|
Liaukitės kankinti vaiką
Po smurto Garliavoje lankiausi pas V. ir L. Kedžius bei teisėją N. Venckienę su prof. V. Landsbergio patarėju Andriumi Tučkumi. Buvo akivaizdu, kad mergaitė tuose namuose jaučiasi saugiai, buvo žvali, guvi, matėsi, kad puikūs santykiai su seneliais ir teta. Ir jeigu kažkam, laikantis modernios vaiko teisių (?) mitologijos, atrodo, kad vaikui su mama visada bus geriau, tai reikia neužmiršti, kad kartais mamos išmeta savo vaikus į šiukšlių konteinerius arba paskandina...
Neturime galutinių įrodymų tvirtinti, kad toji konkreti mama linkėtų savo dukrai blogo, bet, kol išlieka lig šiol vykusių tyrimų nepašalinta šiurpi abejonė, būtų nusikalstamas absurdas grąžinti vaiką L. Stankūnaitei.
Sveiku protu nesuprantamos valstybės struktūrų pastangos netgi smurtu išplėšti vaiką iš jam įprastos aplinkos bei šeimos ir atiduoti nežinia kur demonstruoja pavojingą rimtų įstaigų teismų, Vaiko teisių apsaugos tarnybos, antstolių tarnybų, policijos neįgalumą. Tarsi visos institucijos yra, bet nei pavieniui, nei kaip visuma neveikia taip, kad mažas vaikas nebūtų kankinamas! Lieka vis mažiau abejonių, kad pribrendo visos teisinės sistemos liustracijos poreikis.
Neabejotinai protingiausia ir žmoniškiausia pozicija, kurią galėtume ginti, būtų nelupti vaiko iš aplinkos, kurioje jis jau prigijo, netraumuoti jo nežinia kelintą kartą (vien tos nesibaigiančios pakartotinės apklausos ką reiškia vaiko psichikai). Brandžios teisinės sistemos šalyse pakanka vienos kompetentingos apklausos, ir vaikas toliau nebeliečiamas, į visas suinteresuotas įstaigas keliauja pripažintų ekspertų pasirašyti tos vienos rimtos apklausos dokumentai. Bet kokie pokyčiai vaiko gyvenime turėtų vykti itin palaipsniui, geriems specialistams juos parengus, o ne su specnazo komanda Imam!
Motinai, jeigu ji dukrą tikrai myli, turėtų būti sudarytos sąlygos reguliariai ją lankyti ir matytis tuose namuose, kur vaikas gyvena. Bent jau kol bešališkas teismas (jeigu turime tokį?..) pasakys, koks iš tikrųjų motinos vaidmuo pedofilijos byloje.
Dar viena mintis, kurią galėtume pasiūlyti visuomenei, Garliavos bendruomenės įvertinimas. Tie žmonės, kaimynai, budėję ir budintys prie mergaitės namų ne už atlygį, be jokio savanaudiško intereso, niekinami politikų, teisėsaugininkų, pravardžiuojami nesąžiningos žiniasklaidos, yra iš tiesų ryškiausias pastaraisiais metais lietuviško pilietiškumo pavyzdys. Prezidentė, aukšti pareigūnai neretai kalba apie tą pilietiškumą kaip magišką formulę, o iš tikrųjų štai jis, tas retai aplodismentais pasitinkamas, dažniau pašiepiamas autentiškas pilietiškumas, iš kurio kilo mūsų savanoriai, partizanai, pogrindžio savilaida, Sąjūdis. Net jei tie žmonės ko nors nežino ar kur nors klysta, jų esminė nuostata yra teisinga: jie neabejingi skriaudžiamo vaiko likimui, jiems ne vis tiek, kas toliau bus, ir jie asmeniškai tame dalyvauja.
Vokietijoje vyravusiame teisiniame mentalitete ir sovietų kariuomenėje valdžios ir teismų nutartys buvo ne svarstomos, o vykdomos kaip Dievo žodis iš Dangaus. Istorijos ir žmonių teismas už tokį besąlygišką klusnumą nepagyrė. Lietuvių teisinė sąmonė, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, remiasi tuo, kad esame linkę kvestionuoti bet kokių valdininkų ir institucijų nutartis, jeigu jaučiame, kad jos prieštarauja sąžinei ir sveikam protui, joms priešintis, nepaklusti, reikalauti jų pakeitimo. Ir tai yra Lietuvos stiprybė. Laikydamiesi sąžinėje kalbančio aukštesnio įstatymo, prigimtinių vertybių įstatymo, vis iškildavome iš nugrimzdusių imperijų nuolaužų, gyvenusių ideologų sugalvotais bukais paragrafais... Save the girl! (Išgelbėkit mergaitę!) analogišką pilietinį ir tautinį sąmoningumą, kuriuo tikrai galime pasidžiaugti, demonstruoja ir užsienio lietuvių bendruomenės, rengiančios piketus prie ambasadų užsienio šalyse. Šia prasme Garliava ne griauna valstybės teisinius pamatus, kaip kai kurie paviršutiniškai žvelgiantys juristai gąsdina, o juos stiprina, žinoma, jeigu kuriama žmonėms tarnaujanti valstybė, o ne kažkoks mechaniškai veikiantis monstras.
Todėl nevyriausybinės organizacijos šiemet galėtų pasiūlyti Garliavos bendruomenę kokiam nors iškiliam apdovanojimui už praktinio pilietiškumo itin ekstremaliomis sąlygomis įgyvendinimą arba galbūt net tokį apdovanojimą įsteigti. Prisimintinas gražus pavyzdys, kaip susikruvinusiam Gorbačiovui skandalingai paskyrus Nobelio taikos premiją, norvegų tauta įsteigė alternatyvią premiją ir įteikė ją iš tiesų taikaus politinio išsivadavimo lyderiui lietuvių laisvai išrinkto parlamento Pirmininkui.
Kun. Robertas Grigas,
Lietuvos laisvės kovų dalyvis
© 2012 XXI amžius
|