|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Penkiasdešimties metų kunigystės kelias Balandžio 22-ąją Kauno arkivyskupijos konferencijų salėje švenčiant kunigystės jubiliejų pasakyta kalba
Prieš save matote kunigą ir vyskupą, nenusivylusį savo jaunystės pasirinkimu. Pašaukimą nulėmė iš tėvų namų paveldėtas tikėjimas, sutikti kunigai, o ypač knygos. Stodamas į Kauno kunigų seminariją neturėjau 17 metų. Nebūčiau teisus sakydamas, kad kunigystė buvo tik smagus pasivaikščiojimas gražiame Dievo pasaulyje. Ji turėjo sunkumų, išmėginimų, bet ji buvo pilna Dievo paguodos ir gerų žmonių artumos. Jeigu turėčiau septyniolika, tikrai eičiau tuo pačiu, dabar jau nueitu keliu. Trylika kunigo vikaro tarnystės metų Alytuje, Lazdijuose, Kudirkos Naumiestyje, Prienuose, Vilkaviškyje ir Simne (iš jų vieneri metai Vilkaviškio metalo gamykloje ir Prienų melioracijoje) buvo kunigystės pavasaris. Septyneri su puse metų Kybartų klebono tarnystė yra palikusi pačius šviesiausius prisiminimus. Penkeri su puse nelaisvės metai, praleisti KGB kalėjime, Permės, Mordovijos, vėl Permės lageriuose bei Sibiro tremtyje, sudarė sąlygas būti labai arti su Viešpačiu. Sidabrinį jubiliejų minėjau Mordovijos lageryje, būdamas skalbėju. Tai buvo kažkas panašaus į kunigo tarnystę svarbu skalbti, jei ne nuodėmes, tai bent purvinus drabužius. Dveji metai Seminarijos dvasios tėvo ir rektoriaus pareigose buvo įdomių patirčių metai. Anuomet daug klierikų buvo atpūsti permainų ir laisvės vėjų ir jiems buvo nelengva susiorientuoti, kur juos Viešpats kviečia. Prisipažinsiu, dažnai meldžiausi, kad dalis jų paliktų seminariją. Penkeri vyskupo augziliaro tarnystės metai prabėgo augant Bažnyčiai ir Lietuvai ir pasitinkant Lietuvoje Joną Paulių II. Kardinolas Vincentas pritardavo geroms iniciatyvoms, o pečių neslėgė ordinaro atsakomybės našta. Šešiolika arkivyskupo tarnystės metų nebuvo nei lengvi, nei sunkūs. Slėgė atsakomybė už sakomus žodžius ir daromus sprendimus. Džiugino šalia buvę ištikimi pagalbininkai vysk. Rimantas Norvila, vėliau vysk. Jonas Ivanauskas ir ne tik jie. Šalia buvo bendradarbiai kunigai, seserys vienuolės ir labai šaunūs pasauliečiai. Iš Dievo rankų esu gavęs tris dideles dovanas: Eucharistiją, Šv. Raštą, su kuriuo susipažinau dar būdamas sovietinėje mokykloje, ir trečioji dovana tai nuostabūs žmonės, su kuriais drauge dirbti buvo tiesiog privilegija. Tokių žmonių galėtų pavydėti bet kokios institucijos vadovas. Keturiasdešimt ketveri metai Jėzaus Draugijoje buvo išskirtinė Dievo dovana. Draugija sutvirtino dvasinius pagrindus, kuriuos buvo paklojusi seminarija. Draugija nepakeitė kunigystės esmės, bet išmokė sveiko evangelinio radikalumo. Mano kunigystės kelias neturėjo staigių posūkių. Niekada neturėjau abejonių dėl celibato. Man pasisekė, nes šalia būdavo ne tik labai geros, bet ir protingos moterys, todėl joms esu dėkingas, kad geras jų pavyzdys išmokė gerbti kiekvieną mergaitę ir moterį. Pinigai negundė. Asmeninės sąskaitos iki pensijos niekada neturėjau ir pinigų juodai dienai nekaupiau. Kas įplaukdavo, tas ir išplaukdavo. Visiškai nekelia nerimo, kad neturiu nuosavo namo, automobilio ar aukso puodo. Tikrai esu laimingas be jų. Man visuomet buvo labai svarbi ištikimybė Bažnyčiai, todėl niekuomet nekėliau klausimo, kad galima neklausyti Bažnyčios, kuriai atstovauja vyskupas. Žinojau, kad be vyskupo nėra Bažnyčios, o be Bažnyčios būčiau tik pasiklydusi kometa. LKB Kronikos buvo nelengvas, bet palaimingas priedas prie tiesioginės kunigo tarnystės. Bent trupinėliu buvo pasitarnauta ne tik Bažnyčiai, bet ir Lietuvai. Vyskupo tarnystę prieš kelias dienas labai gražiai apibūdino apaštališkasis nuncijus, pakartodamas Genujos kardinolo Giuseppe Siri žodžius apie tai, ko labiausiai reikia vyskupui: Yra penkios vyskupo dorybės: pirmoji kantrybė, antroji kantrybė, trečioji kantrybė, ketvirtoji kantrybė ir penktoji kantrybė su tais, kurie mums pataria būti kantriais. Šviesiausios gyvenimo akimirkos buvo šventimai, primicijos, Mišios KGB kalėjime, sugrįžimas iš Sibiro ir trispalvė ant Gedimino bokšto. Palaimintasis Jonas Paulius II mano tarnystėje užėmė svarbią vietą. Mes visi jį pamilome, kai jis pasakė, kad kalbėsiąs tylinčios Bažnyčios vardu. Dėl jo nuopelnų Bažnyčiai, Lietuvai ir pasauliui aš jam pastačiau paminklą Šiluvoje ir Kaune. Prieš penkiasdešimt metų pradėjęs kunigystės kelią pirmą kartą aplankiau Šiluvą ir be sovietinės valdžios leidimo visą dieną tarnavau, teikdamas piligrimams Sutaikinimo sakramentą. Šiluvos Dievo Motina man neliko skolinga. Šiandien Kauno arkivyskupijos ir savęs be Šiluvos negalėčiau net įsivaizduoti. Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius
© 2012 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |