Nemuno
krašto
vaivorykštė

2012 metai

Žvilgsnis

Ir unikaliausiai bažnyčiai – nesaugu

Gintarė MARTINAITIENĖ,

Romas BACEVIČIUS

Dar rudenį Kultūros paveldo departamento Marijampolės teritorinio padalinio vedėjas Algis Milius (dešinėje) su Griškabūdžio klebonu kun. Sigitu Bitkausku aptarė priešgaisrinės saugos padėtį bažnyčioje

Griškabūdžio bažnyčios viduje – barokiniai altoriai, unikali sienų tapyba, ne viena kultūros vertybė

Griškabūdžio Kristaus Atsimainymo bažnyčia – vienintelis išlikęs daugiakampės klasicistinės medinės architektūros pavyzdys Lietuvoje, tačiau nėra nė kalbos net apie menkiausius saugumo reikalavimus

Gaisrai Tytuvėnų ir Paštuvos bažnyčiose paskatino pasidomėti, ar saugus kitų Lietuvos vietų kultūrinis paveldas – bažnyčios. Pirmiausia žvilgtelėjome į žymiausią Šakių rajone ir vienintelę išlikusią daugiakampės klasicistinės medinės bažnyčios Lietuvoje pavyzdį – Griškabūdžio Kristaus Atsimainymo bažnyčią. Jos saugumas yra itin prastos būklės. Tuo domėjosi atsakingų institucijų pareigūnai. Pasiteiravome Šakių dekanato kunigų nuomonės apie priešgaisrinį saugumą jų bažnyčiose, išklausėme priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos specialistų vertinimą. 

Griškabūdžio Kristaus Atsimainymo bažnyčia – unikalus XVIII amžiaus pabaigos medinės architektūros pavyzdys su vėlyvojo baroko stiliaus klasicizmo bruožais. Nors tokia išskirtinė bažnyčia yra vienintelė Lietuvoje, tačiau apie saugumą bažnyčioje net baisu kalbėti. Parapijos klebonas kun. Sigitas Bitkauskas pripažino, kad pastaruoju metu sulaukė ypač didelio susirūpinimo dėl blogos elektros instaliacijos bažnyčioje, kitų problemų. „Vakar pusę dienos visi skambinėjo ir klausinėjo – ir paveldo, ir paminklosaugos atstovai, ir dėl priešgaisrinių reikalavimų teiravosi. Galiu pasakyti, kad elektros instaliacija labai bloga, gal dar nuo bažnyčios statymo laikų, nėra jokios signalizacijos“, – teigė Griškabūdžio klebonas. Jis apgailestavo, kad toks ypatingas objektas yra visiškai neapsaugotas ir ramu tol, kol neįvyko kokia nelaimė. Pasak kunigo, naktimis elektros kirtiklis išvis išjungiamas, tačiau ir tai nėra saugiausias sprendimas, nes jis yra lauke ir jį įjungti gali bet kas.

„Mes patys tikrai nieko nepadarysime, nes neturime tokių lėšų. Nei instaliaciją sutvarkysime, nei signalizaciją įrengsime. Ar įmanoma ką padaryti, kai sekmadienį per šv. Mišias suaukoja 80 litų“? – teiravosi unikalios bažnyčios klebonas. Jis tikisi sulaukti savivaldybės ar Kultūros paveldo pagalbos, nes problemą spręsti būtina. Tai pripažino ir rajono Kultūros ir turizmo skyriaus vedėja Augenija Kasparevičienė, ir Kultūros paveldo departamento (KPD) Marijampolės teritorinio padalinio vedėjas Algis Milius. Nors abu aiškino, kad problema didžiulė ir ją spręsti reikia neatidėliotinai, kaip ir už kokias lėšas tai padaryti – kitas klausimas. Pašnekovai tikino, kad turto savininkas yra Bažnyčia ir būtent ji, jų nuomone, pirmiausia turėtų rūpintis ar inicijuoti tam tikrų darbų pradžią. „Taip tikrai negalima palikti, reikia žiūrėti. Teks važiuoti į Vilnių, į Kultūros paveldo departamentą ir šią problemą tikrai aptarsime. Ne aš priiminėju sprendimus, žiūrėsime, ką jie tuo klausimu pasakys. Bet čia labai svarbu ir savininko pozicija“, – teigė A. Milius.

Kultūros ir turizmo skyriaus vedėja kalbėjo, jog pirmiausia reikėtų klebono iniciatyvos, gal bandyti kokį projektą įgyvendinti ir tokiu būdu pritraukti lėšų. „Savivaldybė įgyvendina daugybę projektų, finansinės galimybės ribotos, tačiau gal pavyktų kažkur kažką įtraukti, bet tie dalykai ilgai užtrunka, o čia reikia daryti nedelsiant, kad neįvyktų bėda“, – sakė A. Kasparevičienė. A. Milius pastebėjo, kad restauracijai lėšų pritraukti lengviau nei priešgaisrinės sistemos sutvarkymui. „Lėšos labiau skiriamos restauruoti, konservuoti. Šiai bažnyčiai būtent departamentas skyrė lėšų projekto rengimui, stogo keitimui. Tikriausiai bus ir fasadas restauruotas, o dėl priešgaisrinės apsaugos – sudėtingiau, tam reikėtų keliasdešimties tūkstančių litų“, – aiškino vedėjas. Tačiau ar nereikėtų visais įmanomais būdais ir kompleksiškai žvelgti į situaciją bei bandyti ją spręsti ne tuomet, kai jau niekuo negalima padėti?

Ne tik elektros įvado būklė kelia rūpesčių. Bažnyčios viduje yra barokiniai altoriai, unikali sienų tapyba, daug kultūros vertybių, įtrauktų į Kultūros vertybių registrą.

Šakių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Priešgaisrinės priežiūros poskyrio viršininkas Gintaras Ščajevas, kalbėdamas apie elektros instaliaciją ir priešgaisrinę saugą bažnyčiose, teigė, kad pastaraisiais metais situacija gerėja. „Prieš kurį laiką ne vienoje bažnyčioje dar buvo ir pokario laikų laidai, apsukti medžiagine izoliacija. Problematiškiausios yra medinės bažnyčios, tačiau šiuo metu pagal galimybes daugelis iš lėto tvarkosi“, – komentavo specialistas.

Medinės Ilguvos Šv. Kryžiaus Atradimo parapijos klebonas kun. Vytautas Sakavičius pasakojo, kad šioje bažnyčioje elektros instaliacija gana tvarkinga. „Praėjusį rudenį ugniagesiai tikrino ir jokių pastabų šiuo klausimu mums neturėjo“, – teigė kunigas. Jis taip pat aptarnauja ir Sutkų parapiją. Senoji Sutkų Švč. Mergelės Marijos, Belaisvių Vaduotojos, bažnyčia irgi svarbi dėl joje esančių vertybių. „Čia išvedžioti nauji elektros laidai, – sakė kun. V. Sakavičius. – Tuo pasirūpino ankstesnysis klebonas (dabar jau miręs) kun. Gvidas Pušinaitis“.

Kaimelio Šv. arkangelo Mykolo parapijos klebonas kun. Zenonas Stepanauskas, prieš penkerius metus džiaugęsis, kad Kultūros paveldo departamentas skyrė lėšų bažnyčiai restauruoti (tada atlikti bažnyčios ir varpinės apdailos darbai, pakeisti langai ir durys, lietvamzdžiai, senos sijos, supuvusios lentos), prisiminė, kad tame projekte nebuvo numatyti priešgaisrinės saugos ar elektros instaliacijos darbai. „Jokios priešgaisrinės signalizacijos mūsų bažnyčioje nėra, – sakė Kaimelio klebonas. – Elektros laidus išvedžiojome už gerų parapijiečių lėšas. Gerai, kad turime tvenkinį, tad jei, neduok Dieve, kas atsitiktų, ugniagesiai galėtų vandenį lengvai pasiekti ir nereiktų jo važiuoti atsivežti iš Nemuno“. Kaimelio klebonas sakė sulaukęs ir Kultūros paveldo atstovų vizito. Šie paaiškinę, kad inicijuos, jog Seimas priimtų įstatymą, jog bažnyčių priešgaisrinių sąlygų sutvarkymu ir signalizacijos jose įvedimu galėtų rūpintis būtent paveldosaugininkai, nes iki šiol jiems tai nepriklauso. „Iš tiesų keista, kai rašomi restauravimo projektai, paskui skiriamos lėšos ir atliekami darbai, bet tada paaiškėja, kad priešgaisrines sąlygas sutvarkyti ir signalizaciją bažnyčiose įvesti už tuos pinigus nepriklauso“, –  sakė kun. Z. Stepanauskas. O juk Kaimelio bažnyčia gali pasigirti ne viena menine vertybe – medine Jėzaus Nazariečio skulptūrėle, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio tapytu Šv. Roko paveikslu, taip pat nežinomo autoriaus Švč. Mergelės Marijos paveikslu.

Plokščių klebonas kun. Antanas Urbanavičius sakė, kad medinėje Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčioje būta abejotinos kokybės elektros laidų, kurie galėjo sukelti problemų, o vėliau instaliacija buvo sutvarkyta. „Nakčiai išjungiame elektros kirtiklį, netoli yra tvenkinys, taigi jei kiltų gaisras, vandens turėtume“, – sakė Plokščių klebonas. Pasak jo, kai pasaulyje uždaromos bažnyčios, jų vietoje gali atsirasti net lošimo namai ar viešnamiai, nieko nuostabaus, kad gali atsirasti tokių žmonių, kuriems malonu apvaginėti ar padeginėti bažnyčias.

Lekėčių klebonas kun. Audrius Kurapka, dar tik antrus metus čia dirbantis, sakė sutvarkytą Šv. Kazimiero bažnyčią perėmęs iš ankstesniojo klebono kun. Gedimino Marcinkevičiaus. Dabar bažnyčioje nauji elektros laidai, viskas atlikta pagal priešgaisrinius reikalavimus. Anksčiau Lekėčių bažnyčioje iš tiesų buvo tikrai prasta priešgaisrinė padėtis, parapijiečiai pasakoję, kad radę ne tik susidėvėjusių plikų laidų, bet ir savadarbių elektros prietaisų. Taigi vien dėl elektros galėjęs greitai kilti gaisras. Dabar, kai bažnyčia sutvarkyta ir joje nėra kultūros paveldo vertybių, tai gal šiek tiek ramiau dėl piktavalių. „Bet nuo tokių juk neapsisaugosi ir signalizacijas įsirengęs, – sakė kun. A. Kurapka. – Nesvarbu, kad neturime kultūros vertybių, jei dėl gaisro prarastume bažnyčią, mūsų parapijai būtų didžiulė netektis“. Kun. A. Kurapka taip pat aptarnauja mažą, prie Nemuno įsikūrusią Kretkampio parapiją (kitapus Nemuno yra Paštuva, kurios bažnyčią sunaikino gaisras). Nedidukė Kretkampio Šv. diakono Stepono bažnytėlė irgi buvo sutvarkyta pagal visus reikalavimus ankstesniojo klebono kun. G. Marcinkevičiaus rūpesčiu. Dabartinis klebonas čia atvyksta aukoti šv. Mišių sekmadieniais. Ir Lekėčiuose, ir Kretkampyje klebonas prieš šv. Mišias įjungia elektros kirtiklį, esantį lauke, o bažnyčios viduje įjungia dar ir saugiklius. Išeidamas po šv. Mišių viską išjungia. Bet piktavaliai žmonės gali sugalvoti lauke esantį kirtiklį įjungti – prie jo sargybos nepastatysi. Vis dėlto, jei taip ir nutiktų, kadangi išjungiami ir bažnyčios viduje esantys saugikliai, gaisras dėl elektros neturėtų kilti.

Kudirkos Naumiesčio parapijos klebonas ir Šakių dekanas kan. Donatas Jasulaitis teigė dėl priešgaisrinių saugos reikalavimų su jokiomis problemomis nesusiduriantis. „Keturnaujienos koplyčioje viskas tvarkinga, nes ji neseniai statyta, Žvirgždaičiuose iš viso naujai viskas daroma, o Kudirkos Naumiestyje, nors ir netobula, bet bėdų kol kas nėra“, – kalbėjo dekanas kan. D. Jasulaitis.

Kiekviena medinė bažnyčia visada gali užsidegti ne tik dėl aplaidumo, neapsižiūrėjimo, neatsargaus elgesio, bet ir dėl netinkamo oro, pro šalį einančių ar važiuojančių žmonių piktos valios, neatsakingumo ar abejingumo, o vagims medinės bažnyčios labai patinka, nes apvogus galima lengvai padegti ir tada sunku surasti jų piktadarybės pėdsakus. Be to, kai vagys žino, kokių vertybių bažnyčiose esama, tai jiems labai sunku susilaikyti jų nevogus, ir dažniausiai ilgai laukti nereikia, kol įvyksta skaudi nelaimė. Iš tiesų atrodo, kad geriau jau jei pavagia, negu dar ir padega. Galima svarstyti ir apie tai, kad piktavaliams žmonėms visai nesvarbu, kurioje vietoje – panemunės paplūdimyje, autobusų stotelėje ar bažnyčios šventoriuje – šūkauti, peštis, girtauti, rūkyti ir mėtyti neužgesintas nuorūkas, kokiu oru – kaitroje, pučiant vėjui ar lynojant – kūrenti laužus, kurių žiežirbos gali nuskristi toli ir sukelti gaisrą. Juk dabar demokratija: ką noriu, tą darau.

Kaip teigia priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos specialistai, didesnes galimybes kokybiškesnei apsaugai nuo gaisro turi miestuose ir didesniuose miesteliuose esančios ar neseniai statytos bažnyčios, tačiau mažuose bažnytkaimiuose, nedidelėse parapijose esančių maldos namų priešgaisrinė būklė visoje Lietuvoje yra sudėtinga. Pagrindinės priežastys, būdingos tokioms bažnyčioms, yra susidėvėjusi arba pasenusi elektros