Kūrybos
horizontuose

2012 metai

Penktadienio pokalbiai

Tikrove tapusi legenda ragina rūpintis žemaitukais

Knygos autorius Gintaras Kaltenis ir žemaitukų veislės žirgų augintojas Česlovas Marcinauskas Jono KLIUČIAUS nuotraukos

Į knygos pristatymą Vilniaus knygų mugėje kvietė raitelis ant žemaituko

Žemaitukų augintojas Česlovas Marcinauskas, Gintaras Kaltenis ir istorikė Vida Girininkienė Knygų mugėje Daivos ČERVOKIENĖS nuotrauka

Kas šiandien sieja lietuvius ir žemaitukus, vienos iš seniausių arklių veislės žirgus, dalyvavusius visose svarbiausiose XIII–XIV amžiaus kovose? Vilniaus knygų mugėje keliautojas, fotografas ir raitelis Gintaras Kaltenis, pristatęs pirmąją savo knygą „Žygis žemaitukais iki Juodosios jūros: 2000 kilometrų istorijos“, kuri yra tarsi 2010-ųjų rudenį vykusio dešimties mūsų šalies raitelių žygio iki Juodosios jūros ir atgal, skirto paminėti Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejui, dienoraštis. Knygos autorius akcentavo, kad susirūpinti žemaitukų veislės arklių išsaugojimu dera visiems tautiečiams, o tai ir Lietuvos valstybei svarbi užduotis. Visi šio žygio dalyviai tapo Tarptautinės ilgai jojančių raitelių organizacijos nariais bei nutarė propaguoti žemaitukus. Knygos pristatyme labai įtaigiai nuskambėjo „Versmės“ leidyklos istorikės Vidos Girininkienės pasakyti žodžiai, kad žirgas visada buvo susijęs su žmogumi: „Kas iš lietuvių buvo raitas, tas laikėsi lietuvių papročių“. Žemaitukai yra ypač svarbi šalies istorijoje žirgų rūšis – mūsų istorija, praeitis ir garbė.

Su knygos autoriumi G. Kalteniu kalbėjomės apie žygį ir žemaitukų veislės žirgus.

Kaip kilo mintis parašyti knygą apie šią kelionę?

Sumaniau kaip dovaną visiems jos dalyviams. Ši kelionė buvo netradicinius projektus mėgstančio verslininko Giedriaus Klimkevičiaus sumanymas, žygio maršrutas buvo sudarytas taip, kad jotume pro svarbius Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės (LDK) objektus, pilis, miestus. Aš kažkada buvau profesionalus jojikas, dalyvaudavau konkūrų varžybose. Nors daugiau nei 20 metų ant žirgo užsėsdavau tik labai retais atvejais, mielai sutikau dalyvauti žygyje: domino kelionė Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto keliais, Žalgirio mūšio jubiliejus, norėjau fotografuoti žirgus. Keturiasdešimt parų trukusi kelionė dovanojo daug pažinimo, patirties ir išbandymų. Tai norėjosi įamžinti. Rašyti sekėsi lengvai, nors ir nesu šio darbo specialistas. Kita vertus, jis man nėra ir svetimas. Nuo mažens mane rašyti skatino tėvas – žurnalistas, istorikas, Mažosios Lietuvos kraštotyrininkas Vytautas Kaltenis. Jaunystėje teko versti, rašyti į spaudą, kurti įvairius scenarijus.

Ar sunku buvo išleisti pirmą knygą?

