Kūrybos
horizontuose

2012 metai

Kronika

Religiniai motyvai tapyboje

Klier. Žilvinas Treinys

Dailininkas Vaidotas Žukas (dešinėje) pristato savo paveikslus

Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje įvyko dailininko Vaidoto Žuko parodos „Religiniai motyvai Vaidoto Žuko mene“ atidarymas. Įžangos žodį tarė viena parodos kuratorių – seminarijos bibliotekos vedėja Irena Aleksandravičienė. Ji pasveikino susirinkusiuosius ir pristatė parodos autorių kaip labai įdomią, spalvingą asmenybę, subrendusią intelektualinėje aplinkoje, kurioje buvo apstu knygų, meno, poezijos, muzikos. Pranešėja atkreipė dėmesį į faktą, kad dailininko tėvas Vladas Žukas yra iškilus mokslininkas, bibliografas, kultūrininkas, meno mylėtojas bei kolekcionierius, o senelis iš motinos pusės taip pat Dievo buvo apdovanotas tapytojo talentu. V. Žuko pasaulėžiūros, krikščioniškų vertybių formavimui labai didelę įtaką darė pažintis ir draugystė su prof. Juozu Keliuočiu, mąstytoju Justinu Mikučiu, vėliau – bendravimas su pranciškonais, šviesios atminties Viliumi Orvydu, kun. Česlovu Kavaliausku ir kitomis iškiliomis asmenybėmis. Pažymėta, kad V. Žukas kuria įvairių žanrų dailę: tapybą, freskas, grafiką, keramiką, juvelyriką. Kūriniuose ryški religinė tematika, darbai yra labai ekspresyvūs ir išraiškingi, juose labai svarbi spalvos ir formos dominantė. Autorius yra surengęs kelias dešimtis personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. I. Aleksandravičienė atkreipė dėmesį dar į vieną labai svarbų šio kūrėjo bruožą – pilietiškumą ir jo, kaip menininko, didelę moralinę atsakomybę – akcentuodama dailininko domėjimąsi senuoju religiniu menu bei primindama jo visos šeimos keliones po Lietuvą, po tolimiausius Žemaitijos užkampius gūdžiais sovietiniais metais, renkant niekam nebereikalingus liturginius reikmenis, senus bažnytinius paveikslus, kurie vėliau restauratorių darbo dėka vėl grąžinti į bažnyčias ir muziejus. Buvo pabrėžta, kad V. Žuko interesų akiratis išties yra labai platus: šalia liaudies meno, jis domėjosi katakombų freskomis bei priešistoriniais raižiniais uolose (petroglifais), kuriuos tyrinėjo Tian Šanyje archeologinės ekspedicijos metu, be to parodos autorius neabejingas ir šiuolaikiniam menui ir mus supančiai gamtos harmonijai. Pranešėja priminė, kad Lietuvos visuomenė, ypač vyresnės kartos žmonės, V. Žuką prisimena ir gerai pažįsta kaip puikų ir gabų žurnalistą, katalikų radijo „Mažoji studija“ įkūrėją bei ilgametį jos vadovą, daugelio straipsnių kultūros ir religijos temomis autorių, knygos apie menininką pranciškoną V. Orvidą sudarytoją ir leidėją, televizijos dokumentinio filmo „Agrastų vynas“ autorių.

Kronika

Pripažintas drožėjas dar nesukūrė sau patinkančio darbo

Gintarė Martinaitienė

Antanas Šergalis ne tik tapo, drožia, bet ir vadovavo sugriautos Sintautų bažnyčios atstatymui. Rankose – šios bažnyčios simbolis raktas

Nors apie tautodailininko, buvusio šakiečio, o dabar marijampoliečio Antano Šergalio darbus neteko rasti nė vieno blogo atsiliepimo, jis pats savo kūrybą vertina itin reikliai. „Tokio darbo, kurį pats norėčiau nusipirkti, dar nesukūriau“, – sakė kovo 9-ąją Zanavykų krašto muziejuje atidarytos parodos autorius.

„Ai, čia nieko“, – dažniausiai taip savo darbus apibūdina A. Šergalis, nors 1997 metais būtent jam buvo suteiktas Liongino Šepkos premijos laureato vardas – rimtas liaudies menininko įvertinimas.

Išnašos

Garbaus amžiaus profesorius tebekuria

Jolita Žurauskienė

Kalbininko nuopelnai mokslui neužgožė žmogiškųjų savybių – paprastumo, kuklumo ir nuoširdumo Stasio Paškevičiaus nuotrauka

Neseniai garbaus amžiaus profesorius Zigmas Zinkevičius savo tautiečius pradžiugino dviejomis knygomis. Leidiniai – „Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas“ bei „Vilnijos lenkakalbių pavardės“ – buvo pristatyti sostinėje vykusioje Knygų mugėje.

Ukmergės krašto šviesuolis

Z. Zinkevičius gimė Juodausių vienkiemyje, netoli Ukmergės. Dar besimokydamas Antano Smetonos gimnazijoje jis „krovė“ žinių bagažą, kuris atvėrė duris į Vilniaus universitetą. Pasirinkęs lituanistikos mokslus Z. Zinkevičius ypatingą dėmesį skyrė gimtosios kalbos puoselėjimui ir tyrinėjimui. Baigęs universitetą, Ukmergės krašto šviesuolis studentams dėstė dialektologiją bei išleido knygą „Lietuvių dialektologija“, kuri pelnė valstybinę premiją. Vėliau dirbo Istorijos ir filologijos fakulteto prodekanu,  Lietuvių kalbos, Baltų filologijos katedrų vedėju. 1967 metais jam buvo suteiktas filologijos mokslų daktaro laipsnis, 1969-aisiais – profesoriaus vardas. 1987 metais Z. Zinkevičius tapo Lietuvos mokslų akademijos nariu. Kiekvienam mūsų tautiečiui ypač svarbi profesoriaus išleista šešių tomų Lietuvių kalbos istorija. Jis taip pat parašė šias knygas: „Lietuvių kalbos įvardžiuotinių būdvardžių istorijos bruožai“, „Iš lietuvių istorinės akcentologijos“, „Vilniaus lietuvių asmenvardžiai XVIII a. pradžioje“, „Kazimieras Būga“ ir kt. Profesorius organizavo lituanistikos vadovėlių aukštosioms mokykloms parengimą ir leidimą, pats parašė nemažai šia tema, išleido apie 500 straipsnių lietuvių ir užsienio kalbomis.

Išnašos

Garsaus kardiochirurgo nauja knyga

Džiuljeta Kulvietienė

Akademikas Jurgis Brėdikis dovanoja autografą profesorei Emilijai Daktaravičienei ir profesoriui Arvydui Šeškeviciui

Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejuje buvo pristatyta nauja akademiko Jurgio Brėdikio knyga „Likimas leido...“. Pasiklausyti raminančiai įtaigaus mediko, akademiko J. Brėdikio balso, knygos ištraukų bei įsigyti knygą su autoriaus autografu galėjo ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) bei jo klinikų bendruomenė, kuriai knygos sutiktuves suorganizavo LSMU Profesorių klubas. Klubo prezidentė prof. Angelija Valančiūtė klausė autoriaus, kodėl jis rašo?

Išnašos

Fizikos profesoriaus „paišdykavimas“

Rūta Averkienė

Prof. Jonas Grigas su savo knyga Autorės nuotrauka

Lietuvos mokslų akademijoje pristatyta žymaus dzūko, Lietuvos Mokslų akademijos akademiko, Vilniaus universiteto profesoriaus emerito, habilituoto fizikos daktaro Jono Grigo knyga „Kiek trunka sekundė“. Renginyje gausiai akademiko kolegų, mokslininkų bei gerbėjų bendruomenei pristatęs knygą J. Grigas prisipažino, jog ją parašė suprasdamas, kad mokslo žinių sklaida visuomenei yra mokslininko ir Mokslų akademijos pareiga. Ši knyga – tarsi savotiška duoklė Lietuvos žmonėms, nes penkiasdešimt metų J. Grigas rašė mokslinius darbus užsienio kalbomis ir publikavo juos daugelio pasaulio šalių leidiniuose. „Didesnio darbo nesu parašęs lietuvių kalba. Lietuvoje, išskyrus keletą kolegų, nežino, ką aš dariau ir ko esu pasiekęs. Todėl nutariau „paišdykauti“, nors daugelis mano kolegų mano arba sako, kad rašyti tokią knygą yra nerimtas darbas“, – juokaudamas kalbėjo J. Grigas.

