|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Kretingoje konsekruotas jauniausias pasaulio vyskupas
Atvelykio sekmadienio, Dievo Gailestingumo šventės išvakarėse, Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje buvo konsekruotas vyskupas Genadijus Linas Vodopjanovas OFM. Tai kol kas jauniausias pasaulio vyskupas, kuriam birželio 8 dieną sukaks 39-eri. Beje, jauniausias vyskupas lietuvis lieka 1940 metais konsekruotas Vincentas Padolskis, kuriam tada buvo 36-eri. Iškilmingose šv. Mišiose dalyvavo beveik visi Lietuvos vyskupai, apaštalinis nuncijus, Rygos arkivyskupo delegatas, dauguma Telšių vyskupijos kunigų, naujojo vyskupo bendrakursiai Kauno kunigų seminarijoje, broliai pranciškonai iš Ukrainos, Italijos, JAV, Vokietijos, Baltarusijos, angliškai kalbančių šalių pranciškonų konferencijos ir Šiaurės Amerikos lietuvių pranciškonų delegatai, įvairių vienuolijų atstovai, Telšių vyskupijos teritorijoje esančių savivaldybių merai, Seimo nariai ir kiti garbūs svečiai. Šv. Mišioms ir konsekracijai kartu su konsekruotojais Kauno arkivyskupu metropolitu Sigitu Tamkevičiumi SJ ir Telšių vyskupu ordinaru Jonu Boruta SJ vadovavo Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Šv. Mišias kartu su jais aukojo Apaštalinis nuncijus arkivysk. Luigi Bonazzi, Vilkaviškio, Panevėžio, Kaišiadorių vyskupai Rimantas Norvila, Jonas Kauneckas, Jonas Ivanauskas, Lietuvos kariuomenės ordinaras vysk. Gintaras Grušas, Vilniaus arkivyskupijos vyskupas augziliaras Arūnas Poniškaitis, vyskupai emeritai Juozas Žemaitis MIC ir Juozas Matulaitis bei apie 150 kunigų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Ukrainos, Italijos, JAV, Vokietijos, Baltarusijos. Šv. Mišiose giedojo Kretingos parapijos jaunimo choras, vadovaujamas Linos Pudžiuvelytės, ir Kretingos parapijos didysis sumos choras. Šv. Mišių ir apeigų pradžioje Kardinolas pasveikino susirinkusiuosius ir kvietė nuoširdžiai maldai už naująjį vyskupą Liną ir kalbėjo, jog tai didelis džiaugsmas ir Dievo dovana dar vienas vyskupas Lietuvai ir ypač Telšių vyskupijai. Šv. Mišių metu, diakonui perskaičius tos dienos Evangeliją, tikintieji giedojo himną į Šv. Dvasią. Paskui į šv. Mišioms ir konsekracijai vadovaujantįjį kreipėsi Telšių vyskupijos kurijos kancleris kan. Remigijus Saunorius, prašydamas br. kunigą Liną pašventinti vyskupu, ir visiems parodė Apaštalų Sosto atsiųstą ir popiežiaus Benedikto XVI patvirtintą pavedimą bei jį perskaitė. Pamokslą pasakė kardinolas A. J. Bačkis. Kalbėdamas apie vyskupo misiją Bažnyčioje, jis akcentavo uždavinį skelbti Evangeliją, saugoti tikėjimo paveldą, išlaikyti vienybę su Apaštalų sostu ir Bažnyčia, būti glaudžioje bendrystėje su jam pavestais tikinčiaisiais bei savo bendradarbiais kunigais. Taip pat kardinolas atkreipė dėmesį maldos svarbą ir glaudaus ryšio su Dievu būtinybę, o komentuodamas tos dienos Šv. Rašto skaitinius pamokslininkas pasidalino savo įžvalgomis ir dar kartą paragino visus melstis už naująjį ganytoją. Homilijoje kardinolas paminėjo, kad jis irgi jaučiasi artimas pranciškonų šeimai: priėmė šventinimą iš palaimintojo popiežiaus Jono Pauliaus II šv. Pranciškaus dieną. Kardinolas, remdamasis šv. Pranciškaus pavyzdžiu, palinkėjo, kad vidinė laisvė drąsiai skelbti tiesą, nebijant kritikos ir apkalbų, ištikimybė kryžiui ir nuolankumas padėtų naujajam vyskupui vykdyti ganytojišką tarnystę, įgyvendinti jam patikėtą misiją. Atkreipdamas dėmesį, kad vyskupo konsekravimas vyksta Dievo Gailestingumo šventės