puikiai suvokė Kremliaus statytiniai. Išdrįsusieji sakyti ar rašyti tiesos žodį aiškiai suvokėme, kuo tai baigsis, – kalėjimu, lageriu ar psichiatrijos ligonine. Tačiau ši, ne itin linksma, perspektyva neatėmė noro sakyti tiesos, nesvarstant, kuo tai baigsis. Mes, tikintieji žmonės – kunigai ir pasauliečiai, nemąstėme, kad tiesos sakymas yra avantiūra, nes giliai tikėjome: istoriją valdo ne kompartija, bet Dievas, ir tik jis vienas turi teisę ir galią pasakyti paskutinį žodį.

KGB ir kompartija LKB kronikos, Aušros, Rūpintojėlio, Tiesos kelio ir kitų pogrindžio leidinių leidimą laikė avantiūra, verta baudžiamojo persekiojimo. Kauno padalinio KGB kapitonas A. Kazlauskas vienoje 1980 metų pažymoje rašė: „Visuomenės interesams didelę žalą daro periodiškai leidžiami nelegalūs antitarybiniai leidiniai: Lietuvos Katalikų bažnyčios kronika, Aušra, Rūpintojėlis, Tiesos kelias ir kt. 1972 m. kovo mėn. pasirodė nelegalus antisovietinis klerikalinis leidinys Lietuvos Katalikų bažnyčios kronika, kuri iki šiol periodiškai leidžiama, nors už jos leidimą nemaža žmonių jau patraukta baudžiamojon atsakomybėn, nors buvo panaudotos profilaktinio poveikio priemonės ir paimta daug dauginimo priemonių. Lietuvos katalikų bažnyčios kronika yra leidžiama, tiesiogiai vadovaujant nuo pareigų nušalintiems vyskupams Steponavičiui ir Sladkevičiui, redaguojant „Tomovui“, „Akiplėšai“ (tai kun. Juozas Zdebskis) ir „Nepataisomajam“ (tai mons. Alfonsas Svarinskas), betarpiškai dalyvaujant vienuolėms ir religiniams fanatikams. Vieni iš jų surenka medžiagą ir perduoda redagavimui, kiti ją kaupia ir redaguoja, treti specialiai pasirinktuose butuose spausdina, ketvirti – montuoja ir aptarnauja dauginimo techniką, penkti – yra leidžiamos literatūros įrišėjai ir kurjeriai, šešti – platintojai.“ Iš šios pažymos matosi, kad KGB pareigūnai iš savo informatorių ir operatyvinių darbuotojų apie Kronikos leidybą kai ką žinojo, bet drauge pripažino, kad nėra visagaliai – LKB kronika eina ir toliau.

Po Prahos pavasario mes gyvai diskutavome, ką daryti, kad bent šiek tiek galėtume laisviau kvėpuoti. Šis klausimas nedavė ramybės kunigams ir pasauliečiams, kuriems buvo ne vis tiek, kokia bus Lietuvos ir Bažnyčios rytdiena. Supratome: mums gali pagelbėti tik viešumas, apie sovietinių pareigūnų nusikalstamą veiklą garsiai kalbant ne tik Lietuvoje, bet ir Vakaruose. Tačiau kaip surinkti iš visų Lietuvos kampelių faktus, liudijančius apie žmonių diskriminavimą ir persekiojimą vien už bandymus gyventi pagal savo įsitikinimus? Dar sunkesnė užduotis – kaip prasiskverbti pro geležinę uždangą, kad tiesos žodis pasiektų laisvąjį pasaulį? Tai buvo dideli iššūkiai, ir ne visada žinojome, kaip į juos atsiliepti.

Laikas neleidžia išsamiai papasakoti, kaip buvo renkama informacija, kaip buvo gaminami Kronikos numeriai, daromi mikrofilmai, kaip buvo ieškoma kelių į Vakarus ir kaip Kronikos žmonės vienas po kito ėjo Gulago keliais. Visa tai norintieji galės perskaityti mano kukliuose prisiminimuose „Tiesa išlaisvina“ arba interneto portale www.lkbkronika.lt., Kronikos 11-ame tome.

Kronika be pertraukos ėjo 17 metų. Tai beveik neįtikėtinas faktas, žinant, kiek tada buvo operatyvinių KGB darbuotojų ir jiems talkinusių kolaborantų. LKB kronikos gyvavimas 17 metų ir subliuškusios KGB pareigūnų pastangos ją sunaikinti yra tarsi mažas stebuklas, kurio autorius buvo ne vienas ar kitas Kronikos redaktorius, bet, esu giliai įsitikinęs, – Dievas, maloningai globojęs jos darbininkus. Kai kurie Kronikos numeriai buvo redaguojami netgi tuomet, kai, pavyzdžiui, Kybartuose aplinkui zujo KGB operatyvininkai su automobiliais, stebėjimo ir pasiklausymo technika. Du automobiliai kartais lydėdavo mane net važiuojantį pas ligonius su Švč. Sakramentu.

