Kūrybos
horizontuose

2012 metai

Kronika

Pripažintas drožėjas dar nesukūrė sau patinkančio darbo

Gintarė Martinaitienė

Antanas Šergalis ne tik tapo, drožia, bet ir vadovavo sugriautos Sintautų bažnyčios atstatymui. Rankose – šios bažnyčios simbolis raktas

Darbai prikausto dėmesį ne tik gausybe preciziškai parinktų detalių, bet ir todėl, kad reikia laiko įsitikinti, jog tai tikrai drožtas, o ne tapytas paveikslas

Nors apie tautodailininko, buvusio šakiečio, o dabar marijampoliečio Antano Šergalio darbus neteko rasti nė vieno blogo atsiliepimo, jis pats savo kūrybą vertina itin reikliai. „Tokio darbo, kurį pats norėčiau nusipirkti, dar nesukūriau“, – sakė kovo 9-ąją Zanavykų krašto muziejuje atidarytos parodos autorius.

„Ai, čia nieko“, – dažniausiai taip savo darbus apibūdina A. Šergalis, nors 1997 metais būtent jam buvo suteiktas Liongino Šepkos premijos laureato vardas – rimtas liaudies menininko įvertinimas.

Vos žvilgtelėjęs į drožtus menininko darbus nustembi – kiek daug smulkių, spalvotų detalių, kurios parinktos itin apgalvotai ir preciziškai. Sustoji ir negali atsitraukti nuo išbaigto ir iškalbingo kūrinio. Žvelgdamas iš toliau nelabai ir supranti, ar tai drožtas ar tapytas žinomo pasaulinio lygio dailininko darbas. Iš kur tiek kruopštumo? „Žmona kažkada pasakė, kad jei droži karvę, tai ji ir turi būti karvė, o ne panaši į kiaulę“, – apie detalių tikroviškumą pasakojo marijampolietis, kurio darbuose svarbios ne tik detalės, bet ir spalvos. Pats autorius nesureikšmina savo darbų, nors pripažįsta, kad prie kai kurių tenka padirbėti ne vieną mėnesį. Be to, kol nepabaigia vieno, Antanas niekuomet nepradeda kito, tačiau viską daro neskubėdamas, apgalvodamas. Juk ne tik drožyba užsiima, bet ir tapo, mėgsta medžioti.

Drožtuose paveiksluose – realistiniai vaizdiniai, peizažai, kaimo, senosios buities elementai, vyrauja religinė tematika. Be to, prie darbų pridedami paaiškinimai, kurie priverčia dar ilgiau susikaupti prie vieno kūrinio. Tie paaiškinimai ne šiaip sau – tai ir ištraukos iš Biblijos, ir konkrečių istorinių įvykių priminimas – priklausomai nuo to, kas vaizduojama drožinyje. Ten, kur nesiremiama jokiais šaltiniais, paaiškinimų nėra. Pavyzdžiui, darbas „Lozoriaus prikėlimas“ susideda iš aštuonių sluoksnių. „Kai kūriau šį darbą, buvo n nežinomųjų ir, kad jau galėčiau jį kabinti ant sienos, užtrukau beveik metus“, – pripažino autorius. Tačiau stebėtina, kiek vaizduotėje reikia sudėlioti ir apskaičiuoti, kad keliuose sluoksniuose esantys personažai neuždengtų vienas kito, tarpusavy derėtų ir sukurtų bendrą vaizdą. „Tikrai, tarsi trimatis vaizdas“, – žvelgdamos į darbus kalbėjo Kultūros ir turizmo skyriaus vedėja Augenija Kasparevičienė ir specialistė Aurelija Papievienė.

Parodos pradžioje autorių pristačiusi Marijampolės liaudies menininkų klubo „Mūza“ vadovė Ona Birutė Surdokienė apie kraštietį negailėjo gražiausių žodžių ir tikino, kad marijampoliečiai itin didžiuojasi savo būryje turėdami tokią unikalią ir išskirtinę asmenybę. „Antano kūryba turi gilius, svarbius, daug pasakančius bruožus, kurių nelabai su kuo kitu ir supainiotum. Jis dalyvauja ir bendrose parodose. Mums tikrai pasisekė, kad Marijampolėje turime šį žmogų“, – kalbėjo „Mūzos“ vadovė.

Šakių tautodailininkų sąjungos „Dailius“ vadovas Vidas Cikana, sveikindamas autorių, prisiminė laikus, kai jie kartu dirbo. Būdamas meru būtent su šiuo žmogumi jis sukūrė ir įgyvendino liepų alėjos viziją Šakiuose, pasinaudojant Antano idėja buvo sukonstruoti laiptai į Šventaduobę Plokščiuose. Buvusios kolegės A. Kasparevičienė ir A. Papievienė pasakojo, kad A. Šergalis visuomet turėjo tvirtą nuomonę ir buvo „su stuburu“, tikras savivaldybės džentelmenas. Ne tik todėl, kad koleges kava pavaišindavo, bet būtent Antano darbo kabinete buvo pastatytas vienas pirmųjų kompiuterių savivaldybėje, kuriuo jis puikiai dirbo bei koleges mokė. Be to, būtent šis žmogus vadovavo atstatant sovietmečiu sugriautą Sintautų bažnyčią, o namuose iki šių dienų užsilikusį simbolinį atstatytos bažnyčios raktą įteikė muziejaus direktoriui Vidmantui Dėdynui.

Nuo vaikystės besidomintis menais Antanas nelabai įsivaizduoja savo gyvenimą be šio užsiėmimo. Ir dabar artimiausiuose planuose – kelionė į JAV pas dukrą. Ten ne tik su anūkais bendraus, bet ir tapys, įgyvendins tam tikrus kūrybinius sumanymus. Ten ir reikalingi įrankiai, ir sąlygos yra. Šypsodamasis vyriškis pripažįsta, kad jo gyvenimas ir paprastas, ir sėkmingas – ko daugiau bereikia...

Šakiai – Marijampolė
Dariaus Pavalkio nuotraukos

© 2012 „XXI amžius“