Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Kunigas iš Liškiavos

A†A kun. Vytautas Jonas Grudzinskas (1929–1955–2012)

Kun. Vytautas Jonas Grudzinskas

Kovo 26 dieną, sulaukęs 82 metų, Druskininkuose mirė kun. Vytautas Jonas Grudzinskas. Jis gimė 1929 m. liepos 28 d. Radiščiaus kaime, Liškiavos parapijoje. 1951 metais įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. 1955 m. gruodžio 18 d. Kauno Arkikatedroje Bazilikoje vysk. Julijonas Steponavičius įšventino jį kunigu. Kun. V. J. Grudzinskas tarnavo vikaru Kauno Aukštosios Panemunės, Kauno Prisikėlimo, Gelgaudiškio parapijose; vadovavo Gudelių, Gižų, Rudaminos, Seirijų, Kapčiamiesčio parapijoms. Nuo 2007 metų buvo Liškiavos parapijos altaristas. Velionis buvo pašarvotas Liškiavos Švč. Trejybės parapijos bažnyčioje. Laidotuvių šv. Mišias šioje bažnyčioje kovo 29-ąją aukojo apie 30 kunigų, o koncelebracijai vadovavo Vilkaviškio vyskupas emeritas Juozas Žemaitis MIC.  Pamokslą šv. Mišiose sakė velionio bendrakursis kanauninkas Juozas Barkauskas, o prie kapo – g. kan. dr. Mindaugas Puidokas. Kun. V. J. Grudzinskas palaidotas Liškiavos kapinėse.

Popietėje prisimintas kunigas

Gegužės 5-osios popietę Kaune, Kardinolo V. Sladkevičiaus muziejuje, paminėtas prieš metus, gegužės 7-ąją, pas Viešpatį iškeliavęs kun. dr. Arvydas Petras Žygas (1958–2000–2011).

Nedidelis atėjusiųjų būrelis šiltai paminėjo kunigą Arvydą, prisimindami jo charizmatišką asmenybę, dėmesį kiekvienam sutiktam savo kely žmogui, ypač ko nors stokojančiam.

Mirė regėtoja

Anelė Matijošaitienė su maldininkais. Kairėje – dekanas kan. Donatas Jasulaitis

Balandžio 22 dieną mirė Suodžių kaime (šalia Keturnaujienos, Šakių r.), gyvenusi Jėzaus Kristaus ir Švč. Mergelės Marijos regėtoja Anelė Matijošaitienė, daugelio vadinta tiesiog Aneliuke. Pastaruoju metu Aneliukės sveikatos būklė vis prastėjo – ji gulėjo ligoninėje, namuose ja rūpinosi ten apsistojusios savanorės. Išskirtinės ir ypatingos šios laidotuvės tuo, kad amžinojo poilsio regėtoja atgulė šalia savo namų ir Dievo Gailestingumo koplyčios, ant kalvelės. Į amžinąjį poilsį Aneliukę palydėjo apie tūkstantis tikinčiųjų ir apie dvi dešimtys kunigų. Laidotuvių šv. Mišias balandžio 25-ąją aukojo koncelebracijai vadovavęs Vilkaviškio vyskupas emeritas Juozas Žemaitis MIC, taip pat prel. Antanas Maskeliūnas, mons. Lionginas Vaičiulionis ir kiti kunigai. Kaip šv. Mišių pradžioje teigė vysk. J. Žemaitis MIC, tai buvo labai geros širdies ir nuoširdi moteris, o pamokslą sakęs Aleksoto dekanas Aukštosios Panemunės klebonas kan. Deimantas Brogys atkreipė dėmesį į gyvą ir drąsų velionės tikėjimą bei begalinį pasitikėjimą Jėzumi Kristumi. Nors Aneliukė nebuvo išreiškusi savo valios, tačiau ją palaidoti greta savo namų ir Dievo Gailestingumo koplyčios norėjo ir net reikalavo nemaža dalis tikinčiųjų. Esą jiems moteris yra ne kartą sakiusi, kad nenorėtų būti palaidota niekur kitur, „kaip tik pakasta šalia savo namų“, dėl kurių tiek išgyveno, kai jie buvo sugriauti, tiek kentėjo ir kovojo. Tad pasitarus su vyskupu ir buvo priimtas sprendimas išpildyti šį jos norą. Kol kas dar neaišku, kaip bus įprasminta jos palaidojimo vieta. Pasak Kudirkos Naumiesčio klebono ir Šakių dekano Donato Jasulaičio, kadangi Aneliukė buvo paprasta kaimo moteris, prie medinio namelio gal labiausiai tiktų kokiu nors liaudiški motyvai, gal koplytstulpis ar kažkas panašaus. Dekanas sakė, kad  Aneliukė buvo santūri, paprasta, labai kukli moteris, turėjo kantrybės vaikščioti ir bendrauti su šią vietą aplankyti atvykdavusiais maldininkais. Ji niekada nesiekė būti dėmesio centre, net kai Suodžių kaime buvo šventinama Dievo Gailestingumo koplyčia, stengėsi būti nepastebėta. Nors Aneliukė visais laikais buvo vertinama dviprasmiškai, vieni jos regėjimais tikėjo, kiti ne, tačiau į šią šventą vietą, kur dabar stovi Dievo Gailestingumo koplyčia, tikintieji plūsdavo ne tik lapkričio 14-ąją, kai minimos apsireiškimų metinės. Dėl savo regėjimų A. Matijošaitienė išgyveno daug neteisybės. Sovietiniais laikais buvo sugriauti jos namai, pati išvežta į psichiatrijos ligoninę, kur leidžiant stiprius vaistus buvo „gydoma“ nuo savo regėjimų.

Romoje mirė Barbora Vileišytė

Po ilgos ir sunkios ligos antradienį, eidama 95-uosius metus, Romoje mirė Barbora Vileišytė, ilgametė Vatikano radijo lietuviškojo skyriaus darbuotoja, istorikė, spaudos darbuotoja. Iš savo senelio Petro Vileišio, kovojusio už lietuviškos spaudos atgavimą, visas už tiltų statybą Rusijoje gautas lėšas išleidusio lietuviškos spaudos atgimimui, perėmė pagarbą lietuviškam spausdintam žodžiui. Gimusi 1918 metais B. Vileišytė su tėvais 1944 metų vasarą turėjo palikti okupuotą Lietuvą ir ilgai gyveno komunistinėje Lenkijoje. Ten dirbo universiteto bibliotekoje, vadovavo Varšuvos katalikų teologijos akademijos bibliotekai, vėliau dirbo ir kitose bibliotekose, tapo trijų jungtinių bibliotekų direktore. Patyrusi persekiojimus už savo krikščioniškus ir tautinius įsitikinimus (prie to prisidėjo ir „lietuviškasis“ KGB, užvedęs jai sekimo bylą), išvažiavo į Italiją ir įsidarbino Vatikano Radijuje. Taip pat talkino Romoje veikusioje Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijoje, ypač joje dirbusiems kunigams Pauliui Jatuliui ir Rapolui Krasauskui, kartu leido Europos lietuvių išeivijos žurnalą „Krivulė“. Norėjusi ir siekusi persikelti į nepriklausomybę iškovojusią Lietuvą, niekaip negalėjo įvykdyti savo siekio ir vieniša mirė toli nuo Tėvynės.

Apie vyskupo kankinio gyvenimą ir likimą

Prisimenant Telšių vyskupą Vincentą Borisevičių

Danguolė URBANAVIČIŪTĖ-JONAITIENĖ

Vyskupas Vincentas Borisevičius (1887 11 23–1946 11 18)

Vyskupas Vincentas Borisevičius yra mano močiutės – Elenos Borisevičiūtės-Urbanavičienės – pusbrolis. Vyskupas ir jo sesuo Agnietė – mano tėvo – Liūdo Urbanavičiaus – krikšto tėvai. Jis – man artimas ir labai brangus žmogus.

Vysk. V. Borisevičiaus tėvai ūkininkavo 40 ha ūkyje. Tėvų – Augustino ir jo žmonos Marijos Rugieniūtės – šeimoje buvo penkiolika vaikų – septyni berniukai ir aštuonios mergaitės. Užaugo aštuoni. Vienas sūnus buvo vedęs, du kunigai, iš seserų tik viena ištekėjusi, bet vaikų neturėjo. Visa tai papasakojo vyskupo sesuo Marija.