Kūrybos
horizontuose

2012 metai

Atmintis

Pažinojęs saulės šeimyną

Minint rašytojo ir vertėjo, kovotojo dėl lietuviškos spaudos, mokslo populiarintojo Vadoklių, Ėriškių ir Uliūnų klebono kanauninko Jono Balvočiaus-Geručio 170-ąsias gimimo metines

Vilmantas KRIKŠTAPONIS

Jeigu tektų apsilankyti Uliūnų bažnytkaimyje, Panevėžio rajone, užsukite į čia esančią Kristaus Žengimo į dangų bažnyčią, pastatytą praeito šimtmečio pradžioje – 1914 metais. Čia, bažnyčios šventoriuje, palaidotas ir jos statytojas – kun. Jonas Balvočius-Gerutis.

J. Balvočius-Gerutis kilęs iš Žemaitijos – gimė 1842 m. kovo 2 dieną Viekšnių valsčiaus Purvėnų kaime, dabartiniame Mažeikių rajone, apsišvietusio žemaičio ir stambaus ūkininko šeimoje kartu su dviem broliais ir trimis seserimis.

Suprasdami mokslo šviesos reikšmę, Balvočiai nenorėjo, kad jų vaikai liktų beraščiais, tad pamokę juos pažinti raides, skaityti ir skaičiuoti, tėvai vaikus leido mokslan.  Pradžios mokykloje netruko pasireikšti Balvočių Jonuko potraukis įvairių dalykų pažinimui ir kitokie gabumai. Tad po kurio laiko mokslo žinių jis sėmėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje, po to Varnių kunigų seminarijoje, tobulinosi Peterburgo dvasinėje akademijoje.

Vaikystės metais atsiskleidę gabumai J. Balvočių-Gerutį lydėjo visą gyvenimą, taip pat gana anksti išryškėjo ir aštrus protas. Netruko jaunasis dvasininkas už savo tiesumą ir patriotinį nusiteikimą įgyti „litvomano“ epiteto. Taigi, nors gabumų ruoštis profesūrai užteko su kaupu, bet neįtikus Peterburgo dvasinės akademijos vyresnybei, jam teko pasitenkinti teologijos kandidato laipsniu. Kunigu J. Balvočius-Gerutis buvo įšventintas 1871 metais ir tapo Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčios vikaru.

Sunkiu mūsų tėvynei laikotarpiu kun. J. Balvočiui-Geručiui teko pradėti savarankišką gyvenimą. Gimusiam baudžiavos laikotarpiu, jam teko būti ir jos žlugimo liudininku. 1863 metų anticarinio sukilimo metu J. Balvočius-Gerutis dar mokėsi Varnių kunigų seminarijoje. Kaip bausmė už dalyvavimą šiame sukilime, siekiant išsilaisvinti iš vergijos, lietuviams buvo uždrausta spauda lotynišku raidynu,  buvo uždarinėjamos ir lietuviškos mokyklos. Tokiu būdu lietuvius norėta atitraukti nuo maištaujančių lenkų įtakos, o lietuviai sparčiau lenkėjo nei rusėjo, nes tiek lenkus, tiek ir lietuvius jungė bendras – katalikų tikėjimas. Tad J. Balvočiui-Geručiui teko iškęsti visą lietuviškos spaudos draudimą, ir, kaip tautiškai susipratusiam lietuviui, kartu su kitais bendraminčiais kovoti dėl jos grąžinimo.

Kėdainių parapija anuo metu buvo labai sulenkinta. Kun. J. Balvočiui-Geručiui pamokslus čia teko sakyti lietuvių ir lenkų kalbomis. Lankydamas parapiją, klausinėdamas poterių, katekizmo, apsišvietęs vikaras duodavo parapijiečiams patarimų, kaip pažangiau ūkininkauti, pagražinti aplinką ir kt. Neretai pokalbiai pakrypdavo ir į lietuvybės problemas.

Kėdainiuose vikaravęs vos ketverius metus, 1875-aisiais kun. J. Balvočius-Gerutis buvo paskirtas Vadoklių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios parapijos klebonu. Ši bažnyčia, pastatyta XVIII a. pabaigoje Vadoklių dvaro savininko A. Belozaro, ilgainiui tapo labai apleista. Tad naujasis klebonas, vos tik atvykęs, kibo į nelengvą darbą. Ir nors ano meto sąlygomis iš caro valdžios gauti leidimą naujoms statyboms buvo sunku, tačiau per vienerius metus naujojo klebono pastangomis bažnyčia atnaujinta, praplėsta. Taip pat gražiai buvo tvarkomas ir klebonijos ūkis, kuris davė nemažą pelną bei tarnavo tikintiesiems.

Pravartu pažymėti tai, jog  į Vadoklius atvykus kun. J. Balvočiui-Geručiui, šis miestelis netrukus tapo ir knygnešystės centru. Pas kleboną dažnai atvykstantys J. Bielinis, S. Didžiulis, A. Ladukas ir kiti knygnešiai čia anuomet surasdavo poilsio vietą, karšto maisto bei slėptuves lietuviškajai spaudai, kurios buvo sumaniai įrengtos mūriniuose, lentomis apkaltuose šventoriaus vartų stulpuose. Kun. J. Balvočių-Gerutį caro žandarai ne kartą tardė ir provokavo, darė klebonijoje kratas. Tačiau kovotojo už lietuvybę taip ir nepajėgė palaužti, tik dar labiau užgrūdino. Tuo metu, kai mūsų tėvynė kentėjo nuo lenkintojų bei rusintojų vykdomo barbarizmo, Vadoklių klebonas savo parapijiečiams net veltui dalijo draudžiamą lietuvišką spaudą bei skatino mokytis lietuviško rašto. Kai visas kraštas skendėjo tamsoje, o daugelis katalikų kunigų kalbėjo tik lenkiškai, kun. J. Balvočius-Gerutis išdrįsdavo viešai į tikinčiuosius prabilti lietuviškai. Taigi 1883 metais Prūsų Lietuvoje pradėjus leisti „Aušrą“, o vėlesniais metais „Apžvalgą“ ir „Tėvynės sargą“, daugelio lietuvių širdyse atbudo tautinio atgimimo viltis. Net ir būdamas vyresnio amžiaus, kun. Balvočius-Gerutis ne tik bendradarbiavo šiuose leidiniuose, bet ir dosniai juos šelpė.

Daug kam gali kilti klausimas, kada ir kodėl kun. J. Balvočius buvo pradėtas vadinti Geručiu? Pas kunigą apsilankius parapijiečiui, J. Balvočius dažnai kreipdavosi tokiais žodžiais: „Ką, geruti, pasakysi?“ Išgirdęs, kad dėl to žmonės jį patį praminė geručiu, spaudos draudimo metais kun. J. Balvočius pasirinko šią pravardę slapyvardžiu po savo rašiniais. Apskritai, pavarde žmonės jo nevadino, daugiausia vadindavo Balvaičiu ar Balvainiu.

Kun. J. Balvočius-Gerutis suprato, kad lietuvių spaudai būtina iškovoti laisvę, nes kol ji bus draudžiama ir persekiojama, negali būti nė kalbos apie tikrąjį lietuvių tautinį ir kultūrinį atgimimą.  Įvairioms carinės imperijos ministerijoms, žinyboms bei atskiriems pareigūnams prašymus grąžinti lietuviams lietuvišką spaudą rašė šviesūs ano meto lietuvių veikėjai: kalbininkas kun. K. Jaunius, vyskupas M. Paliulionis, grafas A. Tiškevičius ir daugelis kitų. Nuo jų neatsiliko ir kun. J. Balvočius-Gerutis, kuris buvo pasiruošęs paaukoti ir didelę pinigų sumą. Visi šie prašymai biurokratinei caro valdžiai parodė, kad spaudos klausimo negalima ignoruoti. Ir tik 1904 m. balandžio 24 dieną Rusijos caras Nikolajus II išleido įstatymą, kuriuo grąžino lietuviams spaudą lotyniškomis raidėmis. Ši žinia kun. J. Balvočių-Gerutį nepaprastai nudžiugino.

Daug kam anuo metu kun. J. Balvočius-Gerutis dėl savo tautinės ir švietėjiškos veiklos buvo svetimas. Ypač jo nemėgo sulenkėjusi lietuvių bajorija ir lenkomanai kunigai. Tad klebonavusį Vadoklių parapijoje beveik 30 metų, Katalikų Bažnyčios dvasinė vyresnybė, patikėjusi lenkų šovinistų skundu, 1902 metais jį perkėlė altaristu į Dusetų Švč. Trejybės parapiją. Pasitvirtino vyskupo M. Palilionio laikų posakis – „Kunigas literatas – į altaristas kandidatas“.

