Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Tik meilė užtikrina mokslo kilnumą

Mindaugas BUIKA

Popiežių Benediktą XVI pasitinka Milano arkivyskupas kardinolas Andželas Skola

Šventasis Tėvas sveikinasi su Švč. Širdies katalikų universiteto Medicinos fakulteto profesoriais

Susitikimai su mokslininkais, su Milano, kuriame yra universiteto centras, arkivyskupu kardinolu Andželu Skola

Popiežius ir universitetinė bendruomenė

Popiežius Benediktas XVI, kuris, prieš pradėdamas savo hierarchinę tarnystę Katalikų Bažnyčioje, daug metų yra dirbęs teologijos profesoriumi Vokietijos universitetuose, ir toliau lieka gana dažnas svečias aukštosiose mokyklose. Gegužės 3 dieną įvykęs jo apsilankymas Romoje esančio Švenčiausios Širdies katalikų universiteto Medicinos fakultete buvo jau penktasis vizitas į šio pobūdžio studijų įstaigą per septynerius metus trunkantį pontifikatą. Šventasis Tėvas, susitikime kalbėdamas su mokslininkais, dėstytojais ir studentais, vėl akcentavo ypatingą universiteto paskirtį kultūros ugdymui, nurodė mokslinių tyrimų ir Dievo ieškojimo (quaerere Deum) sąsajas.

Vizitas buvo skirtas paminėti Medicinos fakulteto įkūrimo penkiasdešimtmetį, prisiminti šios aukštosios mokyklos steigėjų vardus ir nuopelnus. Balandžio 29-ąją Romoje buvo beatifikuotas žinomas italų katalikų visuomenės veikėjas ir mokslininkas, Bažnyčios socialinio mokymo vystytojas ir vienas iš pagrindinių Italijos katalikų universitetų įkvėpėjų, pasaulietis, septynių vaikų šeimos tėvas Džuzepė Toniolas (1845–1918). Netrukus po jo mirties plačiai socialinėje ir mokslinėje veikloje išgarsėjęs pranciškonas kunigas Agostinas Džemelis įsteigė Dž. Toniolo aukštųjų studijų koordinavimo instituciją, kuri 1921 metais Milano mieste įkūrė Švč. Širdies katalikų universitetą bei iki šiol jį administruoja.

Šis universitetas su beveik 50 tūkstančių studentų dabar yra viena didžiausių Italijos aukštųjų mokyklų, turinti filialus keliuose šalies miestuose ir regionuose, įskaitant sostinę Romą, ir rengia plataus profilio profesionalus nuo teologų ir humanitarinių disciplinų atstovų iki gamtos ir tiksliųjų mokslų ekspertų. 1961 metų pabaigoje Romoje buvo įkurtas Švč. Širdies universiteto Medicinos ir chirurgijos fakultetas, prie kurio vėliau pradėjo veikti garsi universitetinė ligoninė, kuri irgi pavadinta universiteto įkūrėjo kunigo A. Džemelio vardu.

Beje, Italijos Bažnyčioje kasmet pavasarį (šiemet tai buvo balandžio 21 diena) minima Katalikų universiteto diena, siekiant pabrėžti katalikiškųjų aukštojo mokslo studijų svarbą.

Ta proga italų vyskupai rengia parapijose specialią rinkliavą jų finansinei paramai.

Šiemet per Katalikų universiteto dieną pasveikinęs dėstytojus ir studentus bei suteikęs jiems savo apaštalinį palaiminimą, popiežius Benediktas XVI ir pats įnešė simbolinę auką. Taigi ne veltui visa universitetinė bendruomenė tiek Italijoje, tiek ir kitose šalyse (Šventasis Tėvas neretai į universitetus užsuka ir savosiose užsienio apaštalinėse kelionėse) nuolat reiškia padėką Popiežiui už išskirtinį dėmesį mokslinei veiklai.

Dėmesys prasmės klausimui

Gegužės 3 dieną į Švč. Širdies universiteto Medicinos fakultetą atvykusį Šventąjį Tėvą kartu su tradicinėmis mantijomis vilkinčiais dėstytojais ir studentais bei A. Džemelio ligoninės personalu ir pacientais pasitiko autoritetinga bažnytinė ir valstybinė delegacija. Popiežių Benediktą XVI sveikino Dž. Toniolo aukštųjų studijų institucijos vadovas, Milano arkivyskupas Andželas Skola, Romos generalinis vikaras kardinolas Agostinas Valinis, Italijos parlamento pirmininkas Džanfrankas Finis, šalies vyriausybei atstovavę kultūros ministras Lorenzas Ornagis ir sveikatos apsaugos ministras Renatas Balducis.

Susitikime sakytoje kalboje, kurią galima būtų įvardyti kaip pastarųjų septynerių pontifikato metų vienos iš pagrindinių temų – tikėjimo ir mokslo santykio – apibendrinimu, Šventasis Tėvas iš karto aktualizavo kai kurias su dabartiniu tyrimų vystymu susijusias kontroversijas. Paminėjęs, kad eksperimentinių mokslų sparti pažanga pakeitė pasaulio suvokimą ir paties žmogaus supratimą, jis pastebėjo, kad su šiuo optimizmą keliančiu pažinimo procesu (technologinėmis inovacijomis protas gali pagrįstai didžiuotis) iškilo ir tam tikri nerimą keliantys ženklai, kuriuos netgi galima įvardyti kaip „mąstymo krizės“ šešėlį. Popiežius sakė, kad šiuolaikinei žmonijai įtakos dažnai turi redukcionizmo ir reliatyvizmo tendencijos.

Perdėtai susižavėjus technikos efektyvumu, užmirštamas esminis prasmės klausimo akiratis, o transcendencijos plotmė nustumiama į nereikšmingą pašalį. Šiame kontekste susilpninami ir etiškai nuskurdinami patys mokslinės minties pagrindai, kurie visada reikalauja vertybinės nuorodos. „Atrodo, užmirštos kadaise vaisingos Europos kultūros ir progreso ištakos, – aiškino Benediktas XVI, – per jas absoliuto paieška (quaerere Deum) skatino poreikį gilinti ir pasaulietinius mokslus, ir patį pažintinės veiklos pasaulį“. Krikščionybė aiškiai pabrėžia, kad jos remiami moksliniai tyrimai ir prasmės paieška, nors turi sau būdingą pobūdį, tačiau teka iš to paties šaltinio, to Logoso, kuris „vadovauja visam kūrimo darbui ir minties istorijai“. Dabartinis vienpusiškas technologiškai praktinis mentalitetas generuoja rizikingą pusiausvyros nebuvimą „tarp to, kas yra techniškai įmanoma ir moraliai gera su nenusakomomis pasekmėmis“, perspėjo Šventasis Tėvas.

Kultūrai stengiantis iš naujo atgauti savąjį polėkį ir dinamišką prasmingumą, reikia vėl atsiverti Dievo ieškojimo horizontui. Popiežius Benediktas XVI savo kalboje katalikų universiteto bendruomenei rėmėsi žymiųjų Bažnyčios tėvų intelektualinėmis nuostatomis. Štai dėl minėto „quaerere Deum“, jo nuomone, labai tinka žinomi šv. Augustino žodžiai – „Tu (Viešpatie) mus sukūrei sau ir mūsų širdys bus neramios, kol nenurims Tavyje“ – tinka supratimui, kad visa mokslinio tyrimo paskata kyla iš nostalgijos Dievui, kuri visada gyvena žmogaus širdyje. Pagaliau žmogiškasis mokslas krypsta (dažnai net nesąmoningai) į išaiškinimą tiesos, kuri suteikia prasmę gyvenimui.

Priimti Dievo iniciatyvą

Nepaisant viso entuziazmo ir atkaklumo moksliniuose tyrimuose, žmogus vien savo paties jėgomis negali išspręsti amžinosios tikrovės klausimo. Čia pats Dievas turi imtis iniciatyvos susitikime su žmogumi ir jam kalbėdamas, todėl mokslinių tyrimų pastangos ir tikėjimas pasiekia abipusiškos sąveikos vaisingumą, netgi papildo realybės suvokimą. Ir priešingai, pozityvistinė kultūra, pašalindama Dievo klausimą iš mokslinių debatų, susilpnina proto gebėjimą pažinti tikrovę. Taigi, net ir ieškant Dievo, kad būtų išvengta paklydimo, reikia išgirsti Dievo meilės balso pirminę iniciatyvą, kuri „prasideda Dievo širdyje, o jos kulminacija – Žodžio įsikūnijimas“. Čia popiežius Benediktas XVI pasirėmė savo pirmtako palaimintojo Jono Pauliaus II apaštalinio laiško „Tertio Millennio Adveniente“ mokymu, kuriame Dievo ir žmogaus santykių tema išsamiau aptarta.

Šventasis Tėvas vėl akcentavo, kad krikščionybė, Logoso religija tikėjimo nenukreipia į racionalią sritį, bet „visą tikrovės kilmę ir prasmę priskiria kuriančiajam Protui, kurio išraiška – nukryžiuotasis Dievas, kviečiantis mus žengti quaerere Deum keliu. Šio kelio kulminacija, kaip moko šv. Tomas Akvinietis, yra žmogiškojo troškimo tikslas – jo prigimčiai būdingas tiesos pažinimo siekis ir nuolatinė būtis, neišnykimas. „Kristuje yra ir viena, ir kita… Tad, jeigu nori žengti pirmyn, priimk Kristų, nes jis yra Kelias“, – aiškina minėtas didysis Bažnyčios mokytojas. „Šiuo atžvilgiu tikrasis kelrodis yra krikščioniškasis mokymas apie gyvybės, kaip Dievo dovanos, kilmę ir šventą jos globą bei pagalbą kenčiantiems“, – tvirtino popiežius Benediktas XVI, pasiremdamas palaimintojo Jono Pauliaus II enciklika „Evangelium Vitae“.

Kadangi Kristaus kryžiuje atpažįstamas „Gyvybės Medis“, reikia rūpintis visais vargstančiais juose pastebint Kristaus veidą. „Toks proto ir širdies atsidavimas tampa Dievo gailestingumo ir Jo pergalės prieš mirtį ženklu“, – sakė Šventasis Tėvas. Taigi tikėjimo ir mokslo santykyje Dievo ieškojimas tampa vaisingu protinei veiklai, tikruoju kultūros raugu, skatinančiu humanizmą, tyrimuose išvengiant paviršutiniškumo, ypač vertybių plotmėje. „Brangūs bičiuliai, leiskitės visuomet būti vadovaujami tos išminties, kuri ateina iš aukščiau, iš tikėjimu nušviesto pažinimo, prisimindami, jog išmintis reikalauja užsidegimo ir sunkaus darbo tyrimuose“, – ragino mokslininkus popiežius Benediktas XVI.

Katalikiškojo universiteto vaidmuo

Šiame kontekste, anot Šventojo Tėvo, iškyla nepamainomas katalikiškojo universiteto vaidmuo, nes studijos jame grindžiamos tarnystės asmeniui principu per kvalifikuotą mokslinę ekspertizę ir iš praeities kartų paveldėtą gyvenimo išmintį. Tokiu būdu katalikiškas universitetas rengia aukšto lygio kūrybingus profesionalus ne tik profesijai, bet ir artimo meilės misijai, išlaikydamas pusiausvyrą tarp ištikimybės tradicijai ir atvirumo naujovėms. „Juk jokia pažanga, taip pat ir kultūrinė, nėra palaikoma vien tik atkartojimu, bet visada reikalauja naujos pradžios“, – išmintingai pastebėjo popiežius Benediktas XVI.

Pažanga reikalauja pasirengimo diskusijoms ir dialogui, kuris skatina protinį veikimą ir įgalina pasitikrinti, kiek yra vaisingas paveldėtas tikėjimo turtas. Taip yra formuojama išsilavinusi katalikiška asmenybė, kurioje krikščioniškas tapatumas persmelkia kasdienį gyvenimą ir pasireiškia tobulai pritaikant profesionalumą. Katalikiškas universitetas per savo ryšį su Bažnyčia ir Apaštalų Sostu yra pašauktas būti pavyzdine institucija, kurioje mokymas neapsiribotų ekonomine nauda, bet žengtų toliau nei grynai vartotojiškas ir utilitarinis požiūris į gyvenimą. Savo projektuose tokia aukštoji mokykla proto dovanos galia tiria ir vysto Dievo sukurto pasaulio resursus, pabrėždama, jog žmogiškoji būtis turi aiškiai išreikštą antgamtinę plotmę.

Ypač tai atsiskleidžia katalikiškojo universiteto Medicinos fakultete, kur visame tiriamajame darbe ypač ryški tikėjimo perspektyva ir „transcendentinis humanizmas nėra tik retorinis šūkis, bet įgyvendinamas kasdienio atsidavimo nuostatomis“, –pabrėžė Šventasis Tėvas. Paminėtina, kad Švč. Širdies universiteto Medicinos fakultete veikia Bioetikos centras, kuris tiria ir moko klinikinės bioetikos principų bei suteikia praktinius patarimus A. Džemelio universitetinėje ligoninėje dirbantiems gydytojams ir pacientams kartais labai rimtose situacijose. Nurodęs šią problemą, ypač gyvybės slėpinio apsaugą visuose jos egzistencijos etapuose, Šventasis Tėvas teigiamai įvertino pastangas įkurti naują universitetinį Gyvybės centrą, nes šiems tyrimams reikalingas didesnis dėmesys ir resursai. Baigdamas kalbą jis kreipėsi į pačius pacientus, garantavo savo artumą ir maldas, nes ligonių globa reikalauja išskirtinės meilės, kadangi „jų veiduose atsispindi kenčiančio Kristaus veidas“. Juk be meilės net ir mokslas praranda savo kilnumą, ir tik meilė garantuoja žmoniškumą visuose tyrimuose, baigdamas tvirtino popiežius Benediktas XVI.

© 2012 „XXI amžius“