|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Mintys po 40 metų Romo Kalantos auką prisimenant Romas BACEVIČIUS
Romo Kalantos žūtį 1972-ųjų gegužės 14-ąją ir po to buvusius įvykius Kaune turėtume sieti su 1956 metais žiauriai numalšinta Vengrijos revoliucija, kai netrukus, per Vėlines, kilo jaunimo manifestacija Kaune kaip pirmasis ženklas, kad Lietuvoje irgi galima sulaukti pasipriešinimo, ir su 1968 metų Čekoslovakijos atgimimo (Prahos pavasario) nuslopinimu, kai netrukus, 1969 m. sausio 19-ąją, Prahoje, protestuodamas prieš sovietinės armijos invaziją, susidegino Janas Palahas, su atgimusia Lenkijos dvasia. Sovietinis režimas tada baiminosi, kad Prahos pavasario bacila neužkrėstų kitų Rusijos imperijos kontroliuojamų šalių. Pradėjus aiškintis, kodėl kilo visi šie neramumai, nuspręsta, kad dėl visko kalti inteligentai, įsitvirtinę Čekoslovakijos komunistų partijoje, ir vadinamieji užsienio imperialistai. Įvykiai Čekoslovakijoje teikė vilčių, kad sovietinis režimas ims demokratėti Lietuvoje, kitose sovietinėse respublikose. Iš pradžių marionetinė Lietuvos valdžia nesuvokė, kas tokie yra kraštotyrininkai, žygeiviai, romuviečiai ir, neturėdama aiškių nurodymų iš Maskvos, kaip elgtis, į panašius judėjimus žiūrėjo abejingai, nesuvokė, kokią grėsmę jai pačiai gali kelti. Vėliau, kai Maskva ėmė domėtis, kaip Lietuvos gyventojai vertina internacionalinę paramą Čekoslovakijoje, reikėjo parodyti kažką darant. Marionetinis KP CK vadas Antanas Sniečkus ir jo parankiniai stengėsi tramdyti visus, kurie, kaip jam atrodė, kėlė įtarimą. Kai valdžiai pavyko sutramdyti valdžios nekontroliuojamų klubų veiklą, tauta ėmė jaustis sugniuždyta, o valdžia tikėjo kontroliuojanti padėtį. Ir štai tariamos ramybės akivaizdoje Kauno Muzikinio teatro sodelyje 1972 m. gegužės 14-ąją, sekmadienį, netikėtai susidegina jaunuolis, kurio vardą ir pavardę tuoj pat sužino visas pasaulis. Tai Romas Kalanta. Valdžiai trukdant palaidoti ugnies liepsnose susideginusį jaunuolį, kilo nepasitenkinimo demonstracijos ir mitingai su eitynėmis, milicijos automobilių deginimu, su šūkiais Laisvę Lietuvai! To jau buvo per daug marionetinei Lietuvos valdžiai. Į kovą su jaunimo sukilimu ji pasiuntė ne tik milicininkus ir kagėbistus, bet ir milicininkais perrengtus kareivius iš Baltarusijos bei desantininkų dalinį. Kaip tą jaunimo maištą su laisvės Lietuvai reikalavimais sugebėjo įvertinti marionetinė Lietuvos valdžia, kad Maskva liktų patenkinta? Oficialūs valdžios pareigūnai siekė užglaistyti Kauno įvykių politinį atspalvį ir po R. Kalantos susideginimo vykusias protesto akcijas apibūdino kaip chuliganizmo protrūkį ar psichiškai neįgaliųjų veiksmus. Be abejo, chuliganai visi tie, kurie auginosi barzdas, ilgus plaukus ir nešiojo kitokio negu įprasta kirpimo kelnes. Psichiškai neįgalūs tie, kurie nepatenkinti valdžios teisingais sprendimais ir nemyli socialistinės tėvynės. Uždaruose posėdžiuose neabejota, kad R. Kalantos susideginimas likus kelioms dienoms iki JAV prezidento Ričardo Niksono vizito į Maskvą yra politiškai pavojingas ir žalingas santvarkai protestas. Sunku buvo pripažinti, kad, pritardami R. Kalantos poelgiui, ėmė masiškai demonstruoti lietuviškiausio Lietuvos miesto gyventojai ir tautiškai