Mes, arčiau ar toliau buvusieji prie Kronikos redagavimo ar leidimo, drįstu tvirtinti, buvome visiškai nepasirengę konspiraciniam darbui, neišėję jokių kursų, kaip saugotis ir neįkliūti. Tiesiog dirbome, kaip išmanėme, nors, žinoma, laikėmės taisyklės: „Saugokis, tuomet ir Dievas padės!“ Ir Dievas padėjo tiek, kiek reikėjo. Jeigu kai kuriems Kronikos darbininkams reikėjo eiti į nelaisvę ir prisiimti smūgius, tai atrodė savaime suprantama. Nebuvome antžmogiai, todėl jautėme gresiantį pavojų, prislėgdavo kratos, suėmimai ir teismai. Tačiau visi gerai žinojome, ką kažkada pasakė Galilėjos Mokytojas: „Tarnas ne didesnis už šeimininką! Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios“ (Jn 15, 20).

KGB kapitonas R. Rainys pavadino mane laimingu avantiūristu dėl to, kad, jo žodžiais tariant, turėjau ištikimus bendradarbius. Jis savo teiginį net pailiustravo, paminėdamas ses. Genovaitę Navickaitę, kuri, kaip jis sakė, net pažaliavusi gynėsi, kad Kroniką gavusi ne iš Kybartų klebono. Kapitonas tvirtino: jeigu būtų buvę kitokie bendradarbiai, jie mane seniai būtų „supakavę“. Tad apie Kronikos bendradarbius negaliu nekalbėti, nes tik taip atsakysiu į klausimą, kodėl KGB nesugebėjo per septyniolika metų likviduoti Kronikos, ir sykiu bent iš dalies atsakysiu, ko reikia Lietuvos prisikėlimui šiandien.

KGB suėmė ir nuteisė ne visus Kronikos darbininkus, o tik jų dalį. Štai toji dalis: Petras Plumpa –nuteistas 8 metams laisvės atėmimo (griežto režimo); Juozas Gražys – nuteistas 3 metams (bendro režimo); Virgilijus Jaugelis – nuteistas 2 metams (bendro režimo); ses. Nijolė Sadūnaitė – 3 metams griežto režimo ir 3 metams tremties; Vladas Lapienis – nuteistas 3 metams griežto režimo ir 2 metams tremties, antrą kartą – 6 metams; kun. Jonas Kastytis Matulionis – išbuvęs KGB izoliatoriuje 9 mėn. ir nuteistas 2 metams lygtinai; ses. Ona Pranskūnaitė – nuteista 2 metams; ses. Ona Vitkauskaitė –nuteista 1,5 metų; ses. Genovaitė Navickaitė – nuteista 2 metams; Povilas Buzas – nuteistas 1,5 metų; br. Anastazas Janulis SJ – nuteistas 3 metams griežto režimo. Prie šių lietuvių reikėtų dar pridėti mūsų draugus Maskvoje – Sergejų Kovaliovą, Aleksandrą Lavutą, Tatjaną Velikanovą ir kitus.

Kronikos žmonės dirbo, negaudami jokio atlyginimo per visus septyniolika metų. Tai – nepagražinta tiesa. Visi – nuo redaktoriaus iki eilinių perrašinėtojų ir platintojų – buvo tik savanoriai. Ir tada, kai 1918 metais Lietuva pasiskelbė esanti Nepriklausoma valstybė ir ją iš visų pusių puolė raudonieji ir baltieji, norėjusieji ją užgrobti, Nepriklausomybę apgynė savanoriai. Kai po gėdingos Molotovo-Ribentropo sutarties buvome okupuoti, kas pasirinko beviltiškos kovos kelią? Taip pat savanoriai – paprasti mūsų tautos vaikai, nutarę, kad negalima atsisakyti laisvės be kovos. Kronikos darbininkai buvo tų savanorių darbo tęsėjai, panašūs ir į šiandienius Marijos radijo savanorius, aukojančius laiką, kad Dievo žodis radijo bangomis pasiektų Lietuvos žmones. Kronikos žmonės dirbo, rizikavo laisve, ėjo į lagerius ir už tai negavo nė vieno rublio, nė vieno dolerio. Tiesa, kartais gerieji žmonės paremdavo Kronikos leidimą, bet už tuos pinigus pirkdavome rašomųjų mašinėlių, popieriaus, kanceliarinių bei techninių reikmenų. Per kratas daug dauginimo priemonių dingdavo KGB tinkluose, reikėdavo įsigyti naujų.

