Kūrybos
horizontuose

2012 metai

Išnašos

Garsaus kardiochirurgo nauja knyga

Džiuljeta Kulvietienė

Akademikas Jurgis Brėdikis dovanoja autografą profesorei Emilijai Daktaravičienei ir profesoriui Arvydui Šeškeviciui

Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejuje buvo pristatyta nauja akademiko Jurgio Brėdikio knyga „Likimas leido...“. Pasiklausyti raminančiai įtaigaus mediko, akademiko J. Brėdikio balso, knygos ištraukų bei įsigyti knygą su autoriaus autografu galėjo ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) bei jo klinikų bendruomenė, kuriai knygos sutiktuves suorganizavo LSMU Profesorių klubas. Klubo prezidentė prof. Angelija Valančiūtė klausė autoriaus, kodėl jis rašo?

„Likimas leido…“ – lyg ir savu pavadinimu atsakanti į prof. A. Valančiūtės klausimą memuarinė knyga yra apie akademiko J. Brėdikio gyvenimo kelyje sutiktas asmenybes ir to meto įvykių apmąstymai. Knygos autorius teigė: „Tai knyga iš mano gyvenimo, apie žmones, kuriuos sutikau per gyvenimą, apie tuos, kurie man darė įtaką. Ir apie mano būseną, kurią veikė vienos ar kitos asmenybės“.

„Knygos pradžią skiriu mūsų aukštosios mokyklos asmenybėms, kūrusioms tai, ką mes turime šiandien, – sakė akademikas. – Visus „perleidau“ per savo prizmę, nežiūrėjau, ką apie juos sako enciklopedijos, internetas. Knygoje neišvengiau apmąstymų apie gyvybę ir mirtį, svarstymų apie laimę“, – prisipažįsta autorius.

Knygos ištraukas skaitė docentai Regina Jonkaitienė ir Aras Puodžiukynas, kalbėjo istorikas Mykolas Federavičius, profesoriai Dalia Bakšienė bei Juozas Danilevičius.

„Į chirurgijos kelią mane atvedė doc. Algirdas Stropus. Į jo namus arkliais traukiami vežimai atvažiuodavo iš aplinkinių rajonų ir man kilo mintis, kad norėčiau būti tokiu gydytoju, pas kurį važiuoja daug ligonių. Šis noras po daug metų išsipildė. Kai mes pradėjome širdies elektrinę stimuliaciją, buvome vieninteliai rytų Europoje, kurie tai darė. Žmonės pas mus važiavo iš visų buvusių tarybinių respublikų. Ir tik po ilgo laiko paruošėme apie tūkstantį gydytojų, kurie šią veiklą galėjo plėsti savame krašte. O ant to kelio mane truputį užvedė gydytojas Viktoras Grinkevičius, pas kurį ligonius veždavo iš visos Šiaulių apskrities“, – pasakojo autorius. – Būtent jis man padarė didžiausią įtaką pasirenkant chirurgiją. Susirinkus mums po ketvirto kurso atlikti praktikos, jis paklausė, kas domisi chirurgija. Aš pakėliau ranką. V. Grinkevičius pasakė: „Jei tikrai, šekit raktą, apsigyvensite kambarėlyje prie operacinės“. Nelaukdamas mano atsakymo, pridėjo: „Po dešimties minučių eisime plautis rankų“. Susižavėjau šio labai patyrusio gydytojo, puikaus ir visapusiško chirurgo asmenybe, – prisimena akademikas. – V. Grinkevičiaus įtaka mano apsisprendimui tapti chirurgu buvo lemiama“.

Memuarinėje gydytojo kardiochirurgo, mokslininko ir išradėjo, pedagogo bei visuomenės veikėjo knygoje yra minčių apie ligonį, pasakojama, kaip keitėsi požiūris į sergantįjį: „Mus mokė gydyti kūną, o dabar galiu pasakyti, kad reikia žiūrėti į žmogaus visumą. Rytuose sakoma, kad daugelis ligų prasideda nuo galvos“.

Knygoje skiriama vietos ir minties, žodžio galiai, kuris, pasak akademiko J. Brėdikio, „yra kaip strėlė, nesvarbu, kur šausi, vis tiek pataikys į ausį, o mintys ir ketinimai gali paveikti kitą žmogų“.

Autorės nuotrauka

© 2012 „XXI amžius“