Gyvendamas Dusetose, kun. J. Balvočius-Gerutis daugiau jėgų skyrė literatūriniam darbui. Rašyti pradėjo dar Vadokliuose, sulaukęs 56-erių metų. Jo kūriniai daugiausia buvo skirti kaimo žmonėms, kurių tarpe jis visą gyvenimą darbavosi, pažino jų vargus ir rūpesčius bei užjautė. Dar Vadokliuose kun. J. Balvočius-Gerutis parašė „Pamokslus be kunigo“, „Sodžionių teologiją“, „Šiapus ir anapus grabo“, „Jonukas Karklynas eina Lietuvos pažintų“, „Kunigo giminę“, maldaknygę „Aušros žvaigždė“. Parašė pamokslus tiems, kurie šventadienį pasilieka namuose. Taip pat iš lenkų, prancūzų, rusų ir vokiečių kalbų išvertė I. Krylovo pasakėčias, Lunkevičiaus „Apeigas Rymo Katalikų Bažnyčios“, Weisso „Moterystę ir jos šeimyną“, „Nekaltybę, žiūrint iš filosofinės kertės“, Honsjakobo „Pasaulio sukūrimą“, Vetzelio knygelę apie Švč. Sakramentą „Meilės paminklas“, Giurberto „Valios nusistatymą“ ir kt. Dusetose jis parašė „Susiskaldėlius“. Beveik visi kun. J. Balvočiaus-Geručio kūriniai ir kai kurie jo versti veikalai kun. A. Miluko dėka buvo išspausdinti Amerikoje. Kun. J. Balvočius-Gerutis taip pat tebebendradarbiavo ir lietuviškoje spaudoje. Jo publikacijų galima rasti „Draugijos“ ir „Nedėldienio skaitymo“ žurnaluose bei „Vilniaus žinių“ dienraštyje, kurios, kaip ir spaudos draudimo metais, būdavo pasirašomos Geručio bei kitais slapyvardžiais.

Be literatūrinio darbo Dusetose kun. J. Balvočius-Gerutis tebeteikė ir bažnytinius patarnavimus. Ramus ir darbštus kunigas čionykščiams žmonėms labai patiko.  Naujoje vietoje jis apsiprato taip, jog pareiškė norą čia ir numirti, tačiau vos po ketverių metų, ėriškiečių kviečiamas, vyskupui leidus, 1907 m. gruodį apsigyveno Ėriškiuose, netoli Ramygalos, kur buvo pastatyta nedidelė Švč. Jėzaus Vardo bažnytėlė.

Iš pradžių Ėriškiuose kun. J. Balvočius-Gerutis neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos, nes Ėriškiai priklausė Ramygalos filijai, ir čia tik retkarčiais laikyti pamaldų atvykdavo Ramygalos Šv. Jono krikštytojo bažnyčią aptarnaujantys kunigai. Tad kai tik kun. J. Balvočius-Gerutis čia apsigyveno, iš karto kibo į neatidėliotinus darbus: savo lėšomis pastatė kleboniją bei ūkinius pastatus. Tuo pat metu pastebimai pagerėjo ir parapijos gyvenimas. Žmonės uoliai rinkdavosi sekmadieniais ir šventadieniais į šv. Mišias, klausydavo pamokslų. Pradėjo skaityti dvasinio turinio knygas, daugiausia savo klebono parašytas. Taip ilgainiui šiame užkampyje atsirado ne tik tikybiniu, bet ir tautiniu atžvilgiu susipratusių žmonių.

Gyvendamas Ėriškiuose, kun. J. Balvočius-Gerutis ir toliau tęsė savo literatūrinį darbą. Parašė knygą „Garbenio, jo giminaičių, prietelių nuomonės“, išvertė asketišką knygelę „Mirties akivaizdoje“, M. Paleno knygą „Sveikata“, A. Brėmo „Zoologiją“, taip pat savotiškai perdirbo Flamariono „Astronomiją“, pavadindamas ją „Sodiečių dangumi“.

Astronomijos temos kun. J. Balvočius-Gerutis ėmėsi pastebėjęs, kad tarp kaimo žmonių populiarūs kalendoriai skaitytojui beveik nepateikia mokslo žinių. Anot jo, „nors kalendoriuje tepriderėtų būti tikrai astronomiškiems dalykams, kaip va: saulės tekėjimas, užsileidimas, mėnesio atmainos, užtemimai, metų dalys, kometų pasirodymai ir kiti, bet iš tikrųjų kalendorių negaili prikimšę visokių šiukšlių. Ir ko tik kalendoriuje nerasi! Rasi muges ir mugeles, rasi pasakas ir pasakėles, dainas ir daineles, juokus ir juokelius, rasi visokių patarimų ir pasargų... Tu ieškai kalendoriuje dangaus stebuklų, o tau rašo, kaip Baltrus su Jurgiu nusigėrė ir ėjo svyruodami pažydžiais.  Norėtumei pasiskaityti ką nors apie žvaigždes, čia bepasakojama apie paršelių ligas“.

Taigi „Sodiečių dangus“ kun. J. Balvočiui-Geručiui suteikė astronomijos populiarintojo Lietuvoje titulą. Ši knyga, pirmą kartą pasirodžiusi 1909 metais, ilgainiui susilaukė trijų laidų. Jos įžangoje aiškinama, kas yra teleskopas ir kokią reikšmę jis turėjo Visatos pažinimui: „Atsirado naujas instrumentas, kuris priartino žvaigždes per šimtus kart arčiau. Ko pirma plikomis akimis niekas nebuvo regėjęs ir nebuvo manęs, kad kas danguje daugiau bebūtų, dabar, prisidėjęs akį prie instrumento, išvydo nebūtus daiktus ir surado visą tiesą, kaip ten kas yra tame begaliniame ruime... šiandien senovės astronomiškus veikalus beskaitant, juokais negali tvertis, kaip tai žmonės apčiupomis lauminėjo ir pasakas vedžiojo. Bet tokia jau žmonijos liktinė! Viena karta išjuokia kitą. Mūsų ainiai rasi juoksis iš mūsų?“

Kituose knygos skyriuose aiškinama apie Žemės sukimąsi, dienos ir nakties kaitą, metų laikus, Saulės ir Mėnulio užtemimus. Ypač daug vietos skiriama Saulės ir Mėnulio, vidutinių ir didžiųjų planetų sandarai bei prigimčiai. Vaizdingi autoriaus palyginimai. Kokio dydžio saulė? „Pastatyk pūrą rugių ir padėk šalia vieną grūdą. Kiek tas pūras yra didesnis už tą grūdą, tiek Saulė yra didesnė už Žemę“. Kuo reikšminga Saulė? „Saulė yra gyvybės šaltinis... Saulė tirpina sniegus ir ledus pavasarį, auklėja viską vasarą, atiduoda mums rudenį“. Kaip toli yra Saulė? „Vaidenk sau, būk nuo Žemės eina geležinkelis ant  saulės ir būk tu važiuoji aukštyn pačia greitąja mašina, nesustodamas niekam nei dieną, nei naktį. Kaip tau rodos, Meiluti Skaitytojau, ar ilgai važiuosi? 300 metų! Kada sugrįši? Už 600 metų! Taigi dešimt kartų numirtumei ir tiek kartų vėl užgimtumei, kuolaik suvažinėtumei“. O Žemės judėjimas? „Kokia tai laiko įvairybė ant tuos mūsų žemės! Vienur diena, kitur naktis. Kuomet Amerikoje, Australijoje ir kitur žmonelės saldžiai miega kojas ištiesę ir sapnuoja keistus sapnus, mes, Europos gyventojai, dirbame nušilę – pas mus diena... Mokyti vyrai apskaičiavo, jog Žemės takas (Žemės orbita) turi aplinkui daugiau 800 milijonų varstų. Ir tuos 800 milijonų reikia jai apibėgti per 12 mėnesių. Ką Žemė daro, kad nepasivėlintų? Ką gi darys, skubinas kaip be galvos. Per vieną sekundę nubėga 28 varstus, o per valandą kone šimtą tūkstančių varstų... Ar buvai girdėjęs apie tokį greitumą?!“ Koks yra Mėnulis? „Mėnuo yra nelaimingas ir apgailėtinas iš visų šalių. Nėra tenai jokios gyvybės, mirtis viešpatauja pilnybėje... Saulė kepina ir kepina sau be pertrūkio, niekas nenuramina jos smarkybės: nei ežerėlis, nei upelis, nei klano lašelis. Visur amžina sausmė!“

Anot knygos autoriaus, artimiausios planetos yra panašios į Žemę, „turi taip pat kalnus, jūras, upes ir ežerus, turi orą, kuriame plaukia debesys. Gali būti, kad ant Aušros žvaigždės yra gyventojai, nes gyvybės sąlygos yra tenai atsakančios… Rasi ir pas juos yra kokie instrumentai – lyg mūsų tolžiūris (teleskopas) – per kuriuos jie žiūri. Rasi jiems regis, kad mes esame labai laimingi... kad nepažįstame nei vargo, nei bėdos. Jeigu jie taip galvoja, bjauriai klysta. Mes galime jiems paaiškinti, kad pas mus Rojaus nėra“. O Marse – „tat turbūt miškai ir žolynai yra tenai ne žali, ale raudoni. Kaip tai puikiai išrodytų raudoni lapai, raudonos girios, raudonos pievos!“ O tolimosios planetos? Štai Uranas: „Šilumos nėra ant Urano nė už skatiką, yra tik nesvietiški šalčiai ir speigai... Ar ten kas begali gyventi, ar bedygsta ir ar beauga kokie kerėblos medžiai ir žolės, niekas nežino. Tokiame atvejyje, kam gi Uranas bebūtų reikalingas? Kadangi nieko nėra ant svieto nereikalingo, tat ir Uranas kam nors dera, dėl ko jis klaidžioja sušalęs, sustipęs begalinės pakraštyje, tepasako, kas žino“. Teisus buvo knygos autorius teigdamas, jog po daugelio metų šioje knygoje pateiktos žinios atrodys juokingai...

„Saulės šeimynos“ planetų santykinius didumus ir nuotolius jis taip pat aprašė palyginimais, nes „skaitlius čia nieko nepadeda, galvą tiktai pasvaigina“. Pavyzdžiui: „Tegu viduryje plačios lygumos stovi kubilas „pusantro aršino skersmačio“, reiškiąs  Saulę. Kanapės grūdas už 80 žingsnių bus Merkurijumi, vyšnios uoga už 140 žingsnių – Venera. Kita tokia už 200 žingsnių – Žemė. Žirnis už 320 žingsnių – Marsas. Sauja smilčių – „smulkiosios planetėlės anapus Marso“. Už pusės varsto nuo kubilo nemažas obuolys – Jupiteris, už varsto ir 60 sieksnių kitas obuolys – Saturnas. Trečias obuolys už dviejų varstų – Uranas. Galiausiai „grūšė“ už 3,5 varsto – Neptūnas. Kviečio grūdas šalia vyšnios – Mėnulis. „Vaidenkime sau, jog visi pradeda suktis aplink kubilą, tai bus mažutis paveikslas Saulės šeimynos. Kas dar yra įstabu, jog beveik kiekviena planeta turi draugą, kai kurios turi po kelis. Tie draugai irgi nesnaudžia, ir jie drožia suktinį aplink savo ponią – Saulę. Žemė turi vieną draugą – Mėnulį. Marsas turi du, Jupiteris – penkis, Saturnas – aštuonis, Uranas – keturis, Neptūnas – vieną. Tai bent talka! Be to, yra dar kometos su uodegomis.

Ir jos ulioja pasaulio erdvėje, retkarčiais pasirodydamos mums nusidėjėliams... Kas teyra žmogus šalia tų dangaus būrių! Yra skruzdė girios viduryje. Yra smilties grūdelis smiltyne! Yra vandens lašas ežere. Vieni juokai iš žmogaus puikybės!“

Verta paminėti ir kometas. Čia autorius pastebi: „Senovės gadynėje kometos pasirodydamos gąsdino svietą. Žmonės manė, būk kometa pranašauja dideles nelaimes: karę, badą, marus. Vieni juokai!.. Kometa čia niekuo kalta. Temylėtų vienas kitą, tenusileistų vienas kitam ir nebūtų karių niekuomet, nors šimtas kometų pasirodytų“. O štai kaip kun. J. Balvočius-Gerutis kalba apie meteoritus: „...be planetų ir be žvaigždžių, be žemės ir be mėnulio, pilnas yra pasaulio ruimas visokių mažučių kūnelių, iš kurių vieni yra kieti kaip akmuo, kiti kaip dulkių rieškučios ar stačiai kaip garų virtinės. Iš kur jie yra, pelkė juos žino. Mokslo vyrai spėja, būk esą nutrūkę ar atskilę nuo saulės, nuo planetos... Jie laksto kaip išdūkę šen ir ten... Daugiausiai jie yra susispietę tame daikte, kame mūsų Žemė bėga rudenį ir vasarą. Ten jų yra kaip bičių. Ar gali kas praeiti pro bites neužkliudytas, joms pasipylus iš avilio? Taip ir žemė, patikusi jų avilį, turi užkliudyti... Kai kada stačiai kaip sniegas sninga, toki jų daugybė krinta. Ir tatai žmonių kalboje vadinas Žvaigždės  krinta, Aitvaras laksto, Kaukas turtą neša“.

Kalbėdamas apie žvaigždynus, autorius pamini ir lietuviškuosius pavadinimus, prieš tai sakydamas: „Mums ne taip rūpėdavo. Mes tenkindavomės išnešę savo kailį nuo vokiečių, lenkų ir gudų; kada čia begalvosi apie astronomiją. Visgi  keletą mokame pavadinti lietuviškai, kaip va: Saulė, Mėnuo, Aušrinė, Paukščių Kelias, Sietynas (Žvaigždžyrėtis), Šienpjuvis, Granžalos (Granžos Ratas), Svarstyklė“. Tad koks gi atstumas iki žvaigždynų? „Mano skaitytojau! Aš bijau tau ir pasakyti! Iki Saulės, kaip aukščiau girdėjai, yra 150 milijonų varstų, bet tai tik juokai. Iki pačios artimiausios žvaigždės yra 1000 kartų toliau, o iki kitų tai ir 10 000 kartų, ir 100 000 kartų toliau. Astronomai nurokavo arčiausios žvaigždės atstumą. Še, jis, nors mums nesuprantamas: 38 500 000 000 000 varstų. Ką bekalbėti apie tolimesnes ir apie pačią tolimąją! Sakysime, paleidome kulipką iš armotos į artimąją žvaigždę. Kaip regis, ar ilgai lėks? Du milijonus metų! Tai tolumėlis! Neužmiršk, skaitytojau, jog čia kalbame apie artimą mums žvaigždę. Apie pačią tolimąją baisu ir užsiminti. Suprask dabar, jei gali, kokia yra dangaus platybė! Kiek ten yra pasaulių, didelių ir mažų! Numanyk, koks yra galingas Tas, kuris visa tai padarė! O padarė be vargo ir gaišaties. Tarė ir padarė“.

Įdomūs ir kun. J. Balvočiaus-Geručio samprotavimai apie Visatoje esančią gyvybę: „Tegu Dievas dėl to sutvėrė planetas, idant jos būtų tuščios ir nebylės. Tegu sau niekas ant planetų nebuvo ir vargu kuomet ten nukaks – tai menkas daiktas. Kas gali mums užginti liuosai samprotauti? Žinome, jog Saulė šildo planetas, jog drėgmės ten pakanka, tat kodėl negali viskas dygti, augti, nokti kaip ant žemės? Jeigu taip, tat reikia, kad kas nors naudotųs ta gamtos malone. Kas gi naudosis, kam visa tai reikalinga, jei ten nėra nieko gyvo?

Taip manant, išeitų, jog žvaigždės kabo padangėse žmonėms dėl parodos, bet be jokio kito tikslo... Protas niekaip nenori sutikti su tuo, būk viena mūsų žemė teyra apgyvendinta, būk visos kitos planetos yra tuščios“.

Ši įtaigiai parašyta knyga anuomet sparčiai paplito tarp kaimo žmonių. Gražaus būta pirmojo žingsnio į astronomijos populiarinimą. Kreipimąsi į skaitytoją autorius pradeda šiais žodžiais: „Meiluti Skaitytojau! Skaityk šią knygą atsidėjęs, o perskaitęs tu pavirsi į žvaigždžiažinį, kitaip pasakius, liksi sodžiaus astonomu“.

Praeityje Katalikų Bažnyčios dvasinės vyresnybės pažemintas (iš klebono į altaristus), kaip nesugebąs eiti savo pareigų, kun. J. Balvočius-Gerutis nepalūžo ir įrodė, kad jis ne tik nėra menkesnis už kitus, bet daug kuo ir pranašesnis. Tiesa, naujasis Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius jį įvertino – J. Balvočiui-Geručiui, Ėriškiuose klebonaujant, suteikė garbės kanauninko titulą. Tačiau, atsižvelgdamas į jo prašymą, vyskupas leido pasilikti su pamiltais kaimo žmonėmis. Juk vis dėlto kun. J. Balvočius-Gerutis ne dėl titulų savo liaudžiai tarnavo. Jis, dėkodamas vyskupui Pr. Karevičiui, pasakė: „Kaip senai mergai vainikas, taip man kanauninkas“. Šį posakį anuomet išgirdo visa Šiaurės Aukštaitija, kuri kunigą gerai pažinojo iš pastarojo pamokslų ir knygų.

Žmonės kun. J. Balvočių-Gerutį labai mylėjo ir gerbė už pamokslus, paprastumą, nesavanaudiškumą, nuoširdumą. Šiomis savybėmis jis išsiskirdavo ir iš kitų katalikų dvasininkų. Ėriškiuose išgyveno beveik aštuonerius metus. „Gyvenau labai ramiai ir pats nežinau, už kokius nuopelnus Dievulis man suteikė tokią laimingą senatvę“, – prasitarė kartą jis kun. A. Dambrauskui-Jakštui.

Vis dėlto paskutinių gyvenimo metų praleisti Ėriškiuose kun. J. Balvočiui-Gertučiui neteko. Važinėdamas po aplinkines vietoves jis, nors buvo jau garbingo amžiaus, pastebėjo, kad tarp Panevėžio ir Ramygalos nėra bažnyčios, o atstumas didelis. Kartą, grįžęs iš Uliūnų apylinkėse esančio kaimo, kur buvo nuvežtas pas ligonį, kunigas pasakė: „Ten žmonės gyvena lyg laukiniai. Pamatę kunigą, bėga slėptis į daržines“. Radus penkiolikmečių, aštuoniolikmečių jaunuolių, dar nemačiusių kunigo, vaikų, net bažnyčios nemačiusių, kunigui į akis krito apleistas ir tuščias Uliūnų dvaro savininko Bystramo mūrinis grūdų sandėlys. Tokių sandėlių anuomet buvo lyg sėte prisėta visoje carinėje imperijoje. XIX a. pradžioje buvo nederlingi metai, todėl kilo didelis badas. Susisiekimas tuo metu irgi buvo labai prastas, arkliais sunku būdavo atsigabenti maisto atsargų iš kitų kraštų. Kad tai nepasikartotų, caras dvarininkams įsakė statyti sandėlius, vadinamus magazinais, ir juose kaupti javų atsargas. Vėliau, nutiesus Lietuvos teritorijoje geležinkelio linijas, javų atsargos būdavo kaupiamos arčiau didesnių miestų. Taigi Uliūnų sandėliui, statytam dar baudžiavos laikais, vėliau buvo lemta tapti bažnyčia...

Dvasinė vyresnybė bažnyčią buvo numačiusi statyti Paberžėje, tačiau savo užsibrėžtų tikslų siekiantis kan. J. Balvočius-Gerutis nė nemanė pasiduoti. Nesunkiai gavo vietos dvarininko ir gubernatoriaus leidimus. Kiek sudėtingiau buvo gauti sutikimą iš Ramygalos klebono kun. C. Jačinausko. Ši kliūtis įveikta gudrumu – kunigo prikalbinti uliūniečiai Ramygalos klebono prašė tik koplyčios.

Bažnyčios įrengimui vietos žmonės greitai suaukojo reikiamą sumą pinigų. Taigi netrukus sandėlys buvo perdarytas į bažnyčią. Apie tai rašė ir Latvijos lietuvių leidžiamas laikraštis „Rygos garsas“. Jame 1914 m. lapkričio 1 dieną rašoma: „Uliūnų sodžiuje, kuris randasi ant kelio tarp Panevėžio ir Ramygalos, stovėjo tuščias magazinas, kuris dabar liko perdirbtas į bažnyčią. Gavę valdžios leidimą, aplinkiniai žmonės tuojau pasirūpino išmušti 6 langus, duris, aptvėrė aplinkui šventorių. Iš Ramygalos liko parvežti senosios bažnyčios altorius, puikus Šv. Jono paveikslas, iš naujamiesčio sakykla, klausyklos ir trys varpai, kuriuos pakabino atskirai pastatytoje varpinyčioje. Spalio 5 dieną nauja bažnytėlė liko pašventinta Ramygalos klebono dalyvaujant Panevėžio dekanui kun. Stakauskui ir kun. Balvočiui. Pamaldos bus laikomos nuo pradžios kas antrą nedėldienį, atvažiuojant kunigams iš Ramygalos ir iš Ėriškio. Žmonės labai džiaugiasi įsitaisę sau bažnytėlę, nes iš čia Panevėžin ar Ramygalon turi po 12 varstų“.

Naujosios bažnyčios šventinimo iškilmės įvyko jau prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui. Bažnyčią Kristaus Dangun žengimo titulu pašventino Ramygalos klebonas kun. M. Lumbė, taip pat dalyvavo Panevėžio dekanas kun. J. Stakauskas bei kan. J. Balvočius-Gerutis. Pastarasis į čia susirinkusius žmones kreipėsi žodžiais: „Žiūrėkit, ar ne stebuklas? Čia, pasienyje, neseniai buvo didžiulė krūva miežių, o dabar – altorius! Ten, aname šone, buvo supilti rugiai, dabar irgi ten altorius...“

Ėriškiuose praleidęs apie aštuonerius metus, uliūniečių prašomas, kun. J. Balvočius-Gerutis 1915 m. balandį persikėlė į Uliūnus gyventi. Savo pirmąjį kleboną uliūniečiai pasitiko kaip vyskupą, net iškilmingus vartus („bromą“) pastatė. Kunigas į naująją ir paskutinę savo klebonavimo vietą atvyko braukdamas ašaras. Labai gailėjosi palikdamas ėriškiečius, bet ir uliūniečių buvo sugraudintas. „Mane seną jūs taip gražiai ir nuoširdžiai pasitikot“, – sakė jis. „...Ne viskas, kad dabar jūs turėsite bažnyčią: kartu turėsite ir rūpesčio. Žinokite, kad bažnyčia yra kaip jauna mergaitė: ją vis puošk ir puošk...“, „...Tos bažnytėlės pamatams aš padėsiu savo kaulus“.

Kaip anksčiau, taip ir dabar kan. J. Balvočius-Gerutis, nedelsdamas nė dienos, savo amžiaus naštos nepaisydamas, kibo į darbus. Kleboniją ir ūkinius pastatus jis pastatė beveik savo lėšomis. Taip pat išpuošė ir bažnytėlės vidų. Pasistatė sau nedidelį namelį, beveik nesiskiriantį nuo kitų kaimo trobų. Parapijiečiams pasiteiravus, kodėl tokią mažą kleboniją pasistatęs, atsakydavo: „Man užteks ir tokios. Po manęs pasistatys, kam reikės, ir didesnę. Matysit, čia bus kunigų kaip arklių. Bus mandrų, su akulioriais, važinės drigantais. O man senam užteks ir grytelės“.

Ar verta stebėtis paprasto ir kuklaus žmogaus gyvenimu, kokį anuomet gyveno kan. J. Balvočius-Gerutis? Jam nieko nereiškė nusivilkus kunigo sutaną dalgiu pamosuoti ar kitus ūkio darbus dirbti. Ponų draugystės neieškojo, gyveno asketiškai, be žalingų įpročių, dėvėjo tik namuose austą drabužį. Žodžio kišenėje niekada neieškodavo: „Pasakys – kaip lopeta drėbs“, – teigė iš Ėriškių kilęs ir kan. J. Balvočių-Gerutį pažinojęs žymus lietuvių kalbininkas J. Balčikonis.

Neilgai teko kan. J. Balvočiui-Geručiui gyventi Uliūnuose. Tik nusiritus fronto bangai į Rytus, aplink kleboniją betvarkant aplinką netoliese sprogo artilerijos sviedinys. Tai labai išgąsdino kunigą ir jis netrukus pasiligojo. Sveikata ėjo silpnyn, nors iki pat išsiskyrimo su žemiškuoju pasauliu jis išliko sąmojingas. Apie tai byloja ir įvykis, kai atvažiavus aplinkinių parapijų kunigams aplankyti sergančio kan. J. Balvočiaus-Geručio, šis, gulėdamas ligos patale, pareiškė: „Be reikalo čion važiavote, išpažintį iš viso gyvenimo atlikau, testamentą padariau. Numirti aš ir be jūsų numirsiu. Taigi jums čia nėr kas veikti. Grįžkit, sveiki, namon savo darbo dirbti“.

Dar iki mirties testamentu jis padalijo savo per gyvenimą sukauptą kuklų medžiaginį turtą. Visas pajamas už leistas knygas  paliko Šv. Kazimiero draugijai. Likusį turtą paskirstė taip: pas jį tarnavusiai A. Kubiliūnaitei paliko 100 rublių ir antklodę. Jos broliui P. Kubiliūnui, savo zakristijonui ir vežikui, padovanojo kailinius. Turėtos gausios bibliotekos knygas išdalijo parapijiečiams, sau pasilikdamas tik A. Brėmo „Zoologijos“ vertimą ir... brevijorių. Savo giminėms kun. J. Balvočius-Gerutis nepaliko nieko. „Giminėms kad ir neteks, menka bėda. Giminių neprisotintum, nors jiems paliktumei Maskolių karalystę“, – ne kartą sakė jis.

Mirė kan. J. Balvočius-Gerutis 1915 m. spalio 30 dieną. Dar prieš mirtį jis prašėsi būti laidojamas gilioje duobėje, kad jo kaulų iki pasaulio pabaigos niekas nebejudintų. Taigi bažnyčios šventoriaus pietvakarių pusėje buvo iškasta gili kapo duobė. Čia praėjus dviems dienoms po mirties (pagal senąjį kalendorių lapkričio 2 d.), per Vėlines, ir buvo palaidotas. Velionį laidojęs Ramygalos klebonas kun. M. Lumbė prie pastarojo kapo savo sakytame pamoksle pabrėžė: „Jei būtų ramūs laikai, ne taip jį būtume laidoję. Būtų suvažiavę daug garsių žmonių, įvairių organizacijų atstovų, rašytojų... Pas Dievą jis nukeliavo su dideliais gerų darbų bagažais“.

Netrukus ant kan. J. Balvočiaus-Geručio kapo iškilo aukštokas, bet kuklus antkapinis paminklas, kurio akmeninėje lentoje iškalti žodžiai: „Čia ilsisi A†A Kun. Jonas Balvočius-Gerutis, g. 1842 m. 1915 Šv. Kazimiero draugijos garbės narys ir geradaris, didis sodiečių mylėtojas, visą amžių maitinęs juos žodžiu ir dailiai parašytomis knygelėmis. Maldingas praeivi, atkalbėk čia už jį bent Sveika Marija!“

Iki šiol kan. J. Balvočiaus-Geručio atmintis tebėra gyva. Ne tik Uliūnuose, Ėriškiuose, Dusetose, Vadokliuose ar Kėdainiuose galime dar ir šiandien rasti jo buvimo ir veiklos pėdsakų. Vadoklių Šv. Jėzaus Širdies bažnyčioje kan. J. Balvočiaus-Geručio atminimą žymi graži paminklinė lenta. Tokia pat lenta žymi ir jo tėviškėje esantį, laiko vėtrų paliestą ir ne kartą perstatytą gimtąjį namą.

Tai buvo tvirtos valios, blaivaus proto, krikščioniškų pažiūrų žmogus ir kunigas, nelinkęs į perdėtus sentimentus, tačiau sugebėjęs savo sielos ir kūno jėgas atiduoti visuomenei naudingam darbui. Jis nuoširdžiai mylėjo Lietuvos liaudį, gailėjo kunigų, kurių dalis ne visuomet elgėsi pagal kunigo pašaukimą, užjautė jaunimą, prarandantį tikėjimą ir dorą. Taip pat gailėjo lietuvių, neturinčių savo spaudos, ir visapusiškai padėjo, kad ji būtų atgauta. Jo nenuilstančio uolumo bei darbštumo paslaptis – meilė lietuviškojo kaimo žmonėms. Dėl to kan. J. Balvočius-Gerutis ne tik vertas atminties, bet ir meilės, kurią jis kažkada taip dosniai dalijo savo tautiečiams.

© 2012 „XXI amžius“