Penktadienio pokalbiai

Tikrove tapusi legenda ragina rūpintis žemaitukais

Knygos autorius Gintaras Kaltenis ir žemaitukų veislės žirgų augintojas Česlovas Marcinauskas Jono KLIUČIAUS nuotraukos

Kas šiandien sieja lietuvius ir žemaitukus, vienos iš seniausių arklių veislės žirgus, dalyvavusius visose svarbiausiose XIII–XIV amžiaus kovose? Vilniaus knygų mugėje keliautojas, fotografas ir raitelis Gintaras Kaltenis, pristatęs pirmąją savo knygą „Žygis žemaitukais iki Juodosios jūros: 2000 kilometrų istorijos“, kuri yra tarsi 2010-ųjų rudenį vykusio dešimties mūsų šalies raitelių žygio iki Juodosios jūros ir atgal, skirto paminėti Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejui, dienoraštis. Knygos autorius akcentavo, kad susirūpinti žemaitukų veislės arklių išsaugojimu dera visiems tautiečiams, o tai ir Lietuvos valstybei svarbi užduotis. Visi šio žygio dalyviai tapo Tarptautinės ilgai jojančių raitelių organizacijos nariais bei nutarė propaguoti žemaitukus. Knygos pristatyme labai įtaigiai nuskambėjo „Versmės“ leidyklos istorikės Vidos Girininkienės pasakyti žodžiai, kad žirgas visada buvo susijęs su žmogumi: „Kas iš lietuvių buvo raitas, tas laikėsi lietuvių papročių“. Žemaitukai yra ypač svarbi šalies istorijoje žirgų rūšis – mūsų istorija, praeitis ir garbė.

Atmintis

Bernardas Brazdžionis – Jonas Juškaitis

Laiškai 1982–2002 metais

(Tęsinys. Pradžia 2011 m. nr. 88, 90, 92, 94, 2012 m. nr. 9, 13)

Didžiai Gerbiamas,

Širdingas ačiū už sveikinimą ir laišką su gražia giesme. Pats šiemet, vargų suspaustas, beveik niekam nerašiau.

Apie Jus ištikusią nelaimę sužinojau seniai – rugsėjo mėnesį Veliuonoje, žmonos tėviškėje. Girdėjau Jus besikalbantį su B. Raila – „Brony, šnekini mane tokiu metu, kai sėdžiu beveik nieko neveikdamas šlamant juodam angelui, mūsų vyriausiojo sūnaus Daliaus netikėta mirtis nuo širdies smūgio prislėgė mane…“

Atmintis

Pažinojęs saulės šeimyną

Minint rašytojo ir vertėjo, kovotojo dėl lietuviškos spaudos, mokslo populiarintojo Vadoklių, Ėriškių ir Uliūnų klebono kanauninko Jono Balvočiaus-Geručio 170-ąsias gimimo metines

Vilmantas KRIKŠTAPONIS

Jeigu tektų apsilankyti Uliūnų bažnytkaimyje, Panevėžio rajone, užsukite į čia esančią Kristaus Žengimo į dangų bažnyčią, pastatytą praeito šimtmečio pradžioje – 1914 metais. Čia, bažnyčios šventoriuje, palaidotas ir jos statytojas – kun. Jonas Balvočius-Gerutis.

J. Balvočius-Gerutis kilęs iš Žemaitijos – gimė 1842 m. kovo 2 dieną Viekšnių valsčiaus Purvėnų kaime, dabartiniame Mažeikių rajone, apsišvietusio žemaičio ir stambaus ūkininko šeimoje kartu su dviem broliais ir trimis seserimis.

Atmintis

Sugrįžo atminimu

Su svečiais iš Vilniaus. Dainuoja Alfredas Guščius

Kovo 5–9 dienomis poetas Justinas Marcinkevičius sugrįžo į Druskininkus... Čia 1968 metų vasarį per 12 dienų poetas parašė „Mindaugą“. Kaip jis pats prisimena, buvo „jaunas ir įkvėpimo pagautas“. O kiek vėliau „Dainavos“ sanatorijos knygoje įrašė: „Aš čia neišvengiamai esu... Kol kas aš teturiu dvi vietas, kur norisi sugrįžti – tėviškė ir Druskininkai“.

Siekdamos įamžinti iškilaus poeto Justino Marcinkevičiaus atminimą, jo kūrybos unikalų palikimą, žmogaus, kaip istorijos tikslo, įprasminimą, Druskininkų savivaldybės viešoji biblioteka bei Poezijos ir kitų menų mėgėjų asociacija (PMMA) „Branduma“ rašė projektą „Prie atsiminimų medžio su poetu Justinu Marcinkevičiumi“. Dėkojame Druskininkų savivaldybei už jo finansavimą.