Kūrybos
horizontuose

2012 metai

Išnašos

Pasakojimas, kaip pradanginti milijardą

Gintaras Visockas

Knygos viršelis

Perskaičiau įdomų veikalą – Manto Dubausko knygą „Snoras žaliems: kaip pradanginti milijarą“. Galima būtų net taip pasakyti: UAB „Gimtasis žodis“ išleista knyga ne vien įdomi, bet ir reikalinga mums, norintiems rimčiau suvokti sudėtingus finansinius korporacijų, akcinių bendrovių, bankų žingsnius, išsiaiškinti, kodėl bankrutuoja verslininkai, kodėl žlunga „perspektyvūs bankai“. Stebint politikų, apžvalgininkų, žurnalistų komentarus, kodėl Lietuvos Vyriausybė nusprendė nacionalizuoti „Snorą“, lengviau pasiklysti informacijos gausoje nei suprasti, kuri iš pateikiamų versijų – arčiausiai tiesos.

M. Dubausko knygoje pateikiamos visos versijos. Tiesa, įžanginiame žodyje autorius prisipažįsta, jog „knyga nepretenduoja atskleisti absoliučios teisybės – to padaryti net ir teoriškai neįmanoma, nes daugelį faktų dar ilgai aiškinsis teisėsauga“. Jis pastebi, jog „daug dalykų greičiausiai niekada taip ir nebus atskleisti, o atskleidžiant dalį jų bus manipuliuojama (tai vyko ir iki šiol) – nutekinama arba vienai, arba kitai pusei naudinga informacija“. Knygos privalumas – į banko „Snoras“ skandalą žvelgiama atidžiai, iš visų pusių.

Susidaro įspūdis, jog autorius nuoširdžiai gilinosi į visas versijas, išklausė svarbiausius visų konfliktuojančių pusių argumentus ir kontrargumentus. Tai buvo nelengva, nes kai kurie „Snoro“ akcininkai nepasinaudojo galimybe „išdėstyti savo paaiškinimus“. Knygos autorius pateikė tiek kritiškas, tiek palankias atvirauti nepanorėjusiems versijas.

Tad kokią pagrindinę „Snoro“ žlugimo versiją įvardija žurnalistas M. Dubauskas? Banko vadovybė rizikingai skolino milžiniškas lėšas su „Snoru“ susijusioms kompanijoms ir verslininkams, buvo linkusi į sunkiai įsivaizduojamą prabangą. Beje, polinkį be saiko išlaidauti tiek ponas Vladimiras Antonovas, tiek Raimondas Baranauskas tenkino ne nuosavomis, o indėlininkų lėšomis. Knygoje daug vietos skiriama analizei, kiek kaštuoja „Snoro“ savininkų pirkti prabangūs butai, vilos, automobiliai, kokie iš tikrųjų buvo jų atlyginimai. Prabangiai gyvenant tikrai sunku išsaugoti verslą, kai konkurencija – milžiniška.

Antroji versija – politika. Esą „Snoro“ bankrotas – politinis kerštas, kerštautoja neva Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Suprask, bėdos prasidėjo tada, kai „Snoras“ įsigijo dienraštį „Lietuvos rytas“. Šis leidinys nuolat ir kryptingai kritikavo Lietuvos valstybės vadovę. Šią nuomonę palaikė ir buvęs pagrindinis „Snoro“ akcininkas V. Antonovas, dienraščiui „Respublika“ duotame interviu.

Knygoje šiai versijai sustiprinti pateikiamas faktas, bylojantis, jog vieną iš „Snoro“ interesus ginančių advokatų pradėjo tikrinti Valstybinė mokesčių inspekcija. Žurnalistas M. Dubauskas neatmeta galimybės, jog ir jam, prabilusiam apie „Snoro“ žlugimo peripetijas, teko sulaukti Valstybinės mokesčių inspekcijos dėmesio.

Trečioji „Snoro“ žlugimo versija – neva geopolitinė. „Snoro“ žlugdymo planus galėjo parengti arba JAV, arba Rusija. Šiai versijai pagrįsti pateikiami įdomūs argumentai. V. Antonovas troško nusipirkti Švedijos Karalystės bendrovę „SAAB“, o Amerika, kurios koncernui „General Motors“ priklausė „SAAB“, labai nenorėjo, kad slapčiausios technologijos atsidurtų „kažkokio rusų bankininko rankose“, todėl sugalvojo gudrų planą, kaip užkirsti kelią tokiam politine prasme nenaudingam sandoriui.

Esama versijos, jog „Snorą“ žlugdė net kelių užsienio valstybių slaptosios tarnybos. Mat, būtent per „Snorą“ galbūt buvo atliekami slapti atsiskaitymai su pasigaminti atominę bombą žūtbūt siekiančiu Iranu. Vienas iš argumentų – žinia, jog pono V. Antonovo tėvas kadaise užėmė labai įtakingas pareigas SSRS atominės energetikos pramonėje. Neatmetama ir versija, jog bankininkas V. Antonovas tapo per daug nepriklausomas nuo Kremliaus, ir Rusijos vadovybė nusprendė pamokyti ir atkeršyti Lietuvai, nesitaikstančiai su oficialiosios Maskvos pozicija.

Galimas net ir ketvirtasis variantas. Banko savininkai dalino iš tiesų rizikingas paskolas bei tikrai mėgo išlaidauti daugiau nei leidžia sveikas protas. Galbūt „Snoro“ padėtis nebuvo tragiška, tačiau Lietuvos prezidentė arba užsienio žvalgybos pasinaudojo atsiradusia puikia proga ir banką pastūmėjo prarajon.

M. Dubauskas pasakoja apie dar 2003-aisiais gautą slaptą pažymą, kurioje sakoma, esą per „Snorą“ mūsų valstybė „bus įtraukta į stambias nešvarių pinigų plovimo operacijas, bankui gali būti pateiktos milijardinės pretenzijos iš Rusijos teisėsaugos organų ir trečiųjų šalių, kurios aktyviai kovoja su pinigų plovimu, visa tai gali smarkiai smogti žmonėms ir organizacijoms, turinčioms sąskaitas banke, pervedant stambias sumas tuo pačiu gali būti „išvesti“ ir banko aktyvai, o tai priverstų jį bankrutuoti“. M. Dubauskas apie tai informavo kai kurias mūsų slaptąsias bei specialiąsias tarnybas. Bet reakcijos – jokios.

Duodamas interviu skandalingosios TV laidos „Akistata“ vedėjui Kristupui Krivickui, žurnalistas M. Dubauskas smulkiai papasakojo, kokios sulaukė reakcijos iš atsakingų valstybės institucijų. Apie 2003 metų žurnalisto pažymą nieko išsamaus ir konkretaus nesiteikė papasakoti tuometiniai Lietuvos valdžios atstovai – Mečys Laurinkus, Arvydas Sadeckas ir Artūras Paulauskas.

Žinoma, slaptoji pažyma – dar ne įrodymai, jog elgiamasi bus būtent taip, kaip joje nurodoma. Jei tokio pobūdžio pažyma padedama į archyvą, dar nereiškia, jog pareigūnai turi piktų kėslų.

Nenuostabu, kad Valstybės saugumo departamentas (VSD) nesureikšmino žurnalisto iš kažkur atneštos slaptosios pažymos. Nieko įtartino, jei ir tuometinis Lietuvos banko vadovas Reinoldijus Šarkinas nesureikšmino gautų perspėjimų.

Labai įdomi V. Antonovo reakcija, kai žurnalistas M. Dubauskas klausinėjo apie slaptojoje pažymoje piešiamą niūrųjį scenarijų. Žurnalistas M. Dubauskas pabrėžia, jog buvo nustebintas ramios, subalansuotos V. Antonovo reakcijos. Bankininkas slaptąją pažymą pavadino konkurentų bandymu žlugdyti svarbius susitarimus.

2003 metais Rusijos „Konversbank“ investavo į „Snorą“ dideles pinigų sumas. Pati Rusijos žiniasklaida bankų bendradarbiavimą pavadino „labai keistu sandoriu“. Labiausiai nuostabą kėlė tai, kad „Snorą“ įsigijo mažesnis už jį bankas. „Konversbank“ turtas tuo metu siekė apie 310 mln. litų, o banko „Snoras“ – daugiau nei 1,1 mljr. litų. Rusijos komercinis bankas turėjo vos 7,6 mln. litų indėlių ir buvo suteikęs 132,6 mln. litų paskolų. „Snore“ tuo metu buvo laikoma 842 mln. litų indėlių, o paskolų portfelis buvo vertas 562 mln. litų. Taigi „Snoras“ tuo metu buvo didesnis net ir už „Konversbank“ bei „Akademchimbank“ kartu sudėjus.

Tačiau ši aplinkybė nepasirodė įtartina Lietuvai. Įtartina nepasirodė ir tai, kad „Akademchimbank“ buvo tuo metu laikomas „didele pinigų skalbimo mašina, kur dirbo labai odiozinės asmenybės“.

Nepamirškime, jog „Snoro“ neįsileido Didžioji Britanija. 2007-aisiais Lietuvos Bankas palaimino „Snoro“ ketinimams užsienyje atidaryti savo filialą, tačiau 2008 metais „Snoras“ gavo neigiamą atsakymą iš Londono. Britų finansinių paslaugų priežiūros tarnyba motyvą neįsileisti „Snoro“ paaiškino tuo, kad jai kyla rimtų klausimų „dėl finansų skaidrumo“.

Koks čia tuometinio Lietuvos Banko vadovo R. Šarkino vaidmuo? Žurnalistas M. Dubauskas pastebi, esą „Snoro“ padėtis ėmė blogėti 2008-ųjų antroje pusėje, prasidėjus tarptautinei ekonominei krizei. Jai silpstant Lietuvos Banke būta kalbų apie tai, kad privalu priversti „Snorą“ pertvarkyti savo veiklą pagal Lietuvos reikalavimus. Tačiau tada nugalėjo nenorintieji kelti triukšmo, tarp kurių buvo ir tuometinis valdybos pirmininkas R. Šarkinas.

Žurnalistas M. Dubauskas pripažįsta, jog „ramybės troškimas krizės įkarštyje – puikiai suprantamas“. Pradėję kritikuoti vieną banką finansų prižiūrėtojai galėjo sukelti nereikalingos panikos visose finansinėse sferose ir sugriauti dar bent keletą silpniau ant kojų bestovinčių bankų.

Visas bėdas versti ant tuometinio Lietuvos Banko vadovo pečių – taip pat per daug neatsargu ir primityvu. Galbūt ponas R. Šarkinas nuoširdžiai tikėjosi, jog „Snoro“ problemą pavyks likviduoti tyliai? Jis visur ir visada laikėsi „ramybės taktikos“ ir visą laiką, tiek viešai, tiek uždaruose posėdžiuose, neigė matąs negerovių.

M. Dubauskas teigia, kad „sunku rasti aiškų atsakymą, kam „Snorui“ reikėjo „Lietuvos ryto“. Paaiškinimas kiek netikėtas. Esą „Lietuvos rytui“ labiau reikėjo „Snoro“ finansinių injekcijų, nei „Snorui“ – šio dienraščio.

Taigi M. Dubausko knyga apie tai, kaip Lietuvoje galima pradanginti milijardą, įsiminė kaip dėmesio vertas žurnalistinis tyrimas, tačiau keliantis nerimą. Akivaizdu, kad net ir sėkmingai pasibaigus „Snoro“ skandalui Lietuva nebus apsaugota nuo tokio dydžio finansinių praradimų ir vargu ar kada nors turės konkretų atsakymą, kas atsakingas už pradangintą milijardą. Kaltų, kaip visada, nebus.

© 2012 „XXI amžius“