|
Kiek sykių privalėjo atsistatydinti teisingumo ministras
Gintaras Visockas
Lietuvos Seimas nepajėgė atstatydinti teisingumo ministro. Kad interpeliacija būtų pavykusi, pritrūko vos dešimties balsų. Norint pašalinti iš posto bet kokį Lietuvos ministrą, reikia, kad tokią idėją palaikytų daugiau nei pusė parlamentarų. Gegužės 8-ąją taip neatsitiko. Pritrūko labai nedaug, kad ponas Remigijus Šimašius netektų posto jei už nepasitikėjimą juo būtų balsavę socialdemokratai ir darbiečiai. Teisingumo ministras turėjo itin daug rimtų progų tiek garbingai pasitraukti pats, tiek būti atstatydintas.
Štai keletas akivaizdžių pavyzdžių. Lietuvos Temidė keletą metų nuožmiai persekiojo buvusį Viktoro Uspaskicho apsaugininką Šarūną Paberalių, traktavo vaikiną kaip itin pavojingą kriminalinį nusikaltėlį. Nepasitikėdamas Lietuvos teisingumu vaikinas pabėgo į Ameriką. Teisinė JAV sistema nelaikoma labai liberalia, atlaidžia, tačiau negrąžino mums vaikino, manydama, kad byla yra sufabrikuota. Ši istorija prasidėjo dar tuo metu, kai ponas R. Šimašius nenešiojo ministro portfelio, tačiau jis nė piršto nepajudino, kad Lietuva bent jau pabandytų išsiaiškinti, kas ir kodėl dirbtinai kurpė politinio pobūdžio bylą, kompromituojančią mūsų šalį svarbiausių sąjungininkų akyse. Galbūt ministras nenorėjo veltis į painias, sudėtingas istorijas, nes čia įsipainiojusios ir slaptosios tarnybos. Šiandien visa Lietuva žino, jog bėdos Š. Paberalių užklupo būtent tada, kai jis panoro įsidarbinti slaptuoju bendradarbiu Lietuvos Valstybės saugumo departamente (VSD) struktūrose. Taigi Lietuva akivaizdžiai sukompromituota JAV akyse. Ši žinia pasiekė tuo metu, kai R. Šimašius jau nešiojo ministro portfelį, bet Lietuvos visuomenė nesulaukė bent formalių paaiškinimų apie Lietuvos teisėsaugos klaidas. Ar Lietuvai reikalingas teisingumo ministras, nesirūpinantis net rezonansinėmis, didelio tarptautinio atgarsio sulaukusiomis baudžiamosiomis bylomis? Ne mažiau svarbi čečėnų Hadižat ir Maliko Gatajevų istorija. Lietuvos teisėsauga atkakliai persekiojo Kaune čečėnų našlaičius auginusius sutuoktinius Gatajevus. Akivaizdu, kad jie mums, lietuviams, nekėlė jokio pavojaus. Gyveno tyliai, ramiai, rūpinosi labdara, į politines intrigas nesivėlė jokių narkotikų, jokių nusikalstamų susivienijimų, jokių bendradarbiavimų su užsienio slaptosiomis tarnybomis, jokio terorizmo. Net įtarimų tokių Lietuva nebuvo jiems iškėlusi. Ir vis dėlto Gatajevai kažkam labai kliudė, kadangi siekta juos sužlugdyti bet kokia kaina. Neturėdama nė vieno rimto įkalčio Lietuvos teisėsauga jiems bandė primesti bent jau žiaurų elgesį su nepilnamečiais, grasinimą nužudyti augintinius, kaltino savivaldžiavimu. Net į kalėjimą sutuoktinius buvo uždarę. Šiandien akivaizdu, jog ir šie kaltinimai laužti iš piršto. Jokio žiauraus elgesio su vaikais nebuvo, o tas vienas ar keli barniai su augintine yra dirbtinai išprovokuoti slaptųjų VSD agentų. Čečėnams Gatajevams nieko kito nebeliko tik bėgti iš Lietuvos. Pabėgo. Pasielgė teisingai, sprukdami iš demokratine šalimi traktuojamos Lietuvos. Nes tas demokratiškumas tik iškaba lengvatikiams klaidinti. Nūnai jie gyvena Suomijoje. Bet Lietuvos teisėsauga ramybėje jų vis tiek nenorėjo palikti pabandė susigrąžinti iš Helsinkio. Suprask, Lietuvai labai rūpi tiesa ir teisingumas, todėl čečėnų Gatajevų byla privalo būti ir toliau nagrinėjama Kauno ar Klaipėdos teismuose. Iki pergalingos pabaigos? Demokratiška, Europos Sąjungai (ES) priklausanti Suomija atsisakė grąžinti Lietuvai čečėnus ir Gatajevams suteikė politinį prieglobstį. Vaizdžiai tariant, Lietuvos argumentus suomiai palaikė neįtikinamais, paviršutiniškais, grubiai pažeidžiančiais svarbiausias žmogaus teises. Taigi sulaukta skaudaus antausio. Tai tarptautinio pobūdžio skandalas. Europos Sąjungos narės privalo laikytis vienodų standartų bent jau svarbiausiose srityse, bent jau vienodai traktuoti, kas yra nekaltumo prezumpcija, padorumas, sąžiningumas... Akivaizdu, kad dvi ES narės į Gatajevų bylą žvelgia visiškai priešingai. Mūsų prokurorai, teismai ir VSD čečėnus traktuoja kaip didžiausius nusikaltėlius, o suomiai kaip politinių intrigų aukas, o Lietuvos teisingumo ministras nesiteikia net formaliai paaiškinti mums, kuo suomiškasis teisingumas skiriasi nuo lietuviškojo.
Keista teisingumo ministro reakcija į Garliavos įvykius. Kalbėdamas iš Seimo tribūnos ministras svarstė, kodėl galbūt siunta kai kurie interpeliacijos šalininkai. Esą jiems nepatinka, kad ministras visur ir visada ragina teismo sprendimus vykdyti be išlygų. Suprask, mažosios Kedytės perdavimas motinai Laimutei Stankūnaitei neišvengiamas, būtinas, nediskutuotinas. Gal ir neišvengiamas, tačiau pareigūnai dirba ne taip, kaip turėtų dirbti, vadovaudamiesi sveiku protu. Mūsų ministras supranta, kad mergaitė privalo būti grąžinta motinai, tačiau nepajėgia suvokti, jog mergaitė ne daiktas, kurį galima lengva ranka perduoti kitam savininkui. Šiandien ji pripratusi gyventi pas savo tėvo gimines, ir iš tos aplinkos jos negalima plėšte išplėšti. Net šuniukai kenčia, atiduoti kitiems šeimininkams. Taigi, ar mums reikalingas Teisingumo ministras, kuris neskiria išskirtinio dėmesio bent jau toms byloms, kurių dėka užsienyje kompromituojamas Lietuvos, kaip demokratinės ir padorios šalies, įvaizdis? Beje, tokių bylų atsiradanda ir daugiau. Lietuva apsijuokė tarptautinėje arenoje, kai bandė iš Austrijos susigrąžinti aukšto rango buvusį sovietų karininką Michailą Golovatovą, Vienai nepateikusi visų būtinų įrodymų, ir tada, kai Baltarusijos teisėsaugai lengva ranka atidavė duomenis apie baltarusių disidento Alesio Beliackio finansinę padėtį ir tuomet, kai Rusijos slaptųjų tarnybų agentams leido apklausti savo pilietę Eglę Kusaitę. Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FST) karininkai Lietuvoje buvo priimti tarsi priklausytų NATO aljansui. Taigi progų atsistatydinti teisingumo ministras turėjo ne vieną, tačiau kalbėdamas iš Seimo tribūnos jis nuolat pabrėždavo, kad labai džiaugiasi galėjęs nuveikti itin daug svarbių darbų. Žodį džiaugiuosi ministras kartojo, regis, ne vieną dešimtį kartų. Tai labai rėžė ausį. Žinoma, esama dalykų, už kuriuos ministrą būtų galima pagirti, pavyzdžiui, už tai, kad dabar daromi teismo posėdžių garso įrašai. Ši nuostata tramdo pagrindinius teismo procesų dalyvius: ir didybės manija susirgusius teisėjus, ir savo teisumu neabejojančius prokurorus, ir netiesą bandančius sakyti liudininkus. Jei anksčiau būdavo įmanoma išvengti atsakomybės už ne vietoj ištartą žodį, nes teismo posėdyje daromos stenogramos ne visuomet būna idealiai tikslios, tai šiandien atliekami garso įrašai padeda išvengti mažiausių paklaidų.
Kai kurie R. Šimašiaus darbai yra verti pagyrimų, tačiau jis neatliko svarbiausios savo priedermės neužčiuopė pagrindinių, esminių temų, kurios lemia absoliutų Lietuvos visuomenės nepasitikėjimą teismais. Reikėjo pritarti ne parlamentarų Algio Kašėtos ir Dalios Kuodytės tvirtinimams, kad šaunus tas mūsų teisingumo ministras, o Seimo narių Gintaro Songailos, Sauliaus Stomos ar Valentino Mazuronio pasakojimams apie paskutiniąsias rezonansines bylas, kurios jaudina Lietuvos visuomenę ir skaldo į priešiškas stovyklas. Ypač nustebino parlamentarės D. Kuodytės pareiškimas, esą lietuviai šiuo metu niekuo nepasitiki. Suprask, esant tokiai padėčiai, nereikėtų sureikšminti interpeliacijos teisingumo ministrui.
Beje, Lietuva atsilieka nuo demokratinių, žmogaus teises gerbiančių valstybių, kriminalizuodama šmeižto bei įžeidimo bylas. Ši tema aktuali kiekvienam žurnalistui. Visos demokratinės valstybės atsisako persekioti žurnalistus už šmeižtą ir įžeidimus pagal baudžiamojo kodekso straipsnius. Pamelavę plunksnos broliai atsakomybės neišvengia, tačiau jie neprilyginami kriminaliniams nusikaltėliams baudžiami remiantis kitokio pobūdžio straipsniais. Apie tai, kad Lietuva privalo atsisakyti baudžiamųjų bylų žurnalistams, jau ne sykį viešai kalbėjo net Lietuvos užsienio reikalų ministras Audronis Ažubalis. Teisingumo ministras šios dilemos kažkodėl neakcentuoja, nesureikšmina. Taigi Lietuva turi ir teisingumo ministrą, ir visą Teisingumo ministeriją, o teisingumo, remiantis visuomenės apklausomis, Lietuvoje ne tiek jau daug.
© 2012 XXI amžius
|