išvakarėse, Vilniaus arkivyskupas nurodė, kad tai tarsi ženklas būti gailestingu mažutėliams, vargdieniams, ir visiems žmonėms, dėl kurių Viešpats pašaukė ir pašventino. Po pamokslo prasidėjo vyskupo šventimų apeigos, kurių metu gausiai susirinkę tikintieji, šventinamajam gulint kniūbsčiam prieš altorių, giedojo Visų šventųjų litaniją, melsdami šventųjų užtarimo ir globos. Po šios maldos vadovaujantis apeigoms kardinolas A. J. Bačkis sukalbėjo maldą ir rankų uždėjimu vyskupu pašventino br. kunigą Liną. Kardinolui asistavo Kauno arkivyskupas S. Tamkevičius SJ ir Telšių vyskupas J. Boruta SJ. Po to visi vyskupai šventinamajam uždėjo rankas, o diakonams virš naujojo vyskupo galvos laikant Evangelijų knygą sukalbėjo šventimų maldą. Kardinolas vyskupo Lino galvą patepė šventąja krizma, įteikė Evangelijų knygą, ant dešinės rankos bevardžio piršto užmovė žiedą, uždėjo mitrą ir įteikė pastoralą. Apaštalų įpėdiniu tapo jauniausias šiuo metu pasaulyje vyskupas, ateinantis iš pranciškoniškos šeimos. Telšių vyskupui augziliarui L. G. Vodopjanovui OFM suteiktas Quizos vyskupo titulas. Po šv. Mišių pašventintasis vyskupas, tikintiesiems giedant himną Tave, Dieve, garbinam..., lydimas jėzuitų Kauno arkivyskupo metropolito S. Tamkevičiaus ir Telšių vyskupo ordinaro J. Borutos pirmą kartą kaip vyskupas laimino visus susirinkusiuosius, eidamas per bažnyčią. Po visų apeigų, prieš vyskupų palaiminimą, pašventintąjį vyskupą sveikino Apaštalinis nuncijus arkivysk. Luigi Bonazzi. Jis išryškino du dalykus vyskupas Linas yra aukojamas Bažnyčiai, Telšių vyskupijai ir visai Lietuvai, ir kvietė vyskupo asmenyje atpažinti ypatingą Jėzaus Kristaus buvimą savo Bažnyčioje Jėzaus, kaip Gerojo Ganytojo, kuris moko, valdo ir šventina. Sveikindamas nuncijus kvietė visus ir naująjį vyskupą bendrystei, nuoširdžiai meilei, kaip kviečia Vatikano II Susirinkimas, ir tada ant visų nusileis Dievo palaima. Visų vyskupų vardu naująjį vyskupą sveikino Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas Kauno arkivyskupas metropolitas S. Tamkevičius SJ. Jis sakė, jog vyskupai laukia naujojo vyskupo, laukia jo idėjų, pastebėjimų ir glaudaus bendradarbiavimo. Linkėjo išlikti giliu maldos žmogumi ir su Dievo palaima vykdyti jam patikėtą tarnystę. Savo vyskupą augziliarą sveikinęs Telšių vyskupas ordinaras J. Boruta SJ, kreipdamasis į susirinkusiuosius, sakė, kad jam yra tekę girdėti klausimų: kaip Telšių vyskupijoje, kur dauguma dvasininkijos dieceziniai kunigai, vadovaus dviejų skirtingų ordinų vienuoliai kaip jiems pavyks suderinti skirtingas charizmas jėzuitų ir pranciškonų? Pasitelkdamas gražų šv. Pranciškaus ir šv. Dominyko pavyzdį, ganytojas pažadėjo stengtis išnaudoti šias dovanas vyskupijos labui. Telšių vyskupijos ordinaras vysk. J. Boruta SJ pasidžiaugė savo naujuoju bendradarbiu, kuris bus ir jo generalvikaras, ir visus patikino, kad nežiūrint, jog jie iš skirtingų vienuolinių bendruomenių, tačiau bendras tikslas tarnystė Bažnyčioje ir dėl Kristaus jų bendrą darbą jungs ir vienys. Jis taip pat linkėjo vyskupui Linui visus ateityje iškilsiančius sunkumus įveikti maldos ir glaudžios vienybės su Kristumi pagalba. Panašių nuogąstavimų dėl priklausymo skirtingoms vienuolijoms buvo sulaukęs ir konsekruotasis vyskupas. Tačiau nors charizmos ir skirtingos, jas vienys Jėzaus vardas, sakė vysk. L. G. Vodopjanovas OFM. Sveikinimo žodį brolių pranciškonų vardu tarė Mažesniųjų Brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos provincijolas br. kun. Astijus Kungys OFM. Jis priminė, kad naująjį vyskupą sutinka Žemaitijos miestų ir savivaldybių merai, Seimo nariai, kurių gana daug dalyvavo šventimuose. Jį sutinka ir kartu su juo ir už jį meldžiasi Telšių vyskupijos kunigai ir gausus tikinčiųjų būrys. Provincijolas dėkojo naujajam vyskupui už bendrystę pranciškonų ordine, jo atliktus darbus ir linkėjo Šventojo Rašto žodžiais ištikimai ir drąsiai vykdyti jam patikėtą tarnystę. Apeigų pabaigoje padėkos žodį taręs įšventintasis vyskupas padėkojo artimiesiems, Kretingos parapijai, kuri padėjo jam subręsti kaip vikarui ir klebonui, o ypač pranciškonų provincijai, kuri jį ugdė ir rūpinosi jo dvasine formacija, taip pat kunigams ir tikintiesiems už bendrystę ir prašė nuoširdžia malda jį lydėti vyskupystės kelyje. Po iškilmių Telšių vyskupijos vyskupą augziliarą sveikino tikintieji, gausiai susirinkę svečiai, bendražygiai bei bičiuliai. Po sveikinimų vyko nuotaikinga šventinė agapė. Simboliška, kad vyskupo L. G. Vodopjanovo OFM konsekracija įvyko šiemet, kai minimi šv. Klaros pasišventimo Dievui jubiliejiniai metai. Tai tarsi dar vienas patvirtinimas apie pranciškonų ordino aktualumą ir charizmos svarbą ne tik šventųjų Klaros ir Pranciškaus laikais, bet ir dabar. Kad ordinas ne tik aktualus, bet ir žmonių mėgstamas, liudija ir faktas, kad vyskupo insignijas ir rūbus naujajam vyskupui dovanojo įvairios bendruomenės ir atskiri asmenys: pavyzdžiui, vyskupo pastoralą ganytojiškos tarnystės ženklą padovanojo Telšių vyskupijos kunigai, vyskupo žiedą ištikimybės simbolį Vilniaus Bernardinų parapija, mitrą, simbolizuojančią šventumo spindesį, pranciškonai pasauliečiai, kryžių Mažesniųjų Brolių ordino generalinis ministras. Išlydėdami brolį į naują tarnystę, vyskupo rūbus ir kitą atributiką parūpino Mažesnieji Broliai ir kiti asmenys, šventines vaišes parėmė viena įmonė, iškilmingą šventę surengė kretingiškiai, su meile išlydėdami buvusį kleboną visos Žemaitijos, netrukus švęsiančios Krikšto jubiliejų, žmonių tarnystei.
Parengta pagal
Iš visokių mažų įvykių susidėjo gyvenimo mozaika Mintys iš vysk. L. G. Vodopjanovo OFM interviu •Šeimoje katalikiško auklėjimo nebuvo. Mane pakrikštijo tik aštuonerių metų Jurbarko bažnyčioje. Tais laikais iš tiesų ne bažnyčioje, o klebono kun. Mykolo Buožiaus namuose. Tuo pasirūpino močiutė. Po kelerių metų ten pat priėmiau Pirmąją Komuniją, o vėliau tradiciškai ir Sutvirtinimo sakramentą. Vaikystės metais mano tėviškėje Nidoje veikiančios bažnyčios nebuvo. Tad tikėjimo nepraktikavome, eiti sekmadieniais ar per didžiąsias šventes į bažnyčią neturėjome galimybės. Tik vasarą, kai nuvažiuodavau pas močiutę, nueidavau ir į bažnyčią, kartais dar per atostogas ar kokia nors ypatinga proga. Atsimenu, kai 1988 metais, surinkus parašus, Nidos bažnyčia buvo sugrąžinta katalikams. Tada prasidėjo nuolatinis šv. Mišių šventimas, sekmadieniais aptarnauti bendruomenę atvažiuodavo kunigų iš Klaipėdos. Tai buvo nauja patirtis, gana daug mūsų jaunimo pradėjo patarnauti per šv. Mišias. • Mane įvilko į abitą 1991 metų gegužės mėnesį, per Sekmines, prieš pat abitūros egzaminus. Jau vienuoliktoje klasėje galvojau ir svarsčiau apie pašaukimą. Vienu metu pranciškonai buvo pasitraukę iš parapijos ir joje tarnavo diecezinis kunigas. Man iškilo klausimas, į kurią pusę sukti: ar stoti tik į seminariją, ar į vienuoliją ir jau po to kaip Dievas ves. Gavau ženklų ir atsakymų, kad mano vieta yra brolijoje. Vėliau, bebaigdamas mokyklą, daugiau susipažinau su Kretinga, atvažiuodavau pas brolius. Kretingoje pradėjau postulantatą. Man pranciškonų gyvenimas atsiskleidė kaip šeimos gyvenimas. Ypač įspūdingi buvo pirmieji metai Kretingoje. Brolių buvo daug, kartu meldėmės, valgėme, bendravome, dirbome. Bendruomenės gyvenimas didelis dalykas, kurio nėra diecezinėje kunigystėje ar kai kuriose kitose vienuolijose. Vėliau po truputį, aišku, susipažinau ir su pačiu šventuoju Pranciškumi. Bet nesakyčiau, kad iš pradžių ir patys pranciškonai daug žinojo apie šį šventąjį. Mūsų misija ir pašaukimas yra sekti ne Pranciškų, o Kristų, nukryžiuotąjį, paklusnų, skaistų. Broliai nebuvo skaitę daug Pranciškaus raštų ar šaltinių. Tai įvyko vėliau. Pradžioje jungė Dievo malonė, vedė ir augino Šventoji Dvasia. Kažkaip iš karto galvojau apie pašvęstąjį gyvenimą, o ne apie šeimą. Nebuvo troškimo kurti šeimą, buvo aiškus kitas kelias. Vieniems žmonėms pašaukimas ateina labai aiškiai kaip, pavyzdžiui, apaštalui Pauliui, kuris, gavęs apreiškimą, nukrinta nuo arklio ir pradeda naują gyvenimą. Kitiems taip pat atsitinka kas nors svarbaus, kas pakeičia gyvenimą. • Aš savo pašaukimą matyčiau buvus nuo pat pradžių. Nuo pat vaikystės Dievo ranka įvairiais būdais lydėjo. Atsimenu, kai mane pirmąkart nusivedė į bažnyčią gal kokių penkerių metų vaiką, vyko šv. Mišios. Bet prieš Mišias zakristijonas uždegė žvakes. Bažnyčia pustuštė, vienas kitas žmogus, ramu ir tylu. Man atėjo mintis: kaip aš norėčiau tas žvakes uždegti. Keista, kad tas momentas taip ryškiai įsirėžė į atmintį. Nepasakyčiau, nuo kada tiksliai atėjo aiškumas dėl pašaukimo. Jau po krikšto Dievas kalbėjo man per Nidos gamtą, kuri iš tikrųjų yra nuostabi. Ypač žiemos vakarai ir net žvejyba ant ledo ar molo, ir uogavimas, grybavimas viskas kalbėjo apie Dievą ir vedė prie Jo. Aišku, per sakramentus atėjo ir gilesnis Dievo pažinimas, sustiprėjo tikėjimas, o pašaukimą brandino ir aplinkiniai žmonės. Iš visokių mažų įvykių susidėjo gyvenimo mozaika. • Viešpats nenori nelaimingų nei pranciškonų, nei kunigų. Dievas nori, kad žmogus būtų laimingas ten, kur yra kviečiamas, kad ir kokį gyvenimą gyventų. Kitaip būtų labai sunku. Pašaukimas yra dovana, už kurią reikia nuolat dėkoti. Ką mes darome su dovanomis? Džiaugiamės, nešiojamės, naudojame. Bet galime ir padėti į kampą dulkėti, kai nusibosta. Todėl ir pašaukimą reikia nuolat puoselėti. • Pranciškonų brolijoje turime gerą žodį, kuris man labai gražus. Tai tarnystė. Generalinis ordino ministras yra tarnas. Provincijolas tarnauja, taip pat ir vienuolyno vyresnysis tarnauja. Man, būnant pranciškonu, paskyrimas vyskupu yra nauja tarnystė. Ir ta tarnystė tikrai nelengva. Tas, kas tarnauja, supranta, jog tai nėra visą laiką paprasta ir lengva. Gaila, kad kartais žmonės traktuoja tarnystę kaip karjerą ar pasiekimus. Įsigilinus, kas tai yra, daugelis pradėtų kitaip galvoti, o jeigu tik svajojame apie titulą, tai niekur neveda. Galėtume savęs paklausti: o koks buvo Jėzaus titulas? Jėzui titulų atžvilgiu baigėsi nelabai gerai. Aš įvardiju paskyrimą kaip naują tarnystę Bažnyčioje. • Kur būnu, ten stengiuosi mylėdamas veikti. Kiti, būna, pasako: Čia jūsų karjera. Tai mane žudo. Jeigu nuo pirmų vienuolystės ar kunigystės dienų prasideda karjera, tai viskas, karjera pabaigta. Niekada jokios karjeros nei dariau, nei darysiu. Sako: Jūs palipote karjeros laiptais. Tai nežinau, kuriais dabar dar reikės lipti. Pagal bernardinai.lt
© 2012 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |