Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Apie vyskupo kankinio gyvenimą ir likimą

Prisimenant Telšių vyskupą Vincentą Borisevičių

Danguolė URBANAVIČIŪTĖ-JONAITIENĖ

Vyskupas Vincentas Borisevičius (1887 11 23–1946 11 18)

Vyskupas Vincentas Borisevičius 1940 m. kovo 10-ąją, per konsekraciją

Vyskupas Vincentas Borisevičius yra mano močiutės – Elenos Borisevičiūtės-Urbanavičienės – pusbrolis. Vyskupas ir jo sesuo Agnietė – mano tėvo – Liūdo Urbanavičiaus – krikšto tėvai. Jis – man artimas ir labai brangus žmogus.

Vysk. V. Borisevičiaus tėvai ūkininkavo 40 ha ūkyje. Tėvų – Augustino ir jo žmonos Marijos Rugieniūtės – šeimoje buvo penkiolika vaikų – septyni berniukai ir aštuonios mergaitės. Užaugo aštuoni. Vienas sūnus buvo vedęs, du kunigai, iš seserų tik viena ištekėjusi, bet vaikų neturėjo. Visa tai papasakojo vyskupo sesuo Marija.

Vyskupo motina Marija buvo kilusi iš aštuonių vaikų šeimos – keturi berniukai ir keturios mergaitės. Vyskupo tėvas Augustinas mirė 1917 metais, o motina Marija – 1902-aisiais, sesuo Marija mirė 1991 metais rugpjūčio 9 dieną. Dalyvavau laidotuvėse, palaidota Kaltanėnuose.

Anksčiau vysk. V. Borisevičiaus seserys Marija ir Agnietė gyveno pas jį. Marija siuvinėjo bažnytinius rūbus ir darė įvairius rankdarbius, o Agnietė buvo šeimininkė.

Vyskupo tėvo Augustino brolio Antano Borisevičiaus šeimoje augo tik viena dukra Elena, gimusi 1874 metų rugpjūčio 18 dieną. Tai mano močiutė. Ji ištekėjo už Jono Urbanavičiaus. Šeimoje buvo keturi vaikai. Užaugo trys: Ksaveras, Ernesta ir Liūdas. Elena Borisevičiūtė-Urbanavičienė gyveno Pilviškiuose, turėjo medžiagų parduotuvę ir buvo senelių prieglaudos vedėja. 1932 metais ji persikėlė gyventi į Kazlų Rūdą, visą laiką bendravo su vyskupu ir jo seserimis. Jie visi ją labai mylėjo, o vyskupas ne tik dažnai lankydavo, bet ir globojo bei materialiai rėmė. Jis buvo labai laukiamas ir nuoširdžiai priimamas. Aš kiekvieną vasarą atostogas praleisdavau Kazlų Rūdoje ir turėdavau progos pabendrauti su atvykusiu vysk. V. Borisevičiumi.

Nors apie šį žmogų yra labai daug parašyta knygose ir spaudoje, bet vis tiek priminsiu jo biografiją.

Vysk. V. Borisevičius gimė 1887 m. lapkričio 23 dieną Bebrininkų kaime, Šunskų parapijoje. Lankė rusų pradinę mokyklą Šunskuose, po to mokslus tęsė Sankt Peterburge Šv. Kotrynos gimnazijoje. 1903 metais drauge su vyresniuoju broliu Kazimieru įstojo į Seinų kunigų seminariją. Katalikiškas studijas tęsė Šveicarijoje Friburgo universitete. 1910 metais įšventintas kunigu. Ganytojo darbą pradėjo nuo Kalvarijos vikaro ir kalėjimo kapeliono pareigų. Po karo, 1918 metais, paskirtas Marijampolės realinės ir Rygiškių Jono gimnazijos kapelionu, o 1922 metais – Seinų kunigų seminarijos, įsikūrusios Gižų dvare, profesoriumi. 1926 metais, įsteigus Telšių vyskupiją, išvyko ten su ką tik paskirtu vyskupu J. Staugaičiu, tapo jo generalvikaru, 1927 metais – Telšių kunigų seminarijos rektoriumi. Kaip klierikų dvasios tėvas, buvo labai reiklus ir manė, jog kunigu gali tapti tik asmuo, turįs tikrą dvasinį pašaukimą.

1940 metų pavasarį popiežius Pijus XII paskyrė V. Borisevičių vyskupu sufroganu (antruoju vyskupijos vyskupu). 1943 metų liepą, mirus vysk. J. Staugaičiui, perėmė jo pareigas. Į vikarus trauktis neketino. – „Aš pats niekur nesitrauksiu. Viliuosi, kad jaunesnės lietuvių kartos tęs 1918 metais pradėtą savo tautos laisvės atgaivinimą ir niekad nepripažins kokiems nors svetimiems teisių tvarkyti lietuvių tautą“. Dar carizmo laikais pradėjo kovoti už Lietuvos nepriklausomybę. Būsimasis vyskupas gal nė nenumanė, kad už savo idėjas po kelių dešimtmečių KGB rūmų požemiuose patirs dideles kančias. Pirmą kartą vyskupą suėmė Vilniuje 1945 m. gruodžio 18 d., paleido gruodžio 24-ąją. Antrą kartą suėmė 1946 m. vasario 5 dieną.

Okupantų teismas nesunkiai suformulavo kaltinimą: buržuazinis nacionalistas, maistu rėmė banditus. Tokius kaltinimus tada buvo galima pateikti pusei Lietuvos gyventojų.

Lietuvos TSR Vidaus reikalų liaudies komisariato karinis tribunolas paskelbė: „Vincą Borisevičių, Augustino, nusikaltusį pagal BK 58–1 straipsnį, – sušaudyti“.

Nuosprendis jam (ir dar 12 kitų asmenų) buvo įvykdytas 1946 metų lapkričio 18 dieną Vilniuje, Tuskulėnuose.

1994 metais archeologas Vytautas Urbanavičius ir kiti pradėjo palaikų Tuskulėnų dvaro teritorijoje identifikavimo tyrimus. 1994 metų vasarą paaiškėjo, kad atkasto „pirmojo kapo“ palaikai nepriklauso vysk. V. Borisevičiui ir tyrimus teko tęsti toliau. Atpažinimui reikėjo nuotraukų. 1995 metų rudenį archeologas V. Urbanavičius, sužinojęs, kad turime gana daug vysk. V. Borisevičiaus nuotraukų, buvo atvykęs pas mus į Uteną. Matyt, nuotraukos turėjo įtakos palaikų atpažinimui, nes 1996 metų vasarą, panaudojus specialią aparatūrą, vysk. V. Borisevičiaus palaikai buvo identifikuoti.

Paskui iškilo problemų dėl laidotuvių. Buvo skelbiama, kad numatyta pastatyti vysk. V. Borisevičiui ir dar dviem asmenims Tuskulėnuose paminklą ir po to palaikus laidoti. Šiuo klausimu 1999 m. vasario 24 dieną gavau Algimanto Lelešiaus iš Kazlų Rūdos laišką. Jis prašė kreiptis į Telšių vyskupą Antaną Vaičių ir perduoti jo laišką. Rašydama vyskupui, pabrėžiau A. Lelešiaus mintis, kad paminklai statomi tik po laidotuvių, o ne iš anksto, kad vysk. V. Borisevičius turi būti palaidotas ne Tuskulėnuose, o Vilniaus arba Telšių Katedroje.

1999 m. kovo 1 d. iš vysk. A. Vaičiaus gavau atsakymą ir pateikiu jo laišką.

Telšiai, 1999 03 01.

Miela Kristuje,

Ačiū Jums už Jūsų š. m. vasario mėn. 27 dienos laišką ir už p. Algimanto Lelešiaus laišką.

A. A. Vyskupo kankinio Vincento Borisevičiaus palaikų perkėlimo klausimas mums taip pat labai rūpi. Vos neįpiršo mums svetimus palaikus. Gerai, kad susilaikiau, nes man kilo įtarimų. Tada, atrodo, galima tikėti. Buvo tokia mintis pareikšta, kad visų sušaudytųjų palaikai ilsėtųsi po vienu paminklu, bet aš pareiškiau visos Telšių Vyskupijos nuomonę, kad jie turi būti palaidoti Telšių Katedroje. Dabar tik lieka susiderinti, kada tai padaryti.

Ačiū Jums už paskatinimą! J. E. vysk. J. Boruta vadovauja visų trijų vyskupų medžiagos rinkimui, kad būtų kuo greičiau iškelti į altorių garbę. Tarsiuosi su juo ir su kitais dėl palaikų perkėlimo.

Sėkmės ir Dievo palaimos linkėjimai Jums. Perduokite sveikinimus ir p. Alg. Lelešiui.

Vysk. A. Vaičius

Telšių vyskupo A. Vaičiaus laiško žodžiai – „Ačiū Jums už paskatinimą!“ – (ir dar su šauktuku) labai nudžiugino ir liko atmintyje amžinai. Su vysk. A. Vaičiumi palaikiau ryšį iki pat jo mirties.

1999 m. rugsėjo 26 dieną iš vysk. A. Vaičiaus gavau pakvietimą atvykti į Vilnių prie Genocido muziejaus – iš ten į paskutinę kelionę bus išlydėti du pokario metais KGB nužudyti Žemaitijos dvasininkai – Telšių vyskupas V. Borisevičius ir Viešvėnų bažnyčios klebonas kun. Pranas Gustaitis. Buvau įleista į patalpą, kurioje buvo pašarvoti jų palaikai.

Vyskupo V. Borisevičiaus palaikus priglaudė Telšių Katedros vyskupų kripta, o kun. P. Gustaičio – Viešvėnų bažnyčios šventorius.

Per laidotuves teko susipažinti su Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kazlų Rūdos skyriaus pirmininku A. Lelešiumi. Iš jo sužinojau, kad nuo 1990 metų gruodžio Kazlų Rūdos politiniai kaliniai, tremtiniai, šauliai ir tikintieji pradėjo akciją dėl vyskupo, kankinio V. Borisevičiaus atminimo įamžinimo Kazlų Rūdoje. Buvo nuspręsta pavadinti jo vardu Stoties (prieškario laikotarpiu Bažnyčios) gatvę, nes ji tam labai tiko. Viename jos gale – bažnyčia, kitame – Tremtinių paminklas – kančios simbolis, – o vyskupas buvo Bažnyčios tarnas ir kankinys.

Ši Kazlų Rūdos tikinčiųjų akcija užtruko penkerius metus, plačiai nuskambėjo visoje Lietuvoje.

1995 m. lapkričio 26 dieną monsinjoras Alfonsas Svarinskas pašventino V. Borisevičiaus gatvę Kazlų Rūdoje.

Siekdami šį įvykį įamžinti Kazlų Rūdos tikintieji nusprendė bažnyčios šventoriuje vyskupui V. Borisevičiui pastatyti kryžių. Jį sukūrė dailininkas Vytas Aputis. Kazlų Rūdos bažnyčią puošia dailininko V. Gelgotos nutapytas vysk. V. Borisevičiaus portretas.

Vyskupo nuotraukų turime mes. Visą laiką sekiau ir rinkau spaudoje pasirodžiusią medžiagą, suklijavau į albumus. V. Borisevičius, mokydamasis Friburgo katalikų universitete, mano močiutei rašydavo laiškus ir atvirlaiškius ant labai gražių atviručių.

Turiu ir tebesaugau 1909, 1910, 1911 ir vėlesniais metais besimokiusių Šveicarijos Friburgo universitete studentų V. Borisevičiaus ir jo brolio Kazimiero laiškų, atsiųstų pusseserei Elenai Urbanavičienei ir jos dukrai Ernestai, pluoštą.

Atvirlaiškių tekstuose jaučiamas V. Borisevičiaus ilgesys Tėvynei, tėviškei ir tai, kad būdamas toli nuo Lietuvos, nepamiršo savo artimųjų bei giminių, kad ilgai nesulaukęs atsakymo į savo žinutę gimtinėn, nerimaudavo.

© 2012 „XXI amžius“