Nemuno
krašto
vaivorykštė

2012 metai

Laikas ir žmonės 

Reikalingas kaimui

Bronius VERTELKA

Jotainių bendrovės vadovo pavaduotojas ir Genėtinių seniūnaitis Rimantas Petrulis

Akmuo, įamžinęs Zigmo Sierakausko sukilėlių kautynes, prie įvažiavimo į Genėtinių kaimą

„Gerai vertinu tai, kad Jotainių bendrovė visokeriopai remia Genėtinių kaimą. Rimantas Petrulis, kaip bendrovės atstovas, turi teisę perspėti triukšmaujančius, sutramdyti girtaujančius, padėti senukams iškviesti gydytoją ar gaisrinę. Rimantas – kaip tik toks žmogus, sugebantis visiems įtikti“, – taip Jotainių ŽŪB vadovo pavaduotoją ir Genėtinių seniūnaitį R. Petrulį vertino Irena Kondzežauskienė, pieno gamybos verslą vystanti ūkininkė, buvusi rajono Tarybos narė.

Sovietiniais laikais Genėtiniai buvo „Pažangos“ kolūkio ribose. Nepriklausomybės metais, susikūrus bendrovei, kaimas liko jos žinioje.

Genėtiniai matyti nuo Panevėžio–Vilniaus autostrados. Tarpukaryje čia irgi buvo numatyta tiesti kelią, bet pradėti darbus sutrukdė karas. Šalia autostrados ties Genėtiniais stovi didžiulis akmuo, liudijantis apie jos tiesimo pabaigą. Tačiau kadaise buvęs didelis kaimas pamažu nyksta. Nuolatinių jo gyventojų apie pusšimtį surinksi. Į Genėtinius retokai užsuka maršrutinis autobusas, čia nėra jokių kultūros įstaigų, net parduotuvės. Tiesa, reguliariai apsilanko autoparduotuvė. R. Petrulis juokavo: „Užkietėjusių girtuoklių neturime, nes artimiausia parduotuvė – Raguvoje ar Maženiuose. Išblaivėtų, kol iki ten nueitų ir pareitų“. Jis Genėtiniuose – svarbus asmuo, finansiškai stiprios bendrovės, iš gyventojų nuomojančios žemę, atstovas. Užtat šie turi tai, kuo negalėtų pasigirti bemaž nė vienas kitas Lietuvos kaimas. Bendrame plote bendrovė sodina bulves, jas nukasa ir į rūsį supila. Nereikia sukti galvos, kuo įdirbti žemės sklypelį prie namų. Jeigu kas sumanytų laikyti karvę, net dėl šieno rūpesčių neturėtų. Ir visa tai už ačiū. Veikia malūnas. Žmonės grūdus susimala irgi vos ne veltui, tik  už sunaudotą elektrą susimoka. Garsiam aludariui Jurgiui Aleliūnui maldavo miežius salyklui. Žinoma naminės duonos kepėja Marijona Skrebienė prašydavo sumalti rugius rupiai. Dabar retokai įjungiamas malūnas, nebent kam nors pritrūksta lesalo vištoms. Senstančio kaimo gyventojai atsisako laikyti karves ar auginti kiaules. Ne vien todėl, kad įvairių gėrybių pilnutėlės parduotuvės, – nebėra ir jėgų. Gyvenvietė turi vandentiekį. Jo bokštas sutvarkytas taip, kad vanduo neužšąla ir siaučiant speigui. Sniegą nuo kelių valo ar greideriuoja irgi bendrovė. Mirus žmogui, jo palaikus pervežti skiriamas transportas, nesvarbu, kur vyktų laidotuvės. Mirusiojo šeimą kaimo žmonės remia pinigais. R. Petrulis – laidotuvėse pirmas pagalbininkas. Dažniausiai dabar šarvoja ir rengia gedulingus pietus Raguvoje. Kai nebuvo tokio patogumo, kaimas turėjo savo indus, užtat rūpesčių nestokojo. Į šventes Raguvos bažnyčioje veždavo bendrovės autobusiuku. Išretėjus tikinčiųjų gretoms, į šventovę tėvus vaikai savo automobiliais nuveža.

Genėtinių žmonės mėgsta tvarką. Noriai renkasi į pavasario talką, nes tai yra gera proga pabendrauti. Dauguma verčiasi iš gaunamų pensijų ar valstybės mokamų socialinių pašalpų. Nors kaimas prie gero kelio, tačiau naujakurių – tik keletas. Mirus vienam iš sutuoktinių, dažniausiai namai paliekami likimo valiai. Tiesa, pasitaiko ir išimčių. Palaidojus uošvį ir nusprendus sodybą parduoti, čia balsą pakėlė žentas, sakydamas, jog pats ją tvarkysiąs, galėsiąs vasarą ant pievos atsigulęs pailsėti, paskaityti knygą. Panevėžyje gyvenanti moteris, norėdama valgyti savo daržoves, bandė pati jų užsiauginti. Atvykdavo savaitgalį, neatsitiesdama plėšdavo žolę. Po savaitės ši – vėl kaip mūras. Nusivylė moteris tokiu ūkininkavimu. Norint kažką turėti, būtina prie žemės gyventi, ja kasdien rūpintis. Jauna šeima mieste nuomojo būstą. Kada kaime sodyba neteko teisėtų savininkų, ji persikėlė į Genėtinius. Namus taip sutvarkė, kad miela pažiūrėti. Netgi autobuso vairuotojas anglas čia turėjo nuosavybę. Gražiai ją sutvarkė, tinkamai prižiūrėjo aplinką. Svetimšalis džiaugėsi gyvenimu Lietuvoje. Gurkšnodavo sau lietuvišką alų ir girdavo jo gerą skonį. Nusprendus parduoti sodybą, ją nupirko savivaldybė. Įkurdino moterį su gausiu vaikų būriu. Tvarkinga sodyba per kelias dienas buvo apšnerkšta. Genėtinių seniūnaitis R. Petrulis sakė: „Vadinamos probleminės šeimos kaimui tapo kaip rakštis. Jos – be jokios atsakomybės. Sovietiniais metais, jeigu gaudavo butą, turėdavo pasirašyti, kad jį deramai prižiūrės. Kaimynas skundėsi, kad neprinokusius obuoliukus su lapais nudraskė. Ir nėra kam pasiskųsti“.

Jis sako, kad toks liberalumas tiktai kenkia. Pašalpos sugadino žmones, jie nebenori dirbti. Pasiūlęs darbo, išgirsta: „Mano rankos ne ten linksta“.

Kasdien ir ne po vieną kartą Rimantas pravažiuoja pro akmenį, ant kurio esantis užrašas informuoja, kad čia kovėsi Zigmo Sierakausko vadovaujami sukilėliai. Didžiulį lauko riedulį vežė iš Jotainių. Nutemti nuo platformos prireikė dviejų galingų vikšrinių traktorių.

Genėtinių gyventoju Rimantas tapo savo muzikavimo dėka. Jis jau buvo žinomas kaip artistas saviveiklininkas, sukūręs ne vieną vaidmenį dar vidurinės mokyklos suole. Kaip tik tada kilo mintis kurti kažką panašaus į ansambliuką. Atsirado gitaristas ir būgnininkas. Apie muzikanto karjerą Rimantas pasakoja su šypsena. Iš savo stipendijos jis nusipirko gitarą. Iki kraujo pritrynė pirštus, kol pramoko ja groti. Išlydėjus į kariuomenę vaikinus, tapo vos ne pagrindiniu muzikantu. Susirado dar bendramintį gitaristą. Smagiau, kai dviese. Pasidarė stiprintuvą, įsigijo kitus garsą stiprinančius instrumentus. Mušė pionierišką būgnelį, nes kitokio neturėjo. Taip sulipdė estradinį ansambliuką. Koncertuodavo kaimuose. Mieste surado dainininką, kuris „plėšė“ Elvio Preslio dainas. Žiūrovai klausėsi įtempę ausis. Miesto apžiūroje ansamblis užėmė trečią vietą.

Ansambliui subyrėjus, jau turėdamas šiokį tokį muzikinį patyrimą, R. Petrulis dar sugrojo 167 vestuvėse. Virkdė akordeoną, grojo gitara. Nusipirko čekišką gitarą. Vilnius tokios neturėjo. Kur rimtesnis renginys, ten ir kvietė. Būdavo, vos darbas baigiasi, jau ruošiasi į kelionę. Miegodavo vos ne stovėdamas. Neišmoko girtauti. Nėra net alaus gerbėjas. Į vyną išvis ranka numojo. Nebuvo atvejo, kad vestuvėse pasigertų. Grojant Butkūnų kaime patyrė tai, apie ką su virpuliu prisimena. Per vienas vestuves užlipo ant aukšto pasidairyti. Mato pakabintą smuiką. Stryku perbraukė per stygas. Toks mielas garsas, kad norėjosi rėkti. Turbūt kelis šimtmečius išlaikytas. Korpusas – natūralaus medžio, nelakuotas. Atvažiavę iš Vilniaus filharmonijos už smuiką siūlė 2000 rublių, tais laikais labai didelius pinigus. Savininkas jais nesusigundė. Linksmą muzikantą pasigavo „Pažangos“ kolūkis, iš karto jį brigadininku paskyrė. Davė motociklą „Minsk“ be trečios pavaros – veikė antra ir ketvirta. Dabartinis bendrovės vadovas Antanas Balčiūnas tuo metu buvo agronomas. „Pragros mus muzikantas“, – kartais žmonės pasišaipydavo. Stebėjo, kaip šis tvarkosi. O Rimantas mieste buvo išmokęs sąžiningumo: ką pažadės, būtinai padarys. Paskyrė jį kombainininkams vadovauti. Kas antras girtas, pjauna kur ir ką nori. Privalėjo pats mokytis ir kitus tvarkos pamokyti. Dabar visus kaimiškus darbus supranta. Nereikia pirštu baksnoti. Užtvenkė bebrai griovį taip, kad vanduo ėmė semti žieminių lauką. Kol neišgedo pasėliai, pasitelkė techniką, išdraskė užtvanką. Švytėjo Rimanto veidas lyg būtų radęs aukso grynuolį. Jis sugeba būti santūrus, su priekaištais nešoka į akis. Ramumu nuginkluoja didžiausius karštakošius. Tegu išsirėkia, bet bendrovėje tokie dirba be priekaištų. Užtat maloniai nuteikia žiemai suarti laukai. Naujausia technika žemę įdirba. Pabaigus lauko darbus, traktorius, kombainus tarsi pagal liniuotę surikiuoja. Turi Rimantas į ką lygiuotis. Bendrovės vadovas – tikras ūkininkas, jis be reikalo cento neišleis. Konkurse „Lietuvos kaimo spinduliai 2008“ A. Balčiūnas buvo nominuotas „Kaimo vadybininku“. Duonos nepristigsime, kai tokius žmones sodžiuje turėsime.

Genėtiniai, Panevėžio rajonas
Autoriaus nuotraukos

© 2012 „XXI amžius“