nusiteikę jaunuoliai, nebūtinai vadinami hipiais ar nesugebantys savarankiškai mąstyti. Valdžia manė, kad jei masinės demonstracijos ir riaušės Kaune yra įvykių Prahoje tąsa, tai ir jų priežastys, tiksliau, kaltininkai, turėtų būti panašūs. Jei ten apkaltinti inteligentai, tai ir Kauno įvykiuose reiktų ieškoti tų pačių šaknų. Betgi jos čia pat, Laisvės alėjoje, Muzikiniame ir Dramos teatruose. Kadangi į Kauno dramos teatrą rinkdavosi tiek daug žmonių (žiūrėti režisieriaus Jono Jurašo spektaklių), tai teatras esą prisidėjo prie nesveikos nuotaikos formavimo Kaune ir jame rodyti spektakliai apkaltinti nacionalizmo skatinimu. J. Grušo drama Barbora Radvilaitė išimta iš repertuaro, o režisierius J. Jurašas atleistas be jokios teisės dirbti bet kokioje kultūros įstaigoje. Jam prikaišiotas kūrinių idėjinės bei meninės vertės iškreipimas, subjektyvumas vertinant praeitį, kūrybos proceso mistifikavimas. Ideologinį presą ne tik už šį, bet ir kitus spektaklius (Mamutų medžioklė, Grasos namai) patyręs režisierius J. Jurašas neteko teisės gyventi ir dirbti pagal pašaukimą. Kitame Muzikiniame teatre veikė režisieriaus Modrio Tenisono vadovaujama pantomimos trupė. Ji irgi netiesiogiai buvo įvardyta kaip Kauno įvykių kaltininkė. Trupės spektakliuose naudotos neįprastos naujovės: koliažai, projekcijos, avangardinė muzika kūrė neįprastą atmosferą, stebino formos pateikimu. Tai, kas pralenkė laiką, buvo pavojinga. Trims žmonėms pačiam režisieriui M. Tenisonui, talentingiems mimams Giedriui Mackevičiui ir Valerijui Martynovui pasiūlyta palikti teatrą, tačiau trupės žmonės apsisprendė išeiti visi. Tiesa, prieš tai dar buvo parašytas ilgas 11-os puslapių laiškas, prašant supratimo ir paramos tuometiniam kultūros ministrui Lionginui Šepečiui. Šis į laišką nekreipė dėmesio, pantomimos trupė savo veiklą baigė, o šis žanras įgavo buržuazinio meno vardą. Kaip R. Kalantos susideginimo 30-mečio proga 2003 metais VDU išleistoje knygoje Kauno istorijos metraštis (IV tomas) teigia Kastytis Antanaitis, tuoj po Kauno įvykių dėl kilusių neramumų buvo kaltinami LKP Kauno miesto komitetas bei Lenino, Požėlos ir Panemunės rajonų komitetai, esą nepakankamai skyrę dėmesio ideologiniam auklėjimui. 1972 m. birželio 8 dieną LKP CK partinio aktyvo susirinkime Vilniuje, Filharmonijoje, komunistų vadas A. Sniečkus, siekdamas, kad neramumai Kaune būtų įvertinti jam palankiau, apkaltino jaunimą nuo sovietinių idealų atitraukusią humanitarinę Kauno inteligentiją. Antruoju partinių veikėjų taikiniu tapo Kauno literatūrinė bei teatrinė aplinka, esą užsiimanti formaliais meniniais eksperimentais. Trečiuoju kaltininku paskelbti dramaturgai ir rašytojai, kurie pernelyg aktyviai užsiėmė Lietuvos istorijai skirtų veikalų kūrimu, taip išvengdami dabarties aktualijų pateikimo. Meno politikos pagrindiniu kriterijumi paskelbtas idėjinis principingumas ir klasinė sąmonė. Vis dėlto LKP vadovai siekė diskredituoti R. Kalantą, bandė įrodyti jį sirgus nervų liga, šizofrenija, siekė parodyti buvus psichopatine, vieniša asmenybe ir stengėsi atskirti jo savižudybę nuo bet kokio politinio konteksto, nors teismo psichiatrinė ekspertizė buvo atlikta ne tuoj pat po susideginimo, o tik prasidėjus bruzdėjimams. Vien tai liudijo, kad