|
Kas ir kodėl silpnina advokatų pozicijas
Gintaras Visockas
Pastarųjų dienų įvykiai byloja, jog visuomenė vis pikčiau analizuoja Lietuvos teisėsaugos bėdas. Apie privalumus nė nekalbama, nes, ko gero, manoma, jog trūkumų akivaizdžiai daugiau. Nepasitenkinimas kai kuriais Lietuvos teisėjų sprendimais auga, bylų, visuomenėje sukėlusių dviprasmiškus atgarsius, gausėja. Net protesto mitingai prie Lietuvos Seimo jau pradėti rengti. Tiesa, jie ne itin gausūs, nors pompastikos ir skambių šūkių užtektinai. Kad Lietuvos teismai turi savąjį Achilo kulną, niekas nesiginčija, tačiau įtarimų kelia kai kurie teisybės ieškotojų veiksmai. Juk nenumaldomai artėja rinkimai į šalies Parlamentą. Galbūt turime ir tokių teisybės ieškotojų, kurie, prisidengdami gražiais tikslais, ieško vien pigaus populiarumo. Pavyzdžiui, likus vos keliems mėnesiams iki naujųjų rinkimų, prabyla apie Ypatingojo prokuroro pareigybės svarbą Lietuvos teisėsaugos sistemoje. Kas tai nuoširdi įžvalga ar pigus noras pasipuikuoti prieš potencialius rinkėjus? Seimui pateikti Ypatingojo prokuroro įstatymo projektai paruošti atmestinai, paviršutiniškai, nekreipiant deramo dėmesio į nuoširdžiai patarti norinčius teisininkus, todėl šiandieninis Seimas nepalaimino šio, beje, dėmesio verto sumanymo surado rimtų argumentų, kad siūlomas variantas nepriimtinas, prieštaraujantis kitiems Lietuvos įstatymams. Ypatingojo prokuroro institucijos šalininkai, sulaukę argumentuoto ne, regis, nė kiek nenusiminė, nes juos rinkėjai įsiminė kaip... aršius teisybės ieškotojus, rengiančius aktualius įstatymų projektus. Net ir profesionaliai parengtą įstatymo projektą būtų buvę sunku įsiūlyti šiandieniniam Seimui, tiktai oponentams būtų buvę kebliau jį atmesti, jeigu jis neprieštarautų teisės normoms. Deja, tokios smulkmenos kai kuriems teisybės ieškotojams nė motais. Reali veikla, realūs rezultatai jiems lyg ir nerūpi. Svarbiausia kelti triukšmą.
Stebina tai, jog karščiausi Lietuvos Temidės kritikai užsispyrę temato vos kelias galimai tendencingai teismuose tiriamas bylas. Kodėl? Nejaugi Lietuvoje egzistuoja tik dvi ar trys rezonansinės bylos? Nejaugi be persekiojamų čečėnų Gatajevų, terorizmu kaltinamos Eglės Kusaitės ir Garliavos įvykių nebėra temų, kurias būtina gvildenti, analizuoti? Pirmiausia į akis krinta tai, kad dauguma šiandieninių lietuviškosios teisėsaugos kritikų nepastebėjo ar ignoravo Vilniaus apylinkės 1-ojo teismo teisėjo Valerijaus Paškevičiaus ir Vilniaus apygardos teisėjo Stasio Lemežio sukurtą precedentą bausti žurnalistus ne už tai, ką jie konkrečiai parašė, o už tai, ką gali pamanyti statistinis Lietuvos skaitytojas ir rinkėjas. Kolega žurnalistas Virginijus Savukynas, išgirdęs tokį nuosprendį, nuoširdžiai suglumo: Bet juk už svetimas mintis nebaudė net sovietmečiu. Be abejo, nėra lengva pačiam kalbėti apie savąją bylą. Ir vis dėlto naudodamasis proga noriu paklausti, kodėl šiandien Lietuvos Temidę kritikuojantys parlamentarai, Kovo 11-osios akto signatarai, visuomenininkai Romualdas Ozolas, Darius Kuolys, Naglis Puteikis, Saulius Stoma ar Aurelija Stancikienė nė sykio neatkreipė dėmesio į baudžiamąją žurnalisto Gintaro Visocko bylą, trukusią beveik dvejus metus? Garsi Lietuvos teisininkė, advokatė, nūnai Lietuvos advokatūros tarybos pirmininko pavaduotoja Liudvika Meškauskaitė viešojoje erdvėje ne kartą tvirtino, jog žurnalistų persekiojimas baudžiamąja tvarka neleistinas, netoleruotinas. Advokatė pabrėžė, jog žurnalistinių bylų kriminalizavimas nėra demokratinės valstybės bruožas. Niekas nesiginčija, jog piktnaudžiaujantiems žodžio laisve žurnalistams būtina taikyti baudžiamąją atsakomybę, tačiau advokatė L. Meškauskaitė tvirtino, jog tai pati griežčiausia bausmė, nes nuteistas asmuo šio ženklo jau niekad nenusitrins, todėl daugelis demokratinių Europos šalių, net ir tokios valstybės kaip Turkija ar Azerbaidžanas, Ukraina ir Rusija, dekriminalizuoja visas vadinamąsias šmeižto ir įžeidimo bylas. Jei įžeidėte ar apšmeižėte, bausmės neišvengsite. Bet civiline, o ne baudžiamąja tvarka. Lietuva elgiasi priešingai. Įsiminė advokatės L. Meškauskaitės pastaba, jog Lietuvoje įsigali tvarka, kai už įžeidimą ar šmeižtą teisiamųjų suole atsidurti nūnai gali bet kas. Jos tvirtinimu, tereikia ką nors pavadinti balta varna, ir jau įmanoma sulaukti kvietimo į teismą, baudžiamosios bylos ir solidžių piniginių ieškinių. Taigi Lietuvos Temidė, advokatės įsitikinimu, pradėjo piktnaudžiauti, visur įžvelgdama įžeidimus arba šmeižtus. Ypač piktnaudžiaujama persekiojant bent kiek aštriau, konkrečiau rašančius žurnalistus.
Įtarimų kelia aplinkybė, jog nūnai už teisingumą labai aršiai kovojantys keli visuomenininkai bando mesti nepasitikėjimo šešėlį advokatams. Esą jie dažnai trukdo teismų procesams, ir net neaišku, kas advokatams moka honorarus. Mano supratimu, daugiau teisybės ir teisingumo Lietuvos teismuose norintys matyti asmenys turėtų elgtis kitaip. Jie turėtų ginti advokatų institucijas, jas remti. Nejaugi sunku perprasti paprasčiausią taisyklę kuo Lietuvoje advokatai bus stipresni, tuo labiau pasitempti privalės tiek prokurorai, tiek teisėjai, pateikdami kaltinimus bei skelbdami nuosprendžius? Pastaruoju metu dažnai tenka dalyvauti įvairaus pobūdžio bylose, jas aprašyti spaudoje. Ne taip jau retai mūsų prokurorai teismui pateikia paviršutiniškai parengtas bylas. Trūksta įrodymų, ekspertizių, analizių, bet byla vis tiek atiduodama teismui. Prokurorai viliasi, jog teismas bus palankesnis jiems nei kaltinamajam. Kitaip tariant, tikisi, jog kaltinamąjį pavyks, vaizdžiai tariant, apmėtyti kepurėmis. Štai tada labai svarbi advokato pozicija. Jeigu jis teismo posėdžių salėje nesnaudžia, gilinasi į kiekvieną smulkmeną, liudytojams pateikia rimtų klausimų, tuomet išryškėja prokurorų darbo brokas.
Per pastaruosius keletą metų teko matyti atvejų, kai nepagrįstai, dirbtinai apkaltinti asmenys taupo pinigus, nesisamdydami advokatų arba pasikliaudami valstybės samdomų advokatų geranoriškumu. Taip, advokato paslaugos Lietuvoje brangiai kaštuoja. Ne kiekvienas pajėgus pasisamdyti itin principingą profesionalą. Tik nepradėkime kaltinti advokatų už tai, kad jie plėšikauja, reikalaudami nepagrįstai didelių honorarų. Dėl to kalti ne jie. Kalta valstybė, advokatus apkrovusi nepagrįstai dideliais mokesčiais. Ypač neverta pasitikėti pranašais, kurie bando įrodyti, esą mūsų advokatai moka mažesnius mokesčius. Beje, visų smulkmenų vardinti neverta. Statistika nėra įdomus dalykas. Tiesiog apibendrinsiu advokatės L. Meškauskaitės pateiktus skaičius. Net apie 70 proc. Lietuvos advokatų vos galą su galu suduria. Stovi ant bankroto ribos, kadangi maždaug pusę to, ką uždirba, privalo atiduoti valstybei įvairiausių mokesčių pavidalu. Nepamirškime aplinkybės, jog mokesčiai Lietuvoje dabar kur kas palankesni kirpėjams ar žemdirbiams nei advokatams. Nepamirškime, kad advokatai privalo iš savųjų lėšų nuomotis darbo kabinetą, kad jiems niekas neatseikėja atostoginių, sveikatos draudimo, ir turėsime užtektinai niūrų vaizdą. Sunku pasakyti, kokios tikrosios tokios mokesčių politikos priežastys. Neatmeskime versijos, jog galbūt kažkam naudinga, kad dauguma šalies piliečių nepajėgia įpirkti profesionalaus advokato paslaugų. Tokius asmenis lengviau įbauginti, apkaltinti, nuteisti...
Sunkiai suprantama, kai Lietuvos Temidę kritikuojantys visuomenininkai protesto mitinguose ar televizijos laidose vengia užsiminti, jog valstybė, trokštanti daugiau teisingumo bei tiesos, visų pirma turėtų stiprinti advokatų institucijas. Be abejo, reikalinga prisiekusiųjų, arba tarėjų, institucija. Man įtartini tie, kurie nepastebi sunkumų, su kuriais dabar susiduria Lietuvos advokatai. Tai nedovanotinas nepastabumas, o gal net tendencingas užmaršumas. Ypač sunku suvokti priekaištus, esą jie yra labai įtartini, nes, suprask, vilkina teismo procesus, gina nusikaltėlius, nežinia iš ko ima honorarus... Man regis, tiesos šiandieninėje Lietuvoje pasigendantys negali stovėti tose pačiose gretose su asmenimis, kurie nebūtomis nuodėmėmis kritikuoja advokatus.
© 2012 XXI amžius
|