Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Kaip Augustinas Voldemaras 1929 metų rugsėjo mėnesį neteko valdžios

Augustinas Voldemaras

Šis straipsnis tėra kuklus autoriaus bandymas rekonstruoti galimą įvykių seką po pasikėsinimo į profesorių, Lietuvos ministrą pirmininką ir užsienio reikalų ministrą Augustiną Voldemarą ir jam artimus žmones, siekis nustatyti, kam buvo naudinga jį pašalinti iš aktyviosios politikos.

Gintautas Ereminas

1929 metų gegužės 6 diena į tarpukario Lietuvos istoriją įėjo kaip vienas dramatiškiausių įvykių – buvo pasikėsinta į Lietuvos ministro pirmininko ir užsienio reikalų ministro Augustino Voldemaro bei jam artimų žmonių gyvybę. Jau kitą dieną Lietuvos valstybės oficiozas – „Lietuvos Aidas“ – paskelbė ELTOS informaciją su visomis pasikėsinimo smulkmenomis: „Vakar, gegužės mėn. 6 d. 20 val. 20 min., vykstant ministeriui pirmininkui ir užsienių reikalų ministeriui prof. Voldemarui su žmona ir mažuoju sūnėnu, kuriuos lydėjo vyr. leit. Gudynas ir kap. Virbickas į teatrą Glazunovo koncertan, prieš jį miesto sode buvo padarytas pasikėsinimas. Pasikėsintojai prie teatro durų į einančią grupę iš užpakalio paleido ne mažiau kaip septynis šūvius. Viena kulka sunkiai sužeistas į pilvą ir dviem lengvai į kojas mažasis prof. Voldmemaro sūnėnas. Viena kulka peršovė iš kairės ties širdim ponios Voldemarienės rūbus, praeidama pro pat kūną. Vyr. leit. Gudynas, kuriam kulka kliuvo į pakaušį ir išėjo per kaktą, užmuštas vietoj. Kapitonui Virbickui peršautas dešinysis plautis. Tuoj po pasikėsinimo prie teatro atvyko ponia Tūbelienė, užsienio reikalų generalinis sekretorius dr. Zaunius ir Lietuvos ministeris Vokietijoje p. Sidzikauskas, kurie pasirūpino sužeistuosius pernešti į teatrą Respublikos Prezidento ložėn, kur jiems buvo suteikta pirmoji pagalba. Dr. Zaunius sužeistuosius palydėjo ligoninėn. Pasikėsinimo vietoje rastos dvi nedidelės nesprogusios granatos“¹.

Iš šių smulkmenų galima susidaryti gana tikslų vaizdą, kaip įvyko pats pasikėsinimas, tačiau šis ELTOS pranešimas anaiptol nepaaiškina priežasčių. Iš šių ir kitų su šiuo pasikėsinimu susijusių pranešimų susidaro įspūdis, kad norima viską kuo greičiau užglaistyti ir pamiršti, po kurio laiko įvardinti tariamus kaltuosius. Iškyla dar daugiau klausimų apie kitas, galbūt Lietuvos istorikams dar nežinomas šio pasikėsinimo detales.

Praėjus 10 dienų po pasikėsinimo į A. Voldemaro gyvybę, Lietuvos URM atstovas Londone, įgaliotas ministras URM generaliniam sekretoriui dr. D. Zauniui 1929 metų gegužės 16 dieną konfidencialiu raštu Nr.28/sl. rašo: „Vykdydamas Tamstos telegramą, paprašiau pasimatymo su seru Austen’u Chamberlain’u. Pasimatymas buvo paskirtas 12 valandą gegužės mėnesio 15 dienos. Pono ministerio pirmininko vardu padėkojau už sero Austen’o malonų užuojautos pareiškimą dėl įvykusio atentato. Seras Austen’as atsakė, kad nors jis dažnai ir skiriasi nuomonėmis su prof. Voldemaru, tačiau jis jautęs didelio pasitenkinimo, kuomet sužinojęs, kad prof. Voldemaras ir ponia Voldemarienė laimingai išvengė pasikėsinimo. Toliau paklausė smulkesnių žinių apie ponų Voldemarų adoptuoto sūnaus likimą, nes anglų spaudoje buvo pasirodžiusios įvairios viena kitai prieštaraujančios žinios. Painformavau jį, pasiremdamas žiniomis iš lietuvių spaudos. Seras Austen’as nesiteiravo dėl atentato kaltininkų, tad prie progos pasakiau: Lietuvos visuomenė giliai sujaudinta dėl tokio pasikėsinimo. Tas atentatas – išdava nihilistinės dvasios, to Rusijos palikimo, kurio dar mes atsikratyti nepajėgėme. Mūsų prakeikimas, kad mes turime tokius kaimynus. Jau ima aiškėti, kad atentato vykdytojai – agentai to Plečkaičio, apie kurį prof. Voldemarui ne kartą teko minėti ir Genevoje. Seras Austen’as užklausė, ar profesorius Voldemaras važiuos į Madridą tautų Sąjungos Tarybos posėdin. Atsakiau – neturįs žinių.

Seras Austen’as pasakė, kad klausia dėl to, nes prof. Voldemaras atsisakęs duoti reikalingų paaiškinimų dėl mažumų klausimo Trijų Komitetui. Matyti, jis skaitęs Trijų Komitetą nekompetentingu. Tad dabar teko tą klausimą įnešti į Tarybos posėdžių dienotvarkę.

Atsakiau, kad nežinau, jog būtų dar palikęs neišspręstas koksai nors klausimas, liečiąs Lietuvos mažumas. Pagaliau, Trijų Komitetas, kuris buvo susirinkęs Londone, turėjo gi spręsti principinius klausimus, o ne atskiras mažumų bylas.

Seras Austen’as pasakė, kad jis turėjęs omeny ne šitą Trijų Komitetą, kuris svarstė principinius klausimus, iškeltus p. Dandurand’o ar p. Streseman’o, bet tą Trijų Komitetą, kuris buvo sudarytas priešpaskutinėje Tarybos sesijoje, rodos, pirmininkaujant p. Prokope. Jis dabar tiksliai neatsimenąs į kokį, būtent, klausimą prof. Voldemaras nedavęs paaiškinimų. Esą gaila, nes Trijų Komitetas dažnai išriša klausimus ir pasitenkina patiektais vyriausybių paaiškinimais. Dabar gi reikės trukdyti Tautų Sąjungos Tarybą.

Atsisveikindamas, seras Austen’as dar kartą paminėdamas, kad jo nuomonės dažnai skiriasi su prof. Voldemaro nuomonėmis, pareiškė nuoširdžiai džiaugiąsis, jog prof. Voldemaras su ponia išvengė pavojaus ir tikisi, jog panašiems pavojams prof. Voldemaras nebus ilgainiui išstatytas. Prašė padėkoti prof. Voldemarui dėl jo asmeniškai perduotos padėkos.

Prašau priimti p. Generalini Sekretoriau, mano gilios pagarbos pareiškimą.

Įgaliotas ministeris“².

Įdomu, kad Lietuvos URM atstovas – Lietuvos įgaliotas ministras Londone – Lietuvos URM generaliniam sekretoriui dr. D. Zauniui rašo, kad serui Austen’ui Chamberlain’ui net neklausiant, kas įvykdė pasikėsinimą prieš prof. A. Voldemarą, jis pasakęs, jog ima aiškėti, kad tai Plečkaičio agentų darbas, tačiau tai nebūtinai turi būti taip. Turime atsižvelgti į tai, kad pranešimo pagrindinis akcentas – Lietuvos Įgalioto ministerio Londone ir sero Austin’o Chamberlain’o kalba apie Tautų Sąjungos Trijų Komitetą Madride ir Lietuvos užsienio reikalų ministro prof. A. Voldemaro dalyvavimą jame.

Kurių galų Lietuvos įgaliotajam ministrui Londone neklausiamam teigti, kad pasikėsinimas į Lietuvos užsienio reikalų ministro bei ministro pirmininko prof. A. Voldemaro gyvybę – Plečkaičio agentų darbas? Ar taip nebuvo bandoma nuslėpti tikruosius organizatorius ir vykdytojus, kurie koordinavo savo veiksmus per Anglijos, galbūt Vokietijos ir Lietuvos politinius sluoksnius? Ar pasikėsinimas atsitiktinai sutapo su tuo, kad prof. A. Voldemaras turėjo dalyvauti Trijų Komitete, ar sąmoningai buvo siekiama neleisti A. Voldemarui išvykti į Madridą spręsti tautinių mažumų klausimų? Be to, galbūt dar kokie nors klausimai turėjo būti konfidencialiai svarstomi Trijų Komitete? Tokią abejonę leidžia iškelti paties sero A. Chamberlain’o teiginys, kad jis dabar tiksliai neatsimenąs į kokį būtent klausimą prof. A. Voldemaras nedavęs paaiškinimų. Toks britų politiko „užmaršumas“ atrodo mažų mažiausiai įtartinas. Kita vertus, iš dokumento nėra aišku, ar apskritai Lietuvos ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras A. Voldemaras ketino vykti į Madridą. Žinant nepastovų jo būdą, galima iškelti mintį, kad galbūt vėliau prof. A. Voldemaras apsisprendė važiuoti, bet jam sutrukdė pasikėsinimas, kurį galėjo inspiruoti ankstesnis atsisakymas duoti paaiškinimus Trijų Komitetui Madride?

Ar ne per daug sutapimų? Prisiminkime 1929 metų gegužės 7 dienos ELTOS pranešimą „Lietuvos Aide“. Juk būtent Tūbelis pakeitė A. Voldemarą Lietuvos ministro pirmininko poste ir iki 1929 metų lapkričio 8 dienos taip pat ėjo Lietuvos užsienio reikalų ministro pareigas po A. Voldemaro priverstinio atsistatydinimo 1929 metų rugsėjo mėnesio 19 dieną. Kas gi kitas, jei ne Lietuvos užsienio reikalų ministerijos generalinis sekretorius dr. D. Zaunius 1929 metų lapkričio mėnesio 8 dieną tapo Lietuvos užsienio reikalų ministru? Ar negalėjo būti taip, kad prieš prof. A. Voldemarą Lietuvos politiniuose sluoksniuose, pasitelkiant Lietuvos atstovus užsienyje, buvo kruopščiai parengtas sąmokslas, kurio tikslas – be kraujo praliejimo nuversti neprognozuojamą, impulsyvų Lietuvos ministrą pirmininką ir užsienio reikalų ministrą. Kaip tokiu atveju galima paaiškinti šūvius Kauno miesto sode prie teatro? Greičiausiai tai tebuvo priemonė pagąsdinti savo nenuolaidžiu, kietu būdu pagarsėjusį politiką. Tik nelaimingo atsitiktinumo dėka žuvo vienas A. Voldemaro adjutantų. Suprantama, kad patys pasikėsintojai buvo tik eiliniai vykdytojai, kurie po šio ne visai pavykusio gąsdinimo, užsakovams tapo nereikalingi ir netgi pavojingi. Nenuostabu, kad bent jau vienas iš jų buvo pasmerktas myriop. Šiuo atžvilgiu svarbi 1929 metų gegužės 25 dienos „Lietuvos Aide“ paskelbta ELTOS informacija: „Pagijus nuo žaizdų vienam vyriausių gegužės mėnesio 6 dienos atentato dalyvių Aleksandrui Vosyliui, karo teismas š. m. gegužės mėnesio 22 dieną išnagrinėjo jo bylą ir rado, kad uždavinys nužudyti ministerį pirmininką ir kitus buvo duotas įvykdyti iki gegužės mėnesio 15 dienos. Balandžio pabaigoje suimtoji Šiauliuose grupė teroristų, tarp kita ko, turėjo įvykdyti šį uždavinį. Ryšys tarp Šiauliuose suimtosios grupės ir gegužės mėnesio 6 dienos atentato dalyvių neabejotinas. Teisme jis ir pats prisipažino, kad jo tikslas buvo nužudyti ministerį pirmininką ir kad jie padėjo granatas ant kelio, kur Respublikos prezidentas paprastai važiuoja į teatrą. Karo teismas po 5 valandų bylos nagrinėjimo priėmė Aleksandrui Vosyliui kaltinamąjį sprendimą ir paskyrė mirties bausmę. Per valandą po sprendimo nuteistasis Vosylius buvo įteikęs Respublikos Prezidentui malonės prašymą. Atmetus prašymą, sprendimas įvykdytas gegužės mėnesio 24 dieną 2 val. 24 min. rytą“³.

Valdančiajai tautininkų partijai norint paslėpti visus pėdsakus, galinčius parodyti, kas iš tiesų stovi už pasikėsintojų į jiems tapusį neparankiu Lietuvos ministrą pirmininką bei užsienio reikalų ministrą prof. A. Voldemarą, buvo imtasi populiarių priemonių dėmesiui nukreipti – Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona apdovanojo Lietuvos ministro pirmininko bei užsienio reikalų ministro prof. A. Voldemaro adjutantus – aviacijos leitenantą Praną Gudyną (po mirties) ir sužeistąjį kapitoną Leoną Virbicką – I rūšies 3 laipsnio Vyties kryžiaus ordinais. Antra populiari priemonė visuomenės akyse buvo aktyvi nusikaltėlių paieška – „Vidaus reikalų ministeris pulkininkas I. Musteikis skelbia 50000 litų premiją už sugavimą žmogžudžių, pasikėsinusių nužudyti gegužės mėn. 6 d. 20 val. 35 min. prieš valstybės teatrą Kaune ministerį pirmininką ir užsienio reikalų ministerį prof. A. Voldemarą ir pasikėsinant nužudžiusių vyr. leitenantą Gudyną. Už suteikimą žinių, einant kuriomis galima bus susekti žmogžudžiai, taip pat bus duodamos premijos atitinkamai žinių svarbumui“⁴. Tos pačios dienos laikraštyje randame žinutę apie protesto demonstracijas Kaune ir visoje Lietuvoje, išsakant užuojautą prof. A. Voldemarui ir jo šeimos nariams, reikalaujant iš Lietuvos vyriausybės surasti nusikaltėlius bei paskelbiant griežtą boikotą Lietuvos socialdemokratų partijos nariams.

Viskas buvo kruopščiai ir tiksliai apskaičiuota, net ir po pasikėsinimo kilsiantis ažiotažas Lietuvos visuomenėje, kurį bus galima panaudoti nukreipiant visuomenės pasipiktinimą reikiama tautininkams linkme (į opoziciją). 1929 metų gegužės 10 dieną „Lietuvos Aidas“ paskelbė vedamąjį straipsnį „Didvyrį laidojant“, kuriame įvardijo pasikėsintojus į prof. A. Voldemaro ir jo artimųjų gyvybę. Jame rašoma: „Kur tenka niekšų teroristų ieškoti, tai rodo visa eilė pirmesnių ir vėlesnių faktų, kuriuos mes esame nušvietę. Mes ir šiandien paliekame prie savo nuomonės, kad teroro visos inspiracijos ateina iš anapus administracijos linijos, kur tebėra susitelkęs būrelis mūsų tautos išgamų. Pats oficialus organas tai rodo. Pasidarę savo tautos išdavikais nustojo visokio padorumo ir moralės, tie žmonės nieko švento nepripažįsta. Paniekinę savo Tėvynę, jai pinkles statydami, tuo pačiu jie išsibraukė iš Lietuvos sūnų. Bet jie reikalauja gerųjų Lietuvos vaikų kraujo. O kaip bus, kada už tai ištikimieji Lietuvos sūnūs jų kraujo pareikalaus?!

Dar vieną skaudoką faktą norime šiandien iškelti. Liūdint visiems valstybei apgailėtino teroristų akto, pasitaiko vienas kitas iš tų sluoksnių, kurių mes neįtarinėjame, kad jie patys terorą organizuotų, kad patys jam pritartų, – kurių šis baisus įvykis, rodos, visai nejaudina. Kai kurie savo šypsena, kvaila šypsena, pasakytume, lyg ir turi pikto džiaugsmo, kad jų nemėgiamai vyriausybei suduotas smūgis. Nei vardų, nei pavardžių mes čia neminėsime. Bet pasakysime, kad tie žmonės, nepaisant jų aukšto rango, nepaisant to, kad jie pirmoje eilėje turi būti dorovės skelbėjai, yra labai žemos dvasios politiniai trumparegiai. Iš tokių tarpo teko girdėti, incrodibile dictu, kad šį pasikėsinimą prieš vyriausybės Galvą organizavusi... kriminalinė policija“⁵. Tokią mintį lyg ir patvirtintų faktas, kad vienintelis suimtasis tikrasis pasikėsinimo į Lietuvos ministro pirmininko bei užsienio reikalų ministro gyvybę buvo „Aleksandras Vosylius, VDU technikos fakulteto studentas, kriminalinei policijai žinomas kaip plečkaitininkas“⁶.

1929 metų gegužės 23 dieną „Lietuvos Aidas“ dar daugiau alyvos įpylė į ugnį, pareikšdamas, kad „ryšy su pasikėsinimu prieš ministerį pirmininką prof. Voldemarą Lenkijos pasiuntinys Rygoje Arciševskis atsiuntė mūsų pasiuntinybei Latvijoje vizitinę kortelę su ženklais p.f. (pasveikinimo), kuri Lietuvos pasiuntinybės voke buvo grąžinta atgal lenkų pasiuntinybei. Dabar „Rzeczpospolita“ griežtai užginčija, kad jokios kondolencijos nebuvo pareikšta. Kaip matyti, Varšuva šiuo atveju pasirodė daug atviresnė už savo diplomatą Rygoje. Priešingai p. Arciševskiui, ji palaikė nereikalingu barikaduotis užuojautomis nuo savo agentų žygių“⁷.

Žinoma, negalima atmesti galimybės, kad tai iš tiesų buvo grupės, nepriklausančios Lietuvos politiniams sluoksniams ir veikiančios kaimyninės Lenkijos teritorijoje, – plečkaitininkų – darbas. Būtent tokį įspūdį tautininkų vyriausybė ir norėjo sudaryti. Tam tikslui pasiekti 1929 metų gegužės 18 dieną „Lietuvos Aide“ Nr.111 (595) buvo paskelbta informacija „Įstatymas apie plečkaitininkus“. Jame rašoma: „Ministerių kabinetas šiomis dienomis priėmė specialiojo įstatymo apie plečkaitininkus projektą. Svarbiausi šio suprojektuoto įstatymo dėsniai yra šie: 1) Kas priklausys prie plečkaitininkų organizacijos okupuotoje Lietuvoje ar neutralioje valstybėje, bus baudžiamas, žiūrint jo nusikaltimo didumo, iki mirties bausmės; 2) Kas suteiks plečkaitininkui šiokią ar tokią paramą, jį priims, tas irgi bus baudžiamas sulig jo nusikaltimo didumu iki mirties bausmės; 3) Visos plečkaitininkų bylos bus pavedamos karo teismui; 4) Už pranešimą valstybės organams apie plečkaitininkus, už jų sugavimą ar padėjimą sugauti bus skiriamos premijos“.

Sekant įvykius Lietuvoje ir užsienyje, atkreiptinas dėmesys į 1929 metų liepos 1 dienos įgalioto ministro pranešimą Nr. 15 A. Voldemarui. Jame aiškiai nurodoma, kad Anglijos užsienio reikalų ministras išsakė mintį, jog ne tik „Anglijoje, bet ir kituose kraštuose yra didelio nerimo dėl likimo 14 studentų, kurie yra suareštuoti ryšyje su atentatu prieš Lietuvos ministerį pirmininką. Jų egzekucija sukeltų didelio susirūpinimo daugelio valstybių visuomenėse ir galėtų iššaukti atbalsio taipgi britų parlamente. Atsakiau, kad neturiu tikslių žinių, kiek yra suareštuota studentų ryšyje su pasikėsinimu prieš ministerį pirmininką, tik žinau, kad dalis areštuotų studentų paleista. Be to, galiu užtikrinti, kad Lietuvos vyriausybė nesiims nereikalingo žiaurumo. Iki šiol teismo buvo pasmerktas mirti ir egzekucija išpildyta vienam studentui, kuris šovė į ministrą pirmininką, nukovė vieną asmenį ir sužeidė kitus. Likusieji du aktyvieji pasikėsinimo dalyviai pabėgo į lenkų administruojamą teritoriją. Ponas Hendersonas užklausė, ar seniai tam studentui įvykdyta mirties bausmė? Atsakiau, kad seniai. „Before we came in?“⁸ – užklausė ponas Hendersonas. „Dar prieš rinkimus“, – atsakiau. Atsisveikindamas pridūriau, kad esu dėkingas dėl draugiško atsinėšimo, kurį rodo p. Hendersonas mano vyriausybei“⁹.

Iš kur toks susirūpinimas galimais pasikėsinimo į Lietuvos ministrą pirmininką dalyviais?

Ar tai kartais nėra galimas spaudimas prieš Lietuvos ministrą pirmininką ir užsienio reikalų ministrą profesorių A. Voldemarą iš URM’o atstovo užsienyje ir URM centro Kaune darbuotojų pusės, pasitelkiant Anglijos užsienio reikalų ministrą ir Nepriklausomą leiboristų partiją (Independent Labour Party)? Tai galėtų paaiškinti įgalioto ministro žodžiai, kuriuose galima įžvelgti arba nuoširdų perspėjimą, arba grėsmingą įspėjimą Lietuvos užsienio reikalų ministrui, ministrui pirmininkui profesoriui A. Voldemarui – „Mano nuomone, šitą p. Hendersono demaršą galima aiškinti tuom, kad kas nors iš Independent Labour Party narių gali įnešti atatinkamą užklausimą Parlamente. Tatai visai yra galima, jei prisiminti, kad toji grupė savo laiku kreipėsi telegrama į tamstą, p. Pirmininke, kaip tik tuo pat klausimu.

Prašau priimti, p. Pirmininke, mano gilios pagarbos pareiškimą. Įgaliotas ministras“¹⁰.

Kalbant apie lemiamą A. Voldemarui 1929 metų rugsėjo mėnesį, reikia atkreipti dėmesį į kelis aspektus. Pirmiausia tenka minėti 1929 metų rugsėjo 6 dienos ELTOS pranešimą, kuriame teigiama, jog „miške Kasubenu Stalupėnų apskrityje vokiečių policija suėmė lietuvių emigrantų Lenkijoje vadą Plečkaitį ir penkis jo sėbrus. Esama pagrindo manyti, kad Plečkaitis ir jo sėbrai buvo nusistatę susprogdinti traukinį, kuriuo prof. A. Voldemaras grįš iš Ženevos į Kauną. „Vorwarts“ praneša, kad kartu su Plečkaičiu suimti 5 plečkaitininkai yra Daukša, Pilipavičius, Kreiženko, Žemaitis ir Zelenka“¹¹. Antras aspektas – 1929 m. rugsėjo 8 ir 9 dienomis A. Voldemaro pareiškimai Ženevoje, galbūt nulėmę jo atstatydinimą iš Lietuvos vyriausybės vadovo pareigų. „Kalbėdamas asamblėjoje, šeštadienį prof. A. Voldemaras kritiškai vertino Europos situaciją ir pareiškė, kad Tautų Sąjunga daug svarbių dalykų vis dar palieka nuošaly, pavyzdžiui, Kelogo paktas, Lokarno sutartis, padaryta šalia Tautų Sąjungos. Dabar tenka Tautų Sąjungą suderinti su Kelogo paktu. Situacija apskritai yra pagerėjusi, bet dar daug lieka padaryti, nes kyla ir naujos problemos. Tautų Sąjunga negali likti paprasto žiūrėtojo rolėje. Ji turi veikti. Gražių kalbų neužtenka, reikia darbo. To iš Tautų Sąjungos laukia tautos. Pabrėžęs Kanados ir Vokietijos pernai Lugano iškeltą mažumų klausimą, prof. Voldemaras pareiškė, kad šis klausimas Tautų Sąjungos taip ir liko užmestas. Jai tektų atsakomybė už tai, jei didelės mažumos, kaip ukrainiečiai, siekią nepriklausomybės, vieną gražią dieną supurtytų Europą. Briando pasiūlymas kurti Europos Jungtines Valstybes rodo naujus kelius, galbūt išblaškys visus pavojus“¹² .

Be abejo, Lietuvos ministro pirmininko ir užsienio reikalų ministro profesoriaus A. Voldemaro noras apsaugoti Lietuvos, o gal ir visų Pabaltijo valstybių suverenitetą remiantis Prancūzijos ministro pirmininko Briando Jungtinių Europos Valstybių idėja, galėjo sukelti tautininkų partijos nepasitenkinimą. Galėjo būti, kad A. Voldemaras, turėdamas mintyse šią idėją, neatmetė galimybės sudaryti susitarimą su Lenkija. Tik tokiu atveju Prancūzijos ministro pirmininko Briando idėja galėjo būti iki galo realizuota. Tai suprato ir tautininkų valdančioji partija.

Buvo tik laiko klausimas, kada A. Voldemaras bus pašalintas iš savo posto. Gal ne veltui „Lietuvos Aidas“ 1929 metų rugsėjo 21 d. straipsnyje „Prof. Voldemaro kabinetui atsistatydinus“ ėmėsi neigti visuomenėje pasklidusią informaciją, „esą tarp valstybės ir valdžios galvų kilęs nuomonių skirtumas dėl principinių politikos dalykų. Mes galime visiškai tikrai užginčyti, jog nieko panašaus nėra. Taip pat netiesa, esą vyriausybės atsistatydinimas įvykęs dėl tam tikro suskilimo vyriausybę apsupančioje politinėje sferoje. Čia mes irgi galime užtikrinti, kad jokio skilimo minėtose sferose nebuvo ir nėra“¹³.

Galima pacituoti įdomią Latvijos istoriko Agnio Baluodžio mintį – „1929 metų rugsėjį atstatydinus iš pareigų Lietuvos diktatorių Augustiną Voldemarą Lietuvos prezidentu tapo Antanas Smetona“¹⁴.

¹ „Lietuvos Aidas“ 1929 m. gegužės 7 d. Nr. 102 (586)// Vakar kėsinosi nužudyti ministerį pirmininką, p.1

² LCVA F.648 Ap.1 B.2 L.

³ „Lietuvos Aidas“ 1929 m. gegužės 25 d., p.1

⁴ „Lietuvos Aidas“ 1929 m. gegužės 8 d. Nr. 103 (587), p. 4

⁵ „Lietuvos Aidas“ 1929 m. gegužės 10 d. Nr.104 (588) // Didvyrį laidojant, p.1

⁶ „Lietuvos Aidas“ 1929 m. gegužės 11 d. Nr.105 (589) // Atentato dalyviai jau susekti, p. 1

⁷ „Lietuvos Aidas“ 1929 m. gegužės 23 d. Nr.114 (598) // Lenkai prisiima savo agentų darbus?

⁸ Prieš mums ateinant?
⁹ LCVA F.648 Ap.1. B.2.L.81–82

¹⁰ Ten pat., L.82

¹¹ „Lietuvos Aidas“ 1929 m. rugsėjo 6 d. Nr.202 (686) //Suimtas Plečkaitis su sėbrais.

¹² „Lietuvos Aidas“ 1929 m. rugsėjo 9 d. Nr.204  (688) // Prof. A. Voldemaro kalba Ženevoje, p. 1

¹³ „Lietuvos Aidas“ 1929 rugsėjo 21 d. Nr.215 (699) // Prof. A. Voldemaro kabinetui atsistatydinus, p.1

¹⁴ Balodis Agnis Latvijas un Latviešu tautas vesture, Riga, 1991 lps. 256

© 2012 „XXI amžius“