Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Ora et labora
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Daugailių klebono Petro Baltuškos kova su valdiškais ateistais sovietmečiu

Daugailių klebonas mons. Petras Baltuška Broniaus Vertelkos nuotrauka

Knygų lentynose ieškojau vienos brošiūros ir suradau tekstą, spausdintą per kalkę ant rūkomojo popieriaus. Tai buvo Daugailių klebono, monsinjoro (nuo 2001 metų) Petro Baltuškos 1979 metų pokalbis su Utenos rajono sovietiniais pareigūnais. Panašių pokalbių su valdiškais ateistais per sovietmetį patyrė beveik kiekvienas vyresnės kartos Lietuvos kunigas.

Kovo 19 dieną minėjome „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ 40-metį. Prieš kelias dienas aplankiau sergantį mons. P. Baltušką. Jis sutiko, kad visą tekstą perrašyčiau ir su juo supažindinčiau „XXI amžiaus“ skaitytojus.

Perskaičius šį tekstą kyla klausimas, kur dabar visi sovietinių įstatymų prižiūrėtojai – kunigų persekiotojai? Jie juk iš Lietuvos neišvyko. Vieni jau paliko šį pasaulį ir laukia Dievo teismo, kiti gal valdo visų sukauptą „prichvatizuotą“ turtą? Dar kiti yra UAB savininkai ir prievartauja žmones už minimumą sunkiai darbuotis? Ar jų nėra Lietuvos Seime, Vyriausybėje, teisėtvarkoje, prokuratūroje? Ar jie nesistengia kenkti Lietuvai?

Kan. Bronius Šlapelis
Tauragnų klebonas

1979 m. balandžio 20 d. mirė Daugailių bažnytinio komiteto pirmininkas Juozas Tarulis iš Mikalajūnų kaimo, sulaukęs beveik 80 metų amžiaus.

1979 m. balandžio 30 d. apylinkės pirmininkė A. Stankevičienė telefonu pasiteiravo klebono kun. Petro Baltuškos, ar jau yra išrinktas naujas bažnytinio komiteto pirmininkas? Jai buvo atsakyta, kad dar nėra, bet šis klausimas greitu laiku bus išspręstas. Ji dar pasidomėjo, kas yra tas kandidatas į pirmininko pareigas? Klebonas atsakė: ,,Aš pats“.

– Jūs negalite būti pirmininku, – nusigandusi pasakė pirmininkė A. Stankevičienė.

– Kodėl? – ramiai paklausė kun. Baltuška.

– Jūs kulto tarnas.

– Ne, aš ne kulto tarnas, bet kunigas. Tai žymiai daugiau kaip kulto tarnas. Prašome nepainioti sąvokų. Ar jus, einančią apylinkės pirmininkės pareigas, kas nors vadina apylinkės tarnaite? Ar kas nors sako: buvau apylinkėje, bet apylinkės tarnaitės neradau? Ar gydytoją kas nors vadina ligonių tarnu? Ar kiaulių šėrėja yra kiaulių tarnaitė? Ar rajono pirmininką vadiname rajono tarnu? Ne.

– Tai aš čia nežinau. Tarkis su rajono pirmininko pavaduotoju Labanausku. Jeigu jis jus patvirtins...

– Kol jis man nieko nesakys, ir aš jam nieko nesakysiu, nes čia yra Bažnyčios vidaus reikalas, – paaiškino klebonas.

1979 m. gegužės 6 d., sekmadienį, pamaldų metu buvo paskelbta, kad po pamaldų susirinktų bažnytinio komiteto nariai aptarti kai kurių bažnytinių reikalų. Susirinko visas komitetas – 21 žmogus. Svarstytas pirmininko pareigų perėmimo klausimas ir kitų narių pareigos. Surašytas tokio turinio protokolas: ,,Mes, žemiau pasirašę Daugailių bažnyčios Romos Katalikų religinės bendruomenės nariai, 1979 m. gegužės 6 d. visuotiniame susirinkime išrinkome bažnytinio komiteto vykdomąjį organą:

1. Pirmininkas – Baltuška Petras, Rapolo;

2. Sekretorius – Lumbė Zenonas, Juozo;

3. Kasininkas – Seibutis Vincas, Vinco.

Komiteto narių akivaizdoje klebonas perėmė bažnytinio komiteto pirmininko pareigas, remdamasis bažnyčios kanonų teisės 1183–1 kan., kuriame sakoma: ,,Jei kas nors, ar tai būtų dvasininkai, ar pasauliečiai, įtraukiami į bažnytinio turto valdymą, jis kartu su vietos klebonu, apie kurį kalba kan. 1182, arba jo pareigas einančiu kunigu, jam pirmininkaujant, sudaro Bažnyčios Palaikymo tarybą“.

Panevėžio vyskupijos sinodo 111 psl. 560 paragrafas sako: ,,Bažnyčios Palaikymo tarybos pirmininku visuomet bus vietos klebonas“.

Protokolo nuorašas registruotu laišku buvo išsiųstas Utenos Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojui J. Labanauskui.

1979 m. gegužės 29 d. apylinkės pirmininkė telefonu pranešė klebonui, kad jis gegužės 30 d. ryte 9 val. kviečiamas į Uteną pas pav. J. Labanauską.

Atvykęs į Vykdomąjį komitetą pavaduotojo kabinete rado pirmininką Talmantą bei rajono prokurorą P. Levulį. Pavaduotojas supažindino kleboną su prokuroru. Visiems susėdus prie stalo, pavaduotojas pakeltu tonu pradėjo pokalbį:

– Kodėl jūs pažeidinėjate tarybinius įstatymus? Jūs be leidimo sukvietėte susirinkimą ir save išrinkote pirmininku? Čia dalyvauja prokuroras, jis jums išaiškins įstatymus. Įspėjame, kad už įstatymo pažeidimą būsite traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.

Pavaduotojas paduoda rašomąja mašinėle spausdintą popieriaus lapą, kuriame surašytas įspėjimas, ir liepia pasirašyti. Klebonas perskaito, bet nepasirašo, sakydamas, kad jis jokio įstatymo nepažeidė, nes 16 paragrafas sako: „Religinių bendruomenių vykdomųjų ir revizijos organų bei tikinčiųjų grupių susirinkimai (posėdžiai) vyksta be pranešimo valdžios organams ir be jų leidimo“. Pavaduotojas pradeda tyčiotis:

– Jums dar maža valdžios?

Po šių žodžių klebonas paprašo pertraukti pokalbį ir atidėti rytdienai, nes jis neatsivežęs magnetofono užrašyti šiam pokalbiui.

Pavaduotojas užsigauna ir pašoka šaukdamas:

– Sugalvojai mus šantažuoti. Niekas tau neleis užrašinėti, nors ir atsineštum magnetofoną, – pakeltu tonu tęsia pirmininkas.

– O mano žodžius galite užrašinėti? – ramiai pastebi klebonas.

– Kam tau reikia užrašinėti? – klausia Labanauskas.

– Kad galėčiau sekmadienį tikintiesiems pademonstruoti, kas ir kaip čia kalbėjo.

Klebonas aiškina toliau: „Nepažeidžiau jokio įstatymo, nes TSRS Konstitucijos 52 str. ir LTSR Konstitucijos 50 str. aiškiai sako: „Bažnyčia TSRS atskirta nuo valstybės“.

Pirmininkas Talmantas užsiplieskia pykčiu:

– Nežinai, ką reiškia atskyrimas?

– O ką? – klausia klebonas.

– Kad jūs neturite teisės kištis į valstybės reikalus.

– O kas jums davė teisę kištis į Bažnyčios reikalus? – klausia klebonas. – Kur Konstitucijoje įrašyta, jog jums leista kištis į mūsų reikalus, o mums draudžiama? Šituo Konstitucijos straipsniu viskas pasakyta: jei jau atskirta, tai atskirta. Štai mūsų pokalbyje dalyvauja teisės atstovas – prokuroras. Jeigu jis dalyvavo byloje, kuri išskyrė vyrą su žmona, tai jis nepaliko teisės terorizuoti buvusią savo žmoną, ar žmonai vyrą. Išskyrė, tai išskyrė.

Klebonas jiems parodo Bažnyčios kanonus ir sinodo knygas, TSRS Konstituciją ir LTSR Konstituciją, religinių susivienijimų nuostatus ir paaiškina, kad vyskupo paskyrimu kunigas, atvykęs į parapiją, nori ar nenori privalo laidoti mirusius, krikštyti gimusius, lankyti ligonius, klausyti tikinčiųjų išpažinties ir kt. Taip pat jis privalo eiti ir bažnytinio komiteto pirmininko pareigas, nes tam yra įpareigotas kanonų ir sinodo. Klebonas parodo pirmininkui knygas, o šis tik pažiūri, atstumia tolyn ir sako:

– Seni, tarybinė vyriausybė jų nepatvirtino.

– Pirmininke, atmetėte kanonus, sinodą, – tęsia kun. P. Baltuška, – pagal jūsų logiką, štai aš atmetu šitą Konstituciją, tuos nuostatus, nes jų Vatikanas taip pat nepatvirtino.

Pirmininkas skaito religinių susivienijimų 12 str.:

– Visuotiniai religinių bendruomenių ir tikinčiųjų susirinkimai (išskyrus pamaldas) vyksta rajono, miesto (respublikinio pavaldumo mieste) darbo žmonių deputatų tarybos vykdomajam komitetui leidus.

Klebonas paaiškina:

– Jei tie susirinkimai vyktų ypatingiems reikalams aptarti, pavyzdžiui, Kongresui surengti, naujai bažnyčiai statyti, vykti į ypatingą kelionę, pavyzdžiui, vykti į Maskvą ateinančių metų olimpiados metu ir ten pasirodyti su religine programa. Šiuo metu popiežius yra Lenkijoje ir, sakykime, 1000 Daugailių parapijiečių norėtų vykti su juo susitikti. Tada aptarti tokioms kelionėms, norint sušaukti visus parapijiečius, gal ir būtų reikalingas toks leidimas, bet čia – komiteto pirmininko pareigų perėmimas – yra vietinis ir grynai bažnytinio pobūdžio vidaus reikalas. Be to, čia ne įstatymas. Prašau, pirmininke, skaityti, kur čia parašyta, kad čia įstatymas? Čia tik įsakas. Tai toks skirtumas, kaip kareivio įsakas ir generolo įsakymas. Klausyti visada reikia generolo, o ne kareivio, kai tuo pačiu klausimu ką nors jie įsako. Konstitucija – generolas. Todėl jos viršelyje yra užrašyta: ,,Pagrindinis įstatymas“. Įsakas neturi prieštarauti Konstitucijai. Šis susirinkimas buvo tik pirmininko pareigų perėmimui ir vietoje mirusių narių įrašyti naujus. Klebonas komiteto nepanaikino: jis buvo ir ateityje bus.

Pavaduotojas parodo gautą susirinkimo protokolą ir taria:

– Čia mums špargalkų prašom nesiuntinėti. Štai aš ir užrašiau, kad jis negalioja.

– Kad mums ir nereikia jūsų pripažinimo. Mes tik pranešėme, kad komitetas yra, o kuo jūs laikysite mūsų protokolą, mums nesvarbu. Juk čia yra bažnytinis komitetas ir mums visai nereikia, kad bedieviai jį pripažintų.

– Rinkimai turi būti visuotiniai.

– Jie tokie ir buvo. Visi bažnyčioje esantys tikintieji žinojo. Tačiau bažnyčia ne teatras, kad būtų šūkaujama. Kur yra tokia patalpa ir kokiomis priemonėmis būtų galima sukviesti tikinčiuosius? Juk miestuose yra parapijų, kurioms priklauso penki ar šeši tūkstančiai žmonių. Pavyzdžiui, Kaune, Vilniuje. Kur yra tokios patalpos, kurios galėtų tiek sutalpinti ir kas jas duoda tikintiesiems. O ar jūs renkate rajono valdžią gegužės 1 d. demonstracijos metu? Ne. Bažnyčios kanonai ir vyskupijos sinodas įpareigoja kleboną būti bažnytinio komiteto pirmininku.

– Čia pagal Vatikaną, – taria pirmininkas.

– Taip, nes mes esame tikintieji. Mes tvarkomės pagal Vatikano nurodymus, o jūs – pagal Kremliaus. Bet jūs stovite už religinės bendruomenės ribų, todėl neturite teisės sudaryti bažnytinį komitetą. Kur logika: bedieviai sudarinės tikinčiųjų bažnytinius komitetus? Ar mes, tikintieji, sudarinėjame jūsų komitetus – rajone ar apylinkėje? Ne. Bažnyčia atskirta nuo valstybės, tai atskirta. Tuo viskas ir pasakyta.

Visą laiką tylėjęs prokuroras įsiterpė:

– Religija prieštarauja komunizmui.

– Bet čia ne įstatymas, o ideologija. Kur įstatyme pasakyta, kad religija prieštarauja komunizmui?

– Popiežius laimino Hitlerį, – bandė gelbėti prokurorą pavaduotojas Labanauskas.

– Popiežius laimino Hitlerį, bet ir TSRS Aukščiausios Tarybos prezidiumo pirmininką Podgorną, užsienio reikalų ministrą Gromyką, Chruščiovo dukterį, „Pravdos“ laikraščio vyriausiojo redaktoriaus žmoną Adžubejienę, kuri buvo taip pat sužavėta popiežiaus Jono XXIII gerumo, kad verkdama išėjo iš audiencijos su popiežiumi.

– Ar matei, kada laimino Chruščiovo dukterį? – pašoko Talmantas.

– O tamsta ar matei, kaip Popiežius laimino Hitlerį? – nenusileido klebonas. Jeigu valstybių vadovai ar jų pasiuntiniai susitinka su popiežiumi aptarti kai kurių valstybinių reikalų, įteikti skyrimo raštą ar daro mandagumo vizitą, dar nereiškia, kad kiekvieną popiežius ir laimina. Štai mes čia susitikome, ar aš jus dabar laiminu? O kad pas popiežių buvo Podgornas ir Gromyka, tai galiu parodyti ir nuotraukas iš komunistinių šaltinių spaudos.

– Turėsite paklusti tarybiniams įstatymams ir prašome mums netrukdyti kitą sekmadienį (birželio 3-ąją) pravesti rinkimus Daugailių religinėje bendruomenėje. Jūs per du sekmadienius mums sutrukdėte tai padaryti, pravesdamas stiprią propagandą per pamokslus, kurie buvo beveik politiniai, – kalbėjo Labanauskas.

– Politika neužsiimu,– atsakė klebonas. Jeigu žmonėms sakyčiau: imkite kirvius ir eikite sukapoti rajono pirmininką, jo pavaduotoją ar dar aukštesnėse pareigose stovinčius asmenis, tada jau būtų politika.

– Galite melstis, išpažinčių klausyti, niekas jums tai nedraudžia. Konstitucija garantuoja kulto atlikimo laisvę ir ateistinės propagandos laisvę, – švietė kunigą pirmininkas.

– O kodėl mums tik kulto atlikimo laisvė, o jums ateistinės propagandos laisvė? Pasikeiskime vietomis. Kodėl jūs mus persekiojate, diskriminuojate? Mes ne vergai, ne Afrikos negrai, – prieštaravo klebonas Baltuška.

– Niekas jūsų nepersekioja. Raskite nors vieną faktą TSRS, kad jus kas persekiotų, – teisinosi Talmantas.

– Tai kur mūsų spauda, radijas? Tai kam jūs, bedieviai, sudarinėjate bažnytinius komitetus? Mes patys mokame juos sudaryti.

– Mes – valdžia. Todėl turime viską žinoti, – niršo pavaduotojas.

– Jūs savo valdžią gaunate tik iš pagrindinio įstatymo – Konstitucijos. O ji sako, kad Bažnyčia atskirta nuo valstybės. Jūsų žiniai, mes prisiuntėme susirinkimo protokolą.

– Jūsų sąmonėje labai daug buržuazinio galvojimo, Smetonos laikų sąvokų, – sakė pavaduotojas Labanauskas.

– Kuo čia dėta ta buržuazija? Jeigu ji man tinka, tai tinka ir jums, – kalbėjo klebonas, nes mes esame vienmečiai. Su buržuazija mes tik tiek turime bendro, kad prie jos užsimovėme pirmas kelnes.

– Mes turime teisę netinkamus narius iš komiteto pašalinti, – didžiavosi savo galia Labanauskas.

– Žinoma, jeigu tamstai nepatinka vieno nosis, kito ausis, tai ir iš 1000 nerasi nė vieno tinkamo, – atsakė kun. Baltuška.

– Kuo čia dėtos mano ausys ar nosis? – užsigavo pavaduotojas.

– Kuo čia dėta buržuazija, kurią tamsta man primeti? – atšovė užpultasis kun. Baltuška.

– Aš nenorėčiau gyventi užsienyje, – prabilo pavaduotojas.

– Ir aš, – atsiliepė visą laiką tylėjęs prokuroras.

– Ten supuvimas, šiukšlės, – tęsė pirmininkas.

– Manau, kad mes kultūringai pasikalbėjome, – pagaliau užbaigė pavaduotojas.

– Ačiū, – tarė atsistojęs klebonas Baltuška ir išėjo iš kabineto.

Visas pokalbis vyko su pakeltu tonu. Tą pačią dieną per apylinkę raštiškai buvo iškviesti į Uteną pas Labanauską du komiteto nariai: kasininkas Vincas Seibutis ir narys Jonas Jočys. Juos priėmė tik vienas pavaduotojas ir pareiškė, jog buvo išsikvietęs Daugailių kleboną, bet su juo nesusikalbėjęs. O reikalas esąs toks: reikia išrinkti naują bažnytinio komiteto pirmininką. Kada J. Jočys pastebėjo, kad pirmininkas jau išrinktas, ir jis jiems geras, tai pavaduotojas pašoko ir užriko: „Kiek klasių esi baigęs? Įstatymų nežinai?“ Pavaduotojas Labanauskas įsakė, kad grįžę atgal, jie tuojau nueitų į apylinkę ir susitartų dėl rinkimų dienos ir pirmininko kandidatūros. Dar pridėjo, kad reikia išrinkti tikintį žmogų, nes, jei išrinktų kokį girtuoklį ar žmogžudį, tokio rajonas nepripažins.

Vyrai grįžo į namus.

1979 m. birželio 1 d. apylinkės sekretorė Indrašienė paskambino klebonui ir pranešė, jog apylinkės pirmininkė jai pavedė pranešti, kad sekmadienį įvyks bažnyčioje arba šventoriuje rinkimai. Gali ir klebonas dalyvauti.

– Kada baigsis pamaldos? – pasiteiravo ji.

– Jokių rinkimų nei šventoriuje, nei bažnyčioje nebus. Jeigu ką nors bandysite daryti, būsite fizine jėga išmesti. O kada pamaldas pradėti ar jas baigti, – tai mūsų reikalas.

– Ar man rašyti skelbimą ir priklijuoti prie durų? – klausė sekretorė.

– Jokių skelbimų, jokių rinkimų. Komitetas yra, pirmininkas išrinktas, rajonui pranešta ir viskas, – atsakė klebonas.

– Jūs negalite būti pirmininku, – čirškė sekretorė.

– Kodėl? – klausė klebonas.

– Aš nežinau, bet negalite.

1979 m. birželio 3 d. rytą 8 val. prie šventoriaus vartų ir bažnyčios durų apylinkės pirmininkė prisegė tokius skelbimus: ,,Dėmesio. Šių metų birželio 3d., tuojau po pamaldų, Daugailių kultūros namuose įvyks visuotinis tikinčiųjų susirinkimas, kuriame bus aptariama Daugailių religinės bendruomenės ūkinė ir finansinė veikla. Kviečiame visus tikinčiuosius dalyvauti susirinkime. Utenos rajono liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas“.

Pamokslo metu klebonas paaiškino visiems tikintiesiems bažnyčioje, kad jokio ūkio bažnyčia neturi, o finansiniu atžvilgiu visus mokesčius kuo punktualiausiai sumoka. Visi atlikti remontai, visos remontui reikalingos medžiagos buvo įsigytos ne „blato“ keliu, o viskas pirkta parduotuvėje ir su sąskaitomis, „nes mes kiekvienais metais esame rajono tikrinami“.

Pamaldų metu apylinkės pirmininkė buvo atvykusi prie bažnyčios durų patikrinti, ar jos prisegtas skelbimas yra. Radusi atidarytas duris taip, kad skelbimas atsidūrė prie sienos ir liko nematomas, bažnyčios duris uždarė. Žmonės vėl atidarė. Tada ji nuplėšė skelbimą iš lauko pusės ir su smeigtuku prismeigė prie vidinės durų pusės. Žmonės, išeidami iš bažnyčios ir matydami šį skelbimą, šypsojosi.

Susirinkimas neįvyko. Atėjo tik viena moterėlė. 1979 m. birželio 4 d. Daugailių miestelyje apylinkės darbuotojai nešiojo, o kaimuose privalėjo išnešioti laiškanešiai, kvietimus, atspausdintus ant firminių blankų, pažymėtus herbu ir rajono Vykdomojo komiteto apvaliu antspaudu, kuriais kvietė 1979 m. birželio 7d. 18 val. į Daugailių kultūros namus visuotiniam tikinčiųjų susirinkimui. Pasirašė Utenos rajono LDT Vykdomasis Komitetas.

Susirinkimas neįvyko, nes atvyko tik trys moterys.

Klebonas tikintiesiems pranešė, kad, jeigu bus daromi kokie nors puolimai prieš bažnyčią ir jos komitetą, viskas bus viešai informuojama kiekvieną sekmadienį bažnyčioje.

© 2012 „XXI amžius“