Kronikos žmonės buvo eiliniai kunigai, vienuoliai bei vienuolės ir pasauliečiai, juos vienijo bendras vardiklis – tikėjimas į Dievą, meilė Lietuvai ir suvokimas, kad negalima tylėti, kai priešas bando melu ir prievarta marinti Bažnyčią ir Tėvynę. Kronikos bendradarbiai ir talkininkai, kuriuos pažinojau, turėjo sąmoningą tikėjimą. Tarp jų nebuvo tradicinių katalikų, kuriuos atpažįstame tik iš metrikų. Esu giliai įsitikinęs, kad tikėjimas ir iš jo kylanti meilė tėvų žemei buvo ta jėga, kuri sukūrė Kronikos stebuklą. Nė vieno bendradarbio patikimumo netikrinau jokiu lakmuso popierėliu; užteko žinoti, kad meldžiasi, eina išpažinties ir dažnai priima Eucharistiją. Užteko žinoti, kad sesuo vienuolė laikosi vienuolinių, o kunigas – per kunigystės šventimus prisiimtų įsipareigojimų. Tai buvo garantas, kad šie žmonės padarys, ką gali, kad Kronika eitų, o iškilus pavojui neišduos draugų. Tuose 23-juose mano bylos tomuose nesurasite nė vieno man artimo žmogaus, kuris būtų pasirinkęs išdavystės kelią, tačiau juose rasite liudijimų, kurie tikrai verti pasigėrėjimo.

Prie to paties kapitono Rainio stalo skaičiau vieno Kybartų ministranto tardymo protokolą. Tardytojas klausia: „Ar skaitei Kroniką?“ Mokinys atsako: „Skaičiau.“ Klausia: „Iš kur gavai?“ Atsako: „Nesakysiu.“ Klausia: „Ar davei kam nors skaityti Kroniką?“ Atsako: „Daviau.“ Klausia: „Kam davei?“ Atsako: „Nesakysiu.“ Skaičiau šiuos paauglio atsakymus ir dėkojau Dievui, kad užaugę tokie mokiniai kurs kitokią Lietuvą.

KGB pareigūnai ir jų talkininkai nepajėgė Kronikos žmonių supriešinti, suskaldyti ar sukompromituoti. O pastangų buvo. Vien anoniminių laiškų kiek parašė KGB kolaborantai Lietuvos vyskupams, užsienio lietuviams ir Vatikanui.

Mačiau dar vieną bendrą žymę, būdingą visiems Kronikos darbininkams. Tarp jų nebuvo nė vieno, kuris būtų siekęs turėti daug medžiaginių gėrybių. Vieni buvo davę neturto įžadą – tai vienuolės seselės. Kiti labai kukliai gyveno iš savo kasdienio darbo. Svarbiausia, kad šie žmonės, kovodami už Bažnyčios ir Lietuvos laisvę, nesvajojo ateityje gyventi kaip Švedijoje ar Amerikoje – svajojo gyventi laisvi laisvoje Lietuvoje. Aplink Kroniką buvo susibūrę tie, kurių nebuvo galima kuo nors suvilioti ar išgąsdinti. Turėdami fizinį prigimties trapumą, jie buvo stiprūs savo dvasia.

Štai ir atsakymas, ko reikia, siekiant prikelti Lietuvą. Reikia žmonių, kurie būtų nusiteikę panašiai, kaip Kronikos bendradarbiai. Pavyzdys – 105-erių sulaukęs Vladas Lapienis – su juo prieš savaitę jau atsisveikinome. Jis du kartus teistas už Kroniką, bausmę atliko Mordovijos lageryje. 1987-aisiais jam, jau sulaukusiam 80 metų, buvo pasiūlyta parašyti malonės prašymą ir važiuoti į laisvę, o jis lagerio viršininkui atsakė: „Viršininke, man čia taip gera, todėl aš nieko nerašysiu.“ Visi, kalėję lageriuose, žino, kaip ten buvo „gera“. Vladas ne keikė priešus, bet už juos meldėsi. Jis nesirūpino savo saugumu, bet viltis buvo sudėjęs į Dievą, nesvajojo pasistatyti žemėje rūmų, bet vylėsi gauti užmokestį iš to, kuriam ištikimai tarnavo. Šis vyras nebuvo nei kunigas, nei vienuolis, tik paprastas, o drauge ir nepaprastas aukštaitis, šeimos žmogus, nesusikrovęs jokių turtų, bet išlaikęs tikėjimą ir meilę savo kraštui ir, žinoma, Dievui.

Ką Kronika davė Lietuvai ir Bažnyčiai? Ne man vertinti, tegul tai padaro kiti. Tik norėčiau palinkėti, kad mūsų dienų žiniasklaidos darbuotojai būti tiek sąžiningi, kiek mes buvome sąžiningi net savo priešų atžvilgiu. Tiesos žodis yra tarsi Dievo žodis: geruosius jis drąsina, nusikaltėlius verčia susigūžti. Evangelijoje skaitome: „Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų (Jn 3, 20)“. Taip veikė ir Kronikos žodis: vienus drąsino, žadino laisvės viltį, o kitus vertė atsargiau vairuoti prievartos mašiną. Ir taip visi pamažu ėjome į Kovo 11-ąją.

© 2012 „XXI amžius“