|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Įsišaknyti nedūžtančioje Prisikėlimo viltyje Kun. Vytenis Vaškelis
Jei tik vieną minutę įsivaizduotume, jog Jėzus po mirties nebūtų trečią dieną prisikėlęs, o Jo negyvą kūną žydų moterys būtų atradusios kape gulintį ir įvyniotą į drobules, tuomet nebūtų ką veikti pasirodžiusiems angelams, nes jų neaiškų šnabždesį būtų nustelbusi gausi ir triukšminga perdėm savimi besididžiuojanti bedievių eisena, kurios priešakyje ant milžiniškos vėliavos audeklo būtų daugelio matomas neįprastas užrašas: Nebuvo jokio Kristaus prisikėlimo, todėl darykime ką tik norime! Tačiau gyvenimas, skirtas vien savųjų užgaidų tenkinimui, žmogų ne tik padaro panašų į užsispyrusį raguotą galviją, bet įsisiautėjęs egoizmas jį gali įstumti į tamsaus pamišimo duobę, kurioje atsidūrus, gėrio ir blogio sąvokų ribos susilieja į tokią samplaiką, į kurią prasiskverbti Kristaus perkeičiančios tiesos spinduliui visiškai užveriamas kelias. Antai Norvegijoje bei užsienyje garsinama A. Breiviko teismo byla tampa pasityčiojimu iš visuomenės, nes bet kokie jo sakomi žodžiai yra pateikiami tarsi ypatinga sensacija, ir į jį kai kas žvelgia tarsi į antžmogį, kuris savo nusikaltimais sukrėtė pasaulį stipriau nei žemės drebėjimas. Oslo teisme vykstantis A. Breiviko teismas panašėja į vaidybinį farsą, nes demoniškų dvasių valdomam ir gebančiam simpatiškai rafinuotai šypsotis 77 žmonių žudikui suteikiama galimybė visiškai laisvai per žiniasklaidos priemones kreiptis į milijonines auditorijas ir joms drėbti į akis įžūliausią grasinimą: Jei galėčiau, pakartočiau savo veiksmus... Ši beprotiškai didvyriška A. Breiviko laikysena pirmiausia dar labiau plėšo nuo jo rankos žuvusiųjų artimųjų širdis, ir ta kančia gali temdyti jų tikėjimą Prisikėlusiojo padovanoto amžinojo gyvenimo realumu. Jei ir toliau bus viešai skelbiami paranojiški to žmogžudžio kliedesiai, tada (po galutinio teismo nuosprendžio) nors jis ir bus izoliuotas nuo visuomenės, gali nutikti, kad nemaža dalis žmonių manys, kad jis esąs kaip smurtinio filmo iki galo tinkamai nesuprastas herojus, keliantis savotišką užuojautą. Tiesa, jam ir visiems užkietėjusiems nusidėjėliams ypač reikia atsivertimo, kurį per supratingų tikinčiųjų maldas gali suteikti tiktai Dievas. Bet, vertinant apskritai, minėtas teismas (beje, tai pasakytina ir apie nepateisinamai ilgai užsitęsusią bylą dėl vargšės Garliavos mergaitės) turėtų greičiau pasiekti finišą, kad A. Breiviko lūpomis galop liautųsi eskaluojama ir pasipiktinimus kelianti rafinuoto melo dvasia. Žvelgdami į Prisikėlusįjį mes mokomės viską vertinti ne žmonių, bet Dievo mintimis. Nors iš prigimties mūsų vidiniai žvilgsniai yra sąlygojami natūralaus ribotumo, tačiau, kai mąstome apie Kristaus prisikėlimą iš numirusiųjų svarbiausią įvykį žmogaus širdyje bei Visatoje, kai vis iš naujo pakviečiame Jį į savo vidų, kad Jis išplėstų mūsų dvasios akiratį, ir išdrįstame su tikėjimu prašyti, kad Jis mus išmokytų paklusti Jam, tuomet tikrai mumyse vyksta tokie gyvenimo pasikeitimai, kurie harmoningai įsikomponuoja į nežemiško grožio Kristaus prisikėlimo vitražą. Žymus teologas Romanas Guardinis rašė: Jei suprantame, kad Kristaus asmuo reikalauja būtent tikėjimo, pripažįstame, kad Jis atėjo ne suteikti mums naujų žinių ir patirčių apie pasaulį, bet tam, kad išvaduotų mus iš pasaulio pančių. Mes girdime Jo reikalavimą ir paklūstame Jam. Mes priimame Kristų taip, kaip Jis mums yra nurodęs. Esame pasirengę suprasti, kad Jis ne veda pasaulį kilnesnėmis, vidinėmis jėgomis ir vertybėmis, bet kad su Juo prasideda nauja būtis. (...) Remdamiesi tikėjimu mes jau nebeapmąstome Kristaus iš pasaulio perspektyvos, bet visa apmąstome iš Kristaus perspektyvos. Tuomet jau nebesakome, kad nėra mirusiųjų prisikėlimo ir Jėzaus prisikėlimo žinia esanti mitas, o sakome Kristus yra prisikėlęs, taigi prisikėlimas yra įmanomas ir Jo prisikėlimas yra tikrojo pasaulio pagrindas. Tvirto įsitikinimo augimas, kad Kristus, kaip Visagalis Viešpats, nesuskaičiuojamus tūkstančius kartų pranoksta visas žmogaus stereotipines nuomones, visada prasideda nuo mažų dalykų. Štai, pasirodęs apaštalams, Jėzus valgė jiems stebint keptą žuvį, atvėrė jiems protą, kad suprastų Šventojo Rašto išmintį, ir tada jie įtikėjo Jį tikrai esant gyvą ir nuolat pasiliekantį su jais... Ir mes, kai dalyvaujame sekmadienio Eucharistijos šventime, argi neatveriame Jėzui savo proto bei širdies durų, argi neprašome, kad Jis mus apgaubtų jėga iš aukštybių, kad mes galėtume Juo visiškai pasitikėti, ypač neišvengiamo skausmo bei išbandymų valandomis?
© 2012 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |