Išnašos
Garbaus amžiaus profesorius tebekuria
Jolita Žurauskienė
|
Kalbininko nuopelnai mokslui
neužgožė žmogiškųjų savybių
paprastumo, kuklumo ir nuoširdumo
Stasio Paškevičiaus nuotrauka
|
Neseniai garbaus amžiaus profesorius Zigmas Zinkevičius savo tautiečius pradžiugino dviejomis knygomis. Leidiniai Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas bei Vilnijos lenkakalbių pavardės buvo pristatyti sostinėje vykusioje Knygų mugėje.
Ukmergės krašto šviesuolis
Z. Zinkevičius gimė Juodausių vienkiemyje, netoli Ukmergės. Dar besimokydamas Antano Smetonos gimnazijoje jis krovė žinių bagažą, kuris atvėrė duris į Vilniaus universitetą. Pasirinkęs lituanistikos mokslus Z. Zinkevičius ypatingą dėmesį skyrė gimtosios kalbos puoselėjimui ir tyrinėjimui. Baigęs universitetą, Ukmergės krašto šviesuolis studentams dėstė dialektologiją bei išleido knygą Lietuvių dialektologija, kuri pelnė valstybinę premiją. Vėliau dirbo Istorijos ir filologijos fakulteto prodekanu, Lietuvių kalbos, Baltų filologijos katedrų vedėju. 1967 metais jam buvo suteiktas filologijos mokslų daktaro laipsnis, 1969-aisiais profesoriaus vardas. 1987 metais Z. Zinkevičius tapo Lietuvos mokslų akademijos nariu. Kiekvienam mūsų tautiečiui ypač svarbi profesoriaus išleista šešių tomų Lietuvių kalbos istorija. Jis taip pat parašė šias knygas: Lietuvių kalbos įvardžiuotinių būdvardžių istorijos bruožai, Iš lietuvių istorinės akcentologijos, Vilniaus lietuvių asmenvardžiai XVIII a. pradžioje, Kazimieras Būga ir kt. Profesorius organizavo lituanistikos vadovėlių aukštosioms mokykloms parengimą ir leidimą, pats parašė nemažai šia tema, išleido apie 500 straipsnių lietuvių ir užsienio kalbomis.
Duoklė savam kraštui
Nors žymiausiam mūsų kalbininkui, profesoriui Z. Zinkevičiui sausio pradžioje sukako 87-eri, jo pečių nė kiek neslegia metų našta. Jis guvus, žvalus bei atidus savo darbui. Nuopelnai mokslui neužgožė jo žmogiškųjų savybių paprastumo, kuklumo ir nuoširdumo. Už tai profesorius pelnė savo tautiečių ir kraštiečių pagarbą bei meilę. Norėdamas atiduoti duoklę savo gimtajam kraštui, jis kaupė medžiagą knygai Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas. Tirdamas gimtojo rajono ir jo apylinkių apimtį, profesorius naudojosi 19741976 metais išleistu dviejų dalių Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynu. Atvirai šnekant, dirbdamas šį darbą susidūriau su didžiule velniava. Keitėsi rajono ribos, buvo panaikinti kai kurių gyvenviečių pavadinimai, vienos gyvenvietės išnykdavo ir atsirasdavo naujos, kito jų pavadinimai. Nemažai painiavos sudarė gyvenviečių statuso kaitaliojimas. Tai buvo didieji sunkumai, nesusiję su lingvistika, atviravo profesorius. Iš viso jis ištyrė beveik 600 vietovardžių, kuriais pavadinta apie 700 gyvenviečių.
Dėkingas pagalbininkams
Ukmergės rajono gyvenviečių pavadinimus autorius tirti pradėjo nuo 2010 metų. Sudariau kartoteką, atlikau vietovardžių kilmės analizę ir sėdau rašyti. Parašiau, galima sakyti, labai greitai. Darbui paskyriau pusę metų, sakė Z. Zinkevičius. Už pagalbą narpliojant painų gyvenviečių statusą ir jų ribas, profesorius dėkingas buvusiam Vilniaus apskrities viršininko administracijos darbuotojui Jonui Endriukaičiui, Ukmergės rajono Žemėtvarkos skyriaus vedėjo pavaduotojui Artūrui Burneikai. Knygos leidybos ėmėsi Lietuvių kalbos instituto direktorė dr. Jolanta Zabarskaitė. Iliustracijas pateikė Romas Petras Šaulys, Regina Mackelienė ir Albinas Kuliešis. Rengiant šią knygą Z. Zinkevičiui padėjo žmona Regina, sūnus Vytautas bei dukra Laima. Tai pirmas Lietuvos rajonas, kuris turės savo krašto gyvenviečių kilmės knygą. Ji bus suprantama visiems žmonėms. Knygą autorius baigė antikinės išminties žodžiais: Padariau, ką galėjau, kas gali, tepadaro geriau. Už leidybai paruoštą knygą Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas lietuvių kalbininkui, baltistui, dialektologui, habilituotam mokslų daktarui, akademikui Z. Zinkevičiui 2010 metais buvo skirta literatūrinė Vlado Šlaito premija.
Lenkiškos pavardės
Profesoriui taip pat rūpėjo lenkiškos pavardės bei jų kilmė. Jis visą laiką kaupė medžiagą knygai Vilnijos lenkakalbių pavardės. Pasak autoriaus, nuėmus lenkišką pavardžių apvalkalą išryškėjo nepaprastas toms pavardėms pradžią davusių senųjų asmenvardžių grožis, atspindintis mūsų praeities didybę. Tai vertė į tiriamąsias pavardes žiūrėti su pagarba, nepaisant vėlesnio jų iškraipymo ir susvetiminimo. Be to, jų išplitimas didelėse Lenkijos, Gudijos ir artimesnių kaimynų teritorijose verčia keisti nusistovėjusį požiūrį į tokias pavardes, kaip į neva atneštines, pasiskolintas. Jos buvo perneštos į Lietuvą ne iš tų plotų, bet priešingai, atsirado čia pat, lietuviakalbių žmonių aplinkoje, ir iš čia vėliau išplito, akcentuoja profesorius ir prisipažįsta, kad išnarplioti lenkiškas pavardes buvo labai sudėtinga, nes lietuviškos buvo lenkinamos, vėliau lietuvinamos, kai kurios ir vėl lenkinamos. Z. Zinkevičius atvirauja, kad šiuo metu turi sukaupęs daug medžiagos ne vienam darbui ir ketina parašyti knygą apie lietuvių tautą, jos praeities didybę ir sunykimą. Kokios apimties knyga bus, neaišku.
© 2012 XXI amžius
|