šis įvykis siejamas su politika. Be abejo, imta tyrinėti R. Kalantos asmenybę, ieškoti, kas jam esą galėjo daryti įtaką. Vieni jo poelgį siejo su nelaiminga meile, kiti su psichine liga, treti vertino kaip protestą prieš esamą politinę santvarką. Paskleista versija, esą R. Kalanta priklausė kažkokiai sektai, hipių judėjimui ir ištraukė burtus susideginti. Vis dėlto, kaip knygoje Kauno istorijos metraštis teigia Rūta Tverkutė, R. Kalanta, gyvendamas totalitarinėje visuomenėje, nesugebėjo prisitaikyti prie jos siūlomos gyvenimo sampratos, stengėsi priešintis agitacijai ir propagandai, būdamas ramaus charakterio savo nepasitenkinimo nereiškė demonstratyviai. Jo užrašų knygelėje rasta frazė padeda geriau suvokti jo dvasinę būseną paskutiniaisiais gyvenimo mėnesiais: Nekaltinkite dėl mano mirties nieko... Žinojau, kad anksčiau ar vėliau turėsiu tai padaryti. Aš nekenčiu socialistinės santvarkos. Aš nesu niekam naudingas. Kam man daugiau gyventi? Kad šita santvarka mane užmuštų? Geriau aš pats save... Čia niekad nebus laisvės. Net šitą žodį Laisvė uždraudė. Iš užrašų knygelėje buvusių įrašų, laiškų, kitos informacijos tampa aišku, kad mintis apie savižudybę R. Kalanta brandino ilgai, mažiausiai pusę metų, per tą laiką domėjosi savižudybės būdais ir detalėmis. Kai kuriuose jo draugų ir bendraklasių tardymo protokoluose galima rasti įrašų, esą Romas kalbėjo, kad viskas nusibodę, norisi viską mesti ir susideginti. Kalbėjo, kad nusižudys tik susidegindamas ir tik benzinu. Įvykių liudininkai ir KGB dokumentai teigia, kad aktyviausia Kaune visuomenės dalis tada buvusi moksleiviai, profesinių mokyklų ir technikumų auklėtiniai bei ką tik dirbti pradėjęs jaunimas. Valdžią gąsdino tai, jog neramumai Kaune tada buvo didžiausi SSRS istorijoje po 1920 metų. Protestai prasidėjo tada, kai prie R. Kalantos namų Vilijampolėje susirinkęs jaunimas sužinojo, kad laidotuvės valdžios nurodymu buvo paankstintos ir jau įvyko. Kilus pasipiktinimo bangai Vytauto Kaladės ir Antano Kačinsko paraginti susirinkusieji nutarė eiti miesto centro link, o pakeliui gausėjanti minia skandavo šūkius: Laisvę Lietuvai!, Laisvė!, Rusai, lauk iš Lietuvos! ir kitus. Demonstrantai Laisvės alėja ėjo Kauno milicijos ir Valstybės saugumo (KGB) pastato link, bet milicijos sudaryta gyvoji grandinė protestuotojų ten nepraleido. Šie grįžo į R. Kalantos susideginimo vietą. Jaunimas vartė suolus, spardė šiukšlių dėžes, buvo išdaužtos kelios vitrinos. Milicijai pradėjus gaudyti demonstrantus, dauguma jų bėgo slėptis į gretimus kiemus, kai kuriuos patys gyventojai slėpė namų sandėliukuose, palėpėse. Demonstrantai, panaudodami tuščias vaisių dėžes, statė barikadas, svaidė akmenis, plytgalius ir kitus daiktus į milicininkus. Atvykus kareiviams, ginkluotiems lazdomis, šalmais ir skydais, įvyko susirėmimas, bet, kadangi jau sutemo, nukentėjo ir maištininkai, ir draugovininkai. Protestuotojai buvo išvaikyti, bet atmosfera buvo įkaitusi ir laukta naujų neramumų. Protestuotojai buvo mušami guminėmis lazdomis, stumdomi, o sulaikyti vežami į tardymo skyrius, ten vėl mušami, tardomi, o tie, apie kurių antitarybinę veiklą jokių įrodymų nerasdavo, dažniausiai iš anksto parūpintais autobusais bei sunkvežimiais išvežti paauklėti už miesto apie 50 km, paleisti ir namo liepta grįžti pėsčiomis. Kurį laiką be dokumentų, įrodančių, kad asmuo gyvena Laisvės alėjoje, į ją nieko neįleido. Net iš kitų miestų jaunimo ekskursijas į Kauną uždraudė. Buvo atidžiai stebimi žmonės Muzikinio teatro sodelyje ir kitose galimose susibūrimo vietose. Tikrino traukinių keleivius, neleido vykti į Kauną be tikslo. Atvykusieji į Kauną tikrinami, kokiu tikslu atvykę, o tiems, kurie su ilgesniais plaukais, įsakydavo nusikirpti plaukus ir palikti miestą. Taigi galima sakyti, kad valdžia buvo puolusi į paniką. Už dalyvavimą po R. Kalantos susideginimo vykusiose demonstracijose buvo sulaikyti 402 asmenys, nuteisti V. Kaladė, A. Kačinskas, J. Prapuolenaitis ir J. Macijauskas trejiems metams laisvės atėmimo, K. Grinkevičius ir V. Žmuida dvejiems metams, R. Baužys pusantrų metų, V. Urbonavičiūtė vieneriems metams pataisos darbų be laisvės atėmimo, išskaitant iš uždarbio 20 proc. valstybės naudai. Prieš nuteistuosius ir kitus maišto dalyvius marionetinė valdžia paleido šmeižto laviną. Esą tai buvo chuliganai, dykaduoniai, niekuo nesidomintys ir nesimokantys jaunuoliai, kurie tik slampinėja gatvėmis ir girtauja. Tuometinis Kauno vykdomojo komiteto pirmininkas V. Mikučiauskas Kauno tiesoje teigė, kad tai daugiausia jau ne kartą už chuliganizmą ar kitus nusikaltimus teisti asmenys, apsileidę ilgaplaukiai, netvarkingos išvaizdos iškrypėliai chuliganai. Komjaunimas gavo nurodymą smerkti Vakarų gyvenimo būdą, niekinti tikrus ar tariamus hipius, kaip asmenis, nenorinčius pripažinti sovietinio gyvenimo pranašumų. KGB noras užgniaužti žinią apie R. Kalantos susideginimą, jo laidotuves ir protestus Kaune nepavyko. Daugelis žmonių vis tiek suprato, kas atsitikę, ir, kaip Kauno istorijos metraštyje rašo Nerijus Gudaitis, suvokė valdžios propagandinius manevrus. Štai ką liudija toks operatyvinis pranešimas: VVU medicinos fakulteto studentas Merkys, kalbėdamas su kitais studentais, tvirtino, jog Kalanta susidegino politiniais sumetimais, ir samprotavo, jog, jei susideginimas pasikartotų, visiems būtų aišku, kad tai ne psichai, o kovotojai už laisvą Lietuvą. Į pasiūlymą juokais, kad jeigu nori tegu pats deginasi, Merkys rimtai atsakė: Jeigu nebūtų gaila artimųjų, kuriuos po to užtąsytų saugumas, aš susideginčiau, bet prieš tai nupieščiau plakatus Niksonai, nepasiduok Brežnevo propagandai!, Tegyvuoja laisva Lietuva! ir pasitikrinčiau pas psichiatrus, kad įrodyčiau, jog susidegino ne psichas, o sveikas žmogus. 1973-iųjų gegužę, bijodama R. Kalantos susideginimo metinių minėjimo, valdžia ėmėsi priemonių užkirsti kelią neramumams: ribojo eismą į Laisvės alėją, Muzikinio teatro sodelyje budėjo draugovininkai ir saugumiečiai, mokiniams buvo liepta po pamokų eiti namo, nevaikštinėti. Miesto centre, Laisvės alėjoje, priešais Vykdomąjį komitetą, buvo išmesti mediniai suoliukai (beje, tie suoliukai nesugrąžinti ten ir nepriklausomybės metais). Kaune sutelktos papildomos kariuomenės pajėgos laukė nurodymo galimiems protestams malšinti. R. Kalantos susideginimas ir po to vykusi jaunimo pasipriešinimo akcija visam pasauliui priminė, jog laisvės idėjos okupuotoje Lietuvoje nėra primirštos, kad sąlyginai pasyvesnė tautos laikysena po partizaninio