Išleisti knygą buvo sunkiau negu parašyti – rėmėjų padėjo ieškoti kelionės misijos vadovas Gintautas Babravičius, daug bičiulių. Už jos pasirodymą ypač dėkingas esu Ivetai Ulvinskaitei ir Renaldui Rakauskui. Tėvas Vytautas davė naudingų patarimų ir knygą suredagavo, brolis Tautvydas sumaketavo, konsultavo istorikai Vida Girininkienė ir Tomas Baranauskas. Vėliau viskas įgavo netikėtą pagreitį: kai „Versmės“ leidyklos istorikė, beje, ir Žemaitukų arklių augintojų asociacijos narė V. Girininkienė parengė istorinę informaciją apie žemaitukus, leidyklos vadovas Petras Jonušas palaikė idėją išleisti antrą patikslintą knygos laidą. Tokio dėmesio nesitikėjau – knyga teatralizuotai buvo pristatyta Knygų mugėje. Į jos pristatymą kvietė raitelis ir žemaitukų augintojas Česlovas Marcinauskas ant žirgo. Prie LITEXPO parodų ir konferencijų centro stovėjęs žemaitukas sulaukė nemažai susidomėjimo...

Kuo Jums pačiam buvo reikšminga ta 2010-ųjų rudens kelionė?

Kelionė įdomi galimybe save išbandyti, aplankyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilis, dabar esančias Baltarusijos ir Ukrainos teritorijoje, bei pažintimi su žemaitukų arklių augintojų asociacijos entuziastais. Susidomėjau šia, viena iš seniausių žirgų veislių Europoje, žinoma jau nuo VI–VII amžiaus, lietuviams padėjusia karų ir priespaudų metais. Buvo laikas, kai tie žirgai padėjo mūsų tautai, dabar mes turime padėti jiems išlikti. Po žygio mus visus priėmė į Tarptautinę ilgai jojančių raitelių organizaciją, mums siunčia laiškus apie tai, kur blogai elgiamasi su žirgais, kad tuo pasirūpintume.

Kaip apibūdintumėte žemaitukų veislės žirgus?

Tai nedidelio – iki 142 cm – ūgio, labai ištvermingi ir stiprūs, užsispyrę, naudojami ištvermės sporto varžybose ponių klasės žirgai. Jie – nereiklūs, grakštūs. Žemaitukais galima joti, važiuoti, jie tinka sportui, pramogoms, žemės ūkio darbams. Su šiais žirgais greitai susibičiuliaus ir suaugusieji, ir vaikai. Senovėje tai buvo nepamainomas karo žirgas lietuviams. Spėjama, kad žemaitukai kilę iš Rytų stepinių tarpanų, į Lietuvos teritoriją patekusių maždaug prieš 5 tūkstančius metų. Kartu su baltų gentimis šie arkliai atlaikė visus išbandymus, tačiau reikalingiausi buvo ten, kur vyko aršios ir žiaurios kovos už laisvę. Jie ypač išgarsėjo XIII–XIV amžiais lietuvių karuose su kryžiuočiais. Nedideli, grakštūs, laibomis kojomis, ištvermingi, protingi arkliai klaidžių pelkių takais ir kūlgrindomis galėjo praeiti ir netikėtai užklupti iki dantų ginkluotus raitus riterius. Reikalui esant raiteliai vikriai užsėsdavo ar nušokdavo net nuo risnojančių žirgų. Vos įžiūrimais takais jie galėdavo pabėgti iš apsupties arba įvilioti priešą į klampius raistus.

Jūsų žygis tai patvirtino?

Šis 2000 kilometrų ilgio žygis žemaitukų veislės žirgais iki Juodosios jūros patvirtino šios žirgų rūšies unikalumą, ištvermę, energingumą. Mes įsitikinome, kad jiems užtenka žolės ir avižų, kad įveiktų tokio ilgio kelią. Tačiau šios veislės žirgų, kurie savo patikimumą įrodė ne viename istoriniame mūšyje, yra likę nedaug, oficialiai vos puspenkto šimto.

Kas žygyje buvo įdomiausia?

Gal galimybė prajoti pro svarbius LDK objektus, pilis, miestus... O gal galimybė patiems pamatyti, kad legenda, jog Vytautas Didysis, pulku išjojęs iš gimtųjų Trakų, pasiekė Juodąją jūrą ir ištroškę žirgai gėrė jos vandenį, yra tikrovė, o ne pramanytas pasakojimas... Akyse stovi ir nuotraukose užfiksuotas vaizdas, kad ir mūsų žirgai puolė prie Juodosios jūros vandens kaip ištroškę. Tiesa, toje vietoje, kur įbridome su žirgais į jūrą, vanduo nebuvo sūrus, ten įteka upė ir jį praskiedžia. Bet juk arkliai mėgsta druską, tad geria ir sūrų vandenį. Mes tuo įsitikinome, arklius išvedėme iš jūros neleidę atsigerti iki soties, kaip liepė veterinarijos gydytojas. Taigi mums ta legenda tapo akivaizdžia tikrove.

Ar greitai užsimezga ryšys tarp žirgo ir raitelio?

Greitai. Kas pradeda jodinėti, greitai tampa fanatikais. Pastebėjome, kad žirgai ir gydo.

Hipoterapija (graikų k. hippos – žirgas) – žirgų, arba jojimo, terapija, daugelyje pasaulio šalių pripažįstama kaip veiksminga gydomosios reabilitacijos forma, taikoma ir mūsų kaimyninėse šalyse – Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje.

Tuo gydančiu žirgo poveikiu žygyje įsitikinote?

Žygyje puikiai pajutome, kad žirgai mažina psichologinę įtampą, gydo kai kuriuos skausmus. Daug kam iš jojikų po žygio dingo neretai varginę nugaros skausmai, žygio sumanytojas G. Klimkevičius kelionėje išsigydė ir astmą.

Kaip apibendrintumėte šį mūsų pokalbį?

Manau, tam labai tiktų „Versmės“ leidyklos istorikės V. Girininkienės knygos pristatyme pasakyti žodžiai, kad žirgas visada buvo su žmogumi. Žirgas buvo labai vertinamas. Žemaitukai – ypač svarbi šalies istorijoje žirgų rūšis. Jie – mūsų istorija, praeitis ir garbė. Lietuvoje jų nedaug tėra likę – tik apie 450, daugiausia, beje, Riešės žirgyne, greta Vilniaus, kuris augina žemaitukų veislės žirgus. Ne kartą žemaitukų veislės žirgams buvo kilęs pavojus išnykti, bet žmonės juos išsaugojo. Rietavo kunigaikštis Irenijus Oginskis dar 1860 metais arklininkystei skirtame žurnale rašė, kad su šiais žirgais lietuviai laimėjo laisvę sunkiose kovose su priešu, tad negalima leisti šiai veislei išnykti. Taip Oginskio ir jo sūnų – Bogdano ir Mykolo – pastangomis žemaitukai buvo išsaugoti.

Dabar vėl iškilęs klausimas, ar išsaugosime žemaitukus. Šiuo metu jie yra įrašyti į Pasaulio žemės ūkio gyvūnų įvairovės duomenų banką, įsteigtą prie Tarptautinės maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO).

O kaip ketinate rūpintis šios žirgų veislės išlikimu?

Paskatintas knygos sėkmės turiu idėjų ir vilčių su istorikais V. Girininkiene ir Tomu Baranausku nuvykti į archyvus Peterburge ir drauge rašyti kitą knygą – apie žemaitukų vietą Lietuvos istorijoje. O panašių žygių, populiarinančių šios veislės žirgus, galima sugalvoti ir daugiau. Mūsų žygio žemaitukais iki Juodosios jūros tikslas – populiarinti žemaitukus. Vieni šios veislės žirgą turėjo jau ruošdamiesi žygiui, kiti susidomėjo vėliau. Manau, kad tai turėtų būti svarbu visiems tautiečiams, Lietuvos valstybei.

Vėl priminsiu istorikų žodžius, kad lietuviškas žemaitukas buvo ir visada išliks ir mūsų tautos laisvės, ir valstybingumo, ir tautiškumo simboliu. Savo šalies simboliais šalies gyventojams tenka ne tik didžiuotis, bet ir rūpintis.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Daiva ČERVOKIENĖ

© 2012 „XXI amžius“