Nemuno
krašto
vaivorykštė

2012 metai

Laikas ir žmonės 

Žmogų apibūdina kiti

Bronius VERTELKA

Ėriškių šviesuolė Valerija Dubulienė Autoriaus nuotrauka

Iš 70 Valerijos Dubulienės pragyventų metų maždaug pusė jų atiduota Ėriškių Švč. Jėzaus Vardo bažnyčiai, ir visi – vos ne ristele ar minant dviračio pedalus. Ji nesako „negaliu“, bet sako – „reikia“. Moteris turi daugybę draugų ir bičiulių – visą gyvenvietę. Jie neišduotų sunkią valandą.

Nuo pat vaikystės glaudus Valerijos ryšys su Dievu. Atėjus sekmadieniui, mama vaikus išruošdavo į Ėriškių bažnyčią . Atsikėlusi gyventi į Ėriškius, artėjant Velykoms, sugalvojo padaryti vaikų procesiją. Vaikų daug, bet jokio rūbelio. Atidariusi varpinę, pamatė sumestas kamžas.

Keturioms mergaitėms reikėjo rūbelių, kad galėtų barstyti gėles. Iš kur pinigų paimti? Tuo metu Valerija dirbo laiškininke. Užsukdama į namus ėmė kalbėti, kad procesijai reikia suknelių, bet nėra lėšų. Užteko tokio priminimo. Visi aukojo. Nusipirko medžiagos Kėdainiuose. Siuvėja pasiuvo, bet atsisakė atlyginimo. Paskui procesija nuo altoriaus visą bažnyčią apjuosdavo.

Stovėjo niekam nereikalinga klebonija. Kaip ją suremontuoti? Seniūnas už galvos ėmėsi – iš kur imsiąs tokią sumą? Vėl ėjo per žmones. Nebuvo atsisakiusių aukoti. Užtat turi šarvojimo salę, laidotuvėms reikalingą atributiką. Yra virtuvė. Indus parapijiečiai sunešė. Gali užkaisti arbatinuką, pasigaminti pietus. Atvykusiems iš toliau yra kur pailsėti. Viskas įrengta, visiems patogu: čia pat bažnyčia ir kapai. Kažin ar tai kokia kita parapija turi. Mokama tik už suvartotą elektrą. Rajono meras pritarė, kad reikia keisti stogą. Tai padaryti dabar įmanoma – juk valdžios numatyta atsisakyti asbestinio šiferio.

Lietuvos tūkstantmečio vardui paminėti pagamino atminimo lentą. Akmenį viena parapijietė dovanojo. Kryžių bendrovės dirbtuvėse atnaujino. Bendrovė visur padeda. Užsukus Valerijai, visi jau žino, kad kažko reikia.

Valerija bažnyčiai visus darbus padaro. Kunigas į Ėriškius atvažiuoja kaip svečias – viskas jam paruošta. Gėlės papuošti bažnyčiai neperkamos – kiek reikia, jų dovanoja vietiniai gyventojai. Valerija ne tik bažnyčią dabina, bet dar dirba kapinių prižiūrėtoja, ir šv. Mišioms varpu paskambina. Tačiau bažnyčia tuštėja. Iš vienos gatvės susirenka tiek, kiek anksčiau iš vienų namų.

„Žmogus apie save nieko negali pasakyti – jį turi kiti apibūdinti“, – kuklinosi V. Dubulienė. Įstrigo jai Ramygaloje klebonavusio kan. Kazimiero Barono žodžiai: „Jeigu žmonės mylės, tai ir tu turėsi tuo pačiu atsakyti“.

Teko V. Dubulienei ir nuo saugumo nukentėti. Įskundė kažkoks judošius, kad vaikus bažnyčion pratina. Atsirado užtarėjų, kad byla toliau nekeliautų. „Kažin, ar ji tebėra archyve?“ – svarsto V. Dubulienė.

Valerija nepaprastai mėgsta rankdarbius. Mama audė, o jai patinka siuvinėti. Tebesaugo dirbinį, išsiuvinėtą prieš 50 metų. Moka vilnas verpti, mėgsta megzti, ypač raštuotas pirštines. Pavyzdingai tvarkoma Dubulių sodyba. Vienais metais ji buvo tarp gražiausių gyvenvietėje. Valerija labai mėgsta gėles. Be jų namai kaip tušti.

Bet stropią moterį aplankė liga. Aptemo akių šviesa. Nulėkė pas gydytoją akinių. Šis pasakė: „Tik operacija“. Abi akis operavo. „Jeigu ne gydytojai, kas man šviesą būtų grąžinę? O kad visi medikai – kyšininkai, gryna nesąmonė, o kad duoda –  patys žmonės kalti“, – pyko V. Dubulienė.

Niekada be darbo nesėdėjusi V. Dubulienė džiaugėsi, kad gerą vyrą gavo, visur jis stengiasi padėti. Didžiuojasi ir anūkais, kurie ant krosnies nesėdi ir iš valdžios pašalpų nekaulija. Vienas anūkas jau aukštąjį išsilavinimą įgijo, o anūkė – vienu metu sugeba mokytis net dviejose aukštosiose mokyklose. Labai darbšti, pati savo vestuvėms užsidirbo.

Ėriškiai, Panevėžio rajonas

© 2012 „XXI amžius“