Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Ora et labora
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Jėzaus ant kryžiaus pašlovinimas

Kun. Vytenis Vaškelis

Kai šio sekmadienio Evangelija prabyla Jėzaus žodžiais: „Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus“ (Jn 12, 23), mes tikėjimo šviesoje išvystame paskutinį Adomą – Kristų (1 Kor 15, 45), kuris savo Tėvo valios pašlovinimu ant kryžiaus įveikė pirmojo Adomo neklusnumo nuodėmės vaisių – mirtį, kad nuo šiol, žvelgdami į kiekvieną žemės keleivį, užmigusį mirties miegu, su įsitikinimu sakytume: „Mirtis patyrė visišką fiasko, nes Jėzaus prisikėlimo triumfe slypi ir mūsų būsimo nemirtingumo išaukštinimas“.

Tačiau joks mokinys nėra didesnis už Mokytoją Kristų, išskyrus tuos, kurie lanko gyvenimo puikybės pamokas. Jiems Kristus nėra priimtinas, nes Jo kryžius juos piktina. Bet mums, Jėzų įsimylintiems, kryžius tampa priimtinas, nes mes, jei tik iš tiesų mylime Jį, negalime nemylėti ir to, ką Jis myli.

Vis dėlto mylėti Jėzų yra lengviau nei Jo mums duotą kryžių. Kai skaitydami Bibliją ar mąstydami apie šventų žmonių gyvenimą, užsiplieskiame momentiniu troškimu panašėti į juos ir pasiryžtame viską uoliau daryti, tai gali būti Šventosios Dvasios malonės pliūpsnis, bet gali būti ir žmogaus prigimties sukilusio emocionalumo proveržis, savyje stokojantis pastovumo bei nuoseklumo malonės šaknų. Žinoma, visi gerieji pasiryžimai kyla iš kilnių troškimų, bet tik laikas parodo, ar žmogaus pastangos buvo pagrįstai motyvuotos.

Jei asmuo sumaniai sudarė dienotvarkę, kurioje, be mokslo, darbo ir poilsio valandų, yra skiriamas laikas meditacinei maldai, ir jis šio pasiryžimo punkto kasdien lanksčiai laikosi, tada neabejotinai šis dvasinio gyvenimo triūsas Viešpatyje jam su kaupu atsipirks artimiausioje ateityje. Tada krikščionis matys, kad dėtos pastangos, artėjant prie Jėzaus, buvo grynai dieviškos malonės inspiracijos, neleidžiančios jam pagyrūniškai didžiuotis savo vidine pažanga ir skatinančios netgi džiugiai už viską dėkoti Dievui ir Švč. Mergelei Marijai.

Tačiau reikia pastebėti, kad dvasiniame gyvenime išbandymų visada bus, nes kol gyvename kūne, tol patirsime įvairias pagundas, kurioms kartais neatsispirsime, suklupsime ir vėl kelsimės. Gerai, jei gundymų pakentimas ar jų nugalėjimas mus ves nuolankumo keliu. Bet būtų blogai, jei su pagundomis kovotume nekantriai, pykdami ir dėl patiriamų sunkumų pultume į nusivylimą. Todėl visą laiką turime budėti ir dažnai daryti sąžinės apyskaitą, kad neatkristume ir netaptume drungni bei neryžtingi.

Thomas Mertonas rašo: „Nepastovumas ir neryžtingumas yra savimeilės ženklai. Jei niekada nesutinki su tuo, ko Dievas nori tau, ir visados nuo vienos nuomonės krypsti prie kitos, nuo vienos praktikos prie kitos, nuo vieno metodo prie kito, tai gali būti požymis, jog mėgini išsisukti nuo Dievo valios ir ramia sąžine vykdyti savąją. (...) Vos pasiskonėjęs vienu maldos būdu, panūsti išbandyti kitą. Nuolat darai pasiryžimus ir laužai juos priešingais pasiryžimais. Klausinėji savo nuodėmklausį ir nepameni jo atsakymų. Nepabaigęs vienos knygos griebiesi kitos ir sulig kiekviena skaitoma knyga keiti visus savo vidinio gyvenimo apmatus“.

Šia proga prisimenu tuos asmenis, kurie, turėdami net ir mažų nervų sistemos sutrikimų arba kitokių dvasinių problemų, kreipiasi į kunigą kaip į magą, kad jis akimirksniu suteiktų sielos palengvėjimą, išgydytų ar padarytų kitą panašų „stebuklą“. Kai toks žmogus turi išankstinę nuomonę – „Jei nepadės Bažnyčios atstovas, pulsiu į kokio nors ekstrasenso, bioenergetiko ar būrėjos glėbį“, – tegul jis nesitiki pasveikti. Viešpats tokiam besiblaškančiam žmogui gali leisti pakliūti į įvairius gyvenimo „supurtymus“, kurie jam ilgainiui, tikėtina, įkrės sveiko proto, ir jis grįš pas katalikų dvasininką, ieškodamas pagalbos, su radikaliai pakitusiomis nuostatomis. Dievas per kunigą tokiam asmeniui galės realiai padėti tik tada, kai jis atliks nuoširdžią išpažintį, pasiryš nebegrįžti į savęs griovimo liūną ir atvira bei klusnia širdimi priims Jėzų, Jo palaiminimus ir neišvengiamas gyvenimo kryžkeles, kurių nepriėmimas būtų grįžimas į akligatvį. Ir priešingai. Jų ryžtingas nešimas visada yra visapusiško išgijimo dieviškoji garantija.

Viešpaties Jėzaus pašlovinimas ant kryžiaus yra suaugęs su Jo nenusakoma žodžiais kančia. Tiktai tada, kai su malda apmąstome kančių tikslą, vis labiau aiškėja jų prasmė. Stovėdamas po Jėzaus kryžiumi mąstai ir tari (nesuskeldėjusiomis nuo troškulio) lūpomis: „Tai tokia didžiulė Kūrėjo meilė kūriniui, kad ji lygi dieviškai beprotybei, kurios išminčiai niekas ir niekada neprilygs“.

© 2012 „XXI amžius“