Kūrybos
horizontuose

2012 metai

Atmintis

Prisiminimų trupinėliai apie Unę Babickaitę-Graičiūnienę

Algimantas Zolubas

Unė Babickaitė

Unė Babickaitė 1914 metais

Unė Babickaitė Čikagoje apie 1920 metus

Vilniaus kupiškėnų klubo valdyba pakvietė susitikti kovo 11 dieną ir drauge švęsti Nepriklausomybės atkūrimo šventę. Tokia valdybos nuostata visiems patiko, nes šventė šeimoje ar tarp artimų žmonių būna prasmingesnė, „šventiškesnė“, todėl rinkosi ne tik Vilniaus kupiškėnai: Kupiškio Etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė, mokytojos Janina Puronienė ir Danutė Sokienė, su monospektaklio „Unė“ fragmentais apsilankė aktorė režisierė, choreografė ir poetė Birutė Marcinkevičiūtė-Mar, iš Kauno atvyko Indrė, Vytauto Babicko dukra.

Šventė pradėta ne tradiciškai kupiškėnų himnu „Oi jūs susiedai, mieli susėdėliai...“, o Lietuvos himnu, po kurio sekė pasisakymai, spektaklis. Išskirtinai buvo prisiminta Babickų šeima, iš kurios sesuo Unė ir brolis Vytautas sovietmečiu gyveno Tėvynėje be laisvės, o broliai Petras ir Kazys –  už Atlanto, be Tėvynės.

Teko pasisakyti ir šių eilučių autoriui, nes dalį Babickų giminės pažinojau, su U. Babickaite-Graičiūniene teko artimiau bendrauti. Taigi prisiminimų trupinėliais, mokytojos Danutės Sokienės paskatintas, dalinuosi su skaitytoju.

Kai studijavau Kauno Politechnikos institute, Unė pasiūlė pas ją mokytis anglų kalbos, nes turėjo pakankamai pedagoginio darbo patirties. Mokiausi pagal metodiką „Basic English“. Dėl didelio krūvio institute, žinoma, anglų kalbos neišmokau, tačiau Unė davė itin reikalingas ir įsimintinas bendravimo bei elgesio pamokas, įtvirtino nuostatas tikroms gyvenimo vertybėms atpažinti ir jų laikytis. Kai ką savo ranka užrašydavo ir esant progai įteikdavo. Tebesaugau jos užrašytus pamokymus: „Yra nelengva atsiprašyti, pradėti iš naujo, prisipažinti suklydus, būti nesavanaudžiu, pakelti ironiją (aš nepajėgiu šito), būti užjaučiančiu, pakelti pasisekimą neapsvaigus, pasimokyti iš klaidų, atleisti ir užmiršti, pagalvoti, o tada veikti (irgi nepajėgiu, nes klausau širdies), nepasiduoti rutinai, pasitenkinti mažu arba būti harmonijoje su aplinka, pakęsti pelnytą apkaltinimą, suvaldyti pyktį“.

Unė itin griežtai laikėsi duoto žodžio, pabrėždama japonų admirolo Togo mokymą: „Nežadėk daugiau pusės to, ką tvirtai esi nusiteikęs padaryti“; jei padarysi pusę – padarysi tarsi viską, jei padarysi kitą pusę, ką žadėjai, padarysi dvigubai. Pastebėjo, kad Amerikoje, kol laikaisi žodžio, nors esi prasčiokas, nekilmingas, net gangsteris, su tavimi pagarbiai elgiamasi, bet priešingu atveju – esi niekas. Lietuvoje, tarkim, įstaigoje ar parduotuvėje, pasako: „Palaukite minutėlę“, o ta minutėlė gali tęstis visą valandą.

Unė mokė: „Atsargiai, vaike, elkis prieš bučiuodamas moters ranką; jei kartą pabučiuosi, turėsi ją sutikęs bučiuoti visą gyvenimą, nes, jei bent kartą nepabučiuosi, moteris gali įsižeisti dėl dingusios pagarbos. Lietuvoje bučiuodamas ranką dažnas vyras, stovėdamas kaip stulpas, moters ranką kelia, o reikia prie jos pasilenkti“.

Unė gerai išmanė ne tik teatrą, bet ir dailę, muziką, literatūrą, mylėjo poeziją, stengėsi supažindinti su prieškarinės Lietuvos ir pasaulio poetais ir rašytojais. Ji asmeniškai pažinojo Julių Janonį, Vaižgantą, Adomą Jakštą-Dambrauską, Balmontą, Rabindranatą Tagorę, Vladimirą Majakovskį... Kai paklausiau, kodėl ji Majakovskio portretą laiko pakabinusi ant durų, ji paaiškino, kad jo poezija patinka, o ideologija – ne.

Išvykusi iš Laukminiškių ir Kupiškio nepamiršo kupiškėnų tarmės, ją labai gerbė, o, atvykusi į gimtinę, kalbėdavo tik tarmiškai. Kai kartą Laukminiškiuose pobūvio metu kai kurios moterys bandė gražbyliauti „grynai lietuviškai“, ji įsakmiai pareikalavo neišsidirbinėti.

Apsilankiusi mūsų sodyboje, pagauta iš vaikystės likusio vaizdinio (su mano mama drauge ganė žąsis), gryčioje pareiškė: „Kom nudožėt zoslonų ir obrozdų kiton vieton pėrkabinot?“ Daugelį metų Laukminiškiuose nebuvusi, Unė nebeatkreipė dėmesio, kad ne tik „zoslonas“ ir „obrozdas“ nebe tie, bet ir gryčia nebe ta, iš „ulyčios“ į „vienasėdį“ perkelta, perstatyta. Gražu tąsyk buvo klausytis, kaip Unė su mano tėvuku pakaitomis deklamavo lietuviškas ir rusiškas eiles. Už tai vėliau jį pavadino „Šorkalėknio perliuku“.

Unė domėjosi ne vien menais, bet ir būties dalykais, politika (mėgo politinius anekdotus, šaipėsi iš Stalino, Hitlerio ir Musolinio, kurį asmeniškai pažinojo). Tikėjo, kad kiekvienas žmogus turi savo aurą ir emanaciją (spinduliavimą). Tarkim, pirmą kartą susitikus nepažįstamiems žmonėms, jų spinduliai arba pasiglamonėja, arba atsimuša, todėl ir tas pirmas žvilgsnis būnąs neapgaulingas – tie žmonės toliau arba draugiškai bendrauja, arba jaučia nesuderinamumą. Todėl ir „meilė iš pirmo žvilgsnio“ yra galima.

Nebuvo Unė užsisklendusi savo bute, pasikviesdavo senus ir naujus pažįstamus, čia pat, svečių akivaizdoje, paruošdavo kokią užkandėlę, pavaišindavo. Pakviesdavo ir mane su bičiuliais studentais, o neretai, eidama į miestą, pas bendrabučio budintį studentą ji palikdavo man lauknešėlį.

Kai 1961 metais rugpjūčio pradžioje Kaune prie Unės karsto susirinko grupelė žmonių ją išlydėti į Palėvenės kapines, jos bičiulis Linas Broga pasakė: „Jei žinotų Lietuva, ką mes laidojame, tai kitokiomis sąlygomis čia suplauktų minia žmonių...“ Tuomet laidojome žuvusio lageryje politinio kalinio Vytauto Graičiūno našlę, buvusią politinę kalinę...

Garbė ir padėka susipratusiems kupiškėnams, kad kraštiečių Babickų atminimą saugo Laukminiškių muziejus, paminklas Unės tėvui Jurgiui Babickui Laukminiškių kapinėse, paminklai Unei, jos motinai Agotai ir kenotafas jos vyrui Vytautui Palėvenės kapinėse.

© 2012 „XXI amžius“