Nemuno
krašto
vaivorykštė

2012 metai

Laikas ir žmonės

Sodiečiams reikia bendravimo

Veikli kupiškietė Zita Kaušakienė Autoriaus nuotrauka

Uoginių kaimo bendruomenės ir Kupiškio rajono bendruomenių asociacijos pirmininkė, Uoginių seniūnaitė ir rajono Tarybos narė – tiek visuomeninių pareigų turi Lukonyse ūkininkaujanti Zita KAUŠAKIENĖ. Su žodžių į vatą nevyniojančia, tiesą į akis mėgstančia sakyti sodiete kalbasi žurnalistas Bronius VERTELKA.

Rajone veikia 23 bendruomenės. Ar visos jos veiklios?

Negaliu kažkuo pasigirti. Maždaug pusė jų realiai dirba. Yra bendruomenių po 18–20 žmonių – kaip trys geri kiemai, tad ar galima iš tokių tikėtis didesnės veiklos?

Kas šiandien turi įtakos bendruomenių veiklai?

Yra norinčių daryti kažką gera. Sako: padarykime vieną gerą darbą ir Lietuvoje šiek tiek bus jaukiau. Daug kaime prasigėrusių. Tokiems nebeegzistuoja niekas. Nemažai jaunimo išvažinėjo. O gal bendruomenių pirmininkės kaltos, kad kaime darosi nyku? Kam tiek daug švenčių? Mano protu, padarykime vieną ar dvi geras šventes, ir to pakaks. Jeigu namuose imtume švęsti kas antrą dieną, taptų nuobodu. Nebijau pasakyti, kad ne visi seniūnai padeda bendruomenėms. O turėtų, nes jie dirba už atlyginimą, bendruomenių pirmininkai – visuomeniniais pagrindais. Aišku, yra seniūnų, kurie tikrai padeda.

Kaime išliko geros kaimynystės tradicijos?

Negaliu kalbėti už kitas bendruomenes. Penkeri metai esu Uoginių bendruomenės pirmininkė. Susirinkime pagerbėme 85-erių moterį, tikrai gerą, nuostabų žmogų, tiesiog dovaną kaimui. Išaugino šešis vaikus, visiems davė išsilavinimą. Gyvena su sūnumi. „Dabar jau galiu mirti“, – susigraudino senolė, kai ją pabučiavo seniūnas. Pamirštame žmones, kurie, atrodo, tiktai dirba, nieko ypatingo nepasiekė gyvenime. O kuris važinėja geru automobiliu, turi daug žemės, vadinasi, yra „kietas“. Nebematome, kada užteka saulė, nepastebime paprastų elementarių dalykų. Girdėjau jaunuolį, šiuo metu gyvenantį Vilniuje, sakantį: „Puolęs į verslą, nieko nemačiau. Kaip aš norėčiau atvažiuoti į gimtąjį kaimą, jo labai pasiilgstu. Aš jį dažnai sapnuoju“. Žmogui neužtenka turtų, reikia jam ir bendravimo.

Nuo ko priklauso bendruomenių veiklumas?

Labai daug priklauso nuo pirmininko. Mano nuomone, jis turi būti kaimo lyderis arba bent gerbiamas. Už darbus, už mandagumą. Jis turi matyti kiekvieną. Nors pirmininkas, dirba be atlyginimo. Bet yra pirmininkų, kurie džiaugiasi turėdami tokį darbą, todėl bet kam gali padėti.

Kaip atsitiko, kad gyvenate Lukonyse, už 7 kilometrų nuo Uoginių, bet vadovaujate jų bendruomenei?

Esu ne vien ūkininkė. Aštunti metai Uoginiuose dirbu pieno priėmėja. Neseniai buvo rinkiminis susirinkimas. Buvo kalbų, kad renkant pirmininką bus daugiau kandidatų. Vienas jų atėjęs pasveikino mane sakydamas, kad už jį tiek nebūtų balsavę. Du kartus vykę rinkimai įtikino, kad Uoginiuose esu reikalinga, todėl ir norisi čia dirbti. Mano vyras dažnai pyksta: atsitinka kas nors ar paskambina, aš ir lekiu. Bet ir jis pats taip darytų. Ne kaip kolūkio laikais: pirmininkas tik vadovavo, bet nieko nedirbo. Bendruomenių vadovai taip negali daryti –  iš to nieko doro nesigaus. Reikia eiti koja kojon su eiliniu žmogumi.

Ką galite pasakyti apie bendruomenių ateitį?

Kai kurių – visiškai liūdnos. Pakvietė dalyvauti vienos susirinkime. Gal dvi šeimos normalios buvo. Šiaip per susirinkimą žviegė, rėkė, nebuvo jokios pagarbos, jokio padorumo. Tokiai nenorėčiau vadovauti. Kitaip Uoginių bendruomenėje. Prieš Šv. Magdalenos atlaidus rengiame talką. Sueina visas kaimas. Sutvarkome kapus, nupjauname žolę. Jokių gėrimų. Užtat gera pabūti kartu. Miliūnų bendruomenė nedidelė, mažai likę jaunų žmonių. Bet ten retai švenčia, užtat susiranda darbų.

Jums prisidėjo ir Uoginių seniūnaitės pareigos. Ar ne per daug vienai?

Atskirai seniūnaičiai  nereikalingi, tokias pareigas jau atlieka bendruomenių pirmininkai. Nėra gerai, kad yra ir seniūnaitis, ir bendruomenės pirmininkas. Vieni eina pas seniūnaitį, kiti – pas pirmininką. O aš nesisiūliau į seniūnaites. Jeigu išrinko, tai teks ir už ją padirbėti.

Žinau Uoginių kaimo žmones, jų gyvenimus. Žmogus negali būti tobulas, gyvendamas daro ir klaidų. Lenkiu galvą prieš senolius. Kokie tai nuostabūs žmonės su didžiule gyvenimo patirtimi! Pervažiavęs gyvenvietę seniūnas negali įžvelgti ar įvertinti žmogaus, kuo jis nusipelnė, kuo gražus ar geras. Bendruomenė ar valdyba turi tai nuspręsti. Pakanka geru žodžiu padėkoti, bet kiek daug tai reiškia.

Kas naujo Uoginiuose?

Po didelio remonto atgijo buvusios pradinės mokyklos pastatas, tapęs mūsų bendruomenės namais. Turime visą laidojimui reikalingą atributiką: pakylą karstui, tamsias užuolaidas, indus, šaldytuvą. Laidojant žmogų atsisakėme vainikų, gėlių krepšelių. Iš to lobsta laidojimo paslaugas teikiančios įmonės. Nelaimės prispaustiems aukojame pinigus. Tai konkreti parama. Gėles reikia dovanoti gyviems.

Kupiškio rajonas

© 2012 „XXI amžius“