pasipriešinimo nereiškė, jog lietuviai susitaikė su amžinai okupuotos tautos statusu. Po gegužės įvykių, 1972 metų gegužės 29-ąją, Varėnoje susidegino V. Stonis, birželio 3-iąją Kaune A. Andriuškevičius, birželio 22-ąją Šiauliuose J. Baracevičius, o birželio 10-ąją Kaune tai bandė padaryti Z. Ališauskas (ar Zališauskas). Panašių atvejų tais metais, atrodo, būta ir daugiau, bene keliolika, tačiau apie tai plačioji visuomenė nežinojo, šie įvykiai buvo profesionaliai nuslėpti KGB pareigūnų ir nesukėlė masinių demonstracijų. KGB pareigūnai savose ataskaitose visus šiuos žmones pavadino psichiniais ligoniais arba alkoholikais. Kažin, ar dabar neįmanoma išsiaiškinti, kas iš tiesų buvo tie žmonės ir kokie galėjo būti jų siekiai? A. Sniečkus po metų Maskvai pranešė, kad per tą laiką buvo išaiškinti 372 veltėdžiai ir 134 patraukti baudžiamojon atsakomybėn už privalomojo įdarbinimo vengimą, 150 nuteista už chuliganizmą, 332 užkietėję alkoholikai ir grupė psichiškai nesveikų nukreipti gydytis. KGB išaiškinti antitarybiškai nusiteikę asmenys, iš kurių tik keturi buvo suimti, o 29 profilaktiškai apdoroti, tebuvo smulkmė. 1972 metų įvykiai Kaune parodė, kad dalis visuomenės jau yra pasiryžusi ginti savo pilietines teises ne tik vidiniu apsisprendimu, bet ir išėjusi į gatves. Jie, kaip Kauno istorijos metraštyje teigia Bronius Genzelis, davė impulsą naujų pasipriešinimo formų paieškoms, nes įsitikinta, kad vien vieša veikla neperspektyvi, būtina ir konspiratyvi. Prasidėjo visuotinis pasyvus pasipriešinimas ir nelegali veikla. Neseniai buvo pradėjusi eiti Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika, imta leisti kita pogrindinė spauda. Vis dėlto gegužės įvykiai sugriežtino cenzūrą spaudoje ilgokai nepasirodydavo eilėraščiai, kuriuose buvo žodžiai upė, liepsnos, gitara. Šiomis dienomis, minint R. Kalantos aukos 40-metį, turime nepamiršti visų, paaukojusių savo gyvybes dėl Lietuvos laisvės, ypač tų, kurie pamiršti arba mažai žinomi. Juk už laisvę paaukota brangiausia Dievo duota dovana gyvybė. Tikrai didvyriškas poelgis negali būti pamirštas. Kaip sakė M. Tenisonas, 1972-ųjų dvidešimtmečiai ir trisdešimtmečiai buvo patys aktyviausi Atgimimo metais, jie gausiausiai dalyvaudavo Sąjūdžio mitinguose. Ši karta, nors gimusi ir augusi sovietmečiu, bet žinanti, kas yra laisvė. Privalome atsiminti ir tai, kad ne vienas tų laikų komunistėlis, neslėpdamas neapykantos, sakydavo: Jeigu ne tas Vytautas Kaladė, tai ,,kalantinių (taip jie vadino 1972 m. gegužės 1819 dienomis vykusias demonstracijas Laisvės alėjoje) nebūtų įvykę ir patį R. Kalantą dabar vargu ar kas beprisimintų. Būtent šis, tuomet dvidešimt penkerių metų Kauno dramos teatro scenos darbininkas vedė tūkstantines miesto gyventojų minias iš Panerių gatvės Vilijampolėje į miesto centrą. 1972 m. spalio 9 d. paskutiniame žodyje teisme V. Kaladė sakė, kad pats tragiškas mirties faktas pritraukė žmonių minią į miesto sodą. Jų niekas neorganizavo, nedezorientavo, jie ėjo į susideginimo vietą su liūdesiu veiduose ir įvairiais jausmais širdyse. Jiems, kaip ir visiems kitiems, nebuvo žinomi tikslūs R. Kalantos mirties motyvai, bet jie ėjo ir ėjo. Savo pagarbą velioniui minia reiškė kukliai, padėdama ant sudeginimo vietos baltų kalijų. Dar ilgai žmonės stovėjo sode sumišę, tylūs, pritrenkti tokios žiaurios mirties. Kai kurie klausdavo, kodėl jis taip? Apdegęs medis ir žemės lopinėlis apie jį, prisigėręs benzino ir Romo kvapo, akimirksniu tapo viso Kauno dėmesio centru. Žmonės ateidavo sodelin, dėdavo gėles, patylėdavo ir nueidavo toliau gyventi, dirbti, mylėti ir kentėti. Žemė, kuri girdėjo priešmirtinį Romo šauksmą, kuri girdėjo jo širdies silpstantį plakimą, apsidengė gležnais gėlių žiedais. V. Kaladė sakė: Man labai norisi, didžiai gerbiamas teisme, paklausti, ar tokia forma reiškiama žmonių pagarba velioniui pažeidė viešąją tvarką? Juk tada dar niekas netrukdė eismui, beje, mašinos ir nevažinėja per miesto sodą. Tad kodėl, nekreipiant dėmesio į žmonių jausmus, gėlės, kurias dėjo ant susideginimo vietos tyrų jausmų skatinami, buvo mindomos, metamos į šiukšlių dėžes? Kodėl buvo imtasi priemonių, siekiant neprileisti žmonių prie susideginimo vietos? Nejau žmogus negali mirti kaip nori ir kur nori? Naivu būtų galvoti, kad susirinkę žmonės prie sudeginimo vietos bent šimtąja dalimi pažeidė viešąją tvarką. V. Kaladė stebėjosi, kodėl nelaikomi kaltais tie, kurie mindė ir mėtė žmonių atneštas gėles į šiukšlių dėžes, neleido žmonėms lankyti sodelio, neleido 16 valandą išlydėti R. Kalantos. Būtent šie asmenys savo netinkamu elgesiu suerzino ir suorganizavo žmones. Jo kaltė esanti ta, kad, kartu su kitais užtvėręs Panerių gatvę, skandavo, ėjo per Vilniaus gatvę, Laisvės alėją iki milicijos pirmoje eilėje. Ne vienas tada susimąstė, dėl ko nusižudė Romas, dėl ko atsirado žmonių, kurie iš kailio nėrėsi, norėdami sutrukdyti gėlių dėjimą, sodo lankymą. Ne vienas ir ne du matė sulaikant tą ar kitą už gėlių dėjimą. Todėl nedvejodami ėjo prie milicijos reikalauti, kad išleistų tuos, kurie dėjo gėles, sakė V. Kaladė. Žinoma, iš to nieko neišėjo, ir dalis jaunimo grįžo į miesto sodą. Čia juos bandė grubiomis priemonėmis išskirstyti ir todėl pasidarė visuotinės riaušės. (...) Žmogau, mirdamas Romas Kalanta neprašė nė vieno iš mūsų, kad ant jo susideginimo vietos dėtume gėles, būriais eitume prie susideginimo vietos ar kitokia forma jį minėtume. Tu pats, žmogau, vedamas nuoširdaus pasipiktinimo, gailesčio, darei tai, ką darei. Todėl būk iki galo bet kokiomis aplinkybėmis ištikimas savo jausmams, neišduok jų sakydamas, kad visi dėjo gėles ir aš dėjau, visi ėjo ir aš ėjau, visi šaukė ir aš šaukiau. Kodėl taip dariau, nežinau. Žinai puikiai, žinai, ir tau ne vieną kartą tai prikiš ne kas kitas, o tavo sąžinė. Gegužės mėnesį kauniečiai įrodė, kad mirties vieta jiems yra šventas dalykas, ir davė suprasti, kad niekam neleis jos išniekinti. Nieko nemušiau, nelaužiau ir kitų neskatinau taip daryti, sakė V. Kaladė, tačiau sovietinis gerbiamas teismas nuteisė jį trejiems metams, sutraiškė jo likimą. Gaila, kad šis paprastas ir kuklus žmogus jau ir laisvoje Lietuvoje tos valdžios, kuri lyg ir įvertino R. Kalantos auką, buvo visai pamirštas, apleistas, praradęs sveikatą, mirė skurde 1995 m. vasario 12 d., būdamas tik 48-erių. Jei neprisimename jo, tada esame veidmainiai ir minėdami R. Kalantos desperatišką, bet laisvės troškimą išreiškiantį žygį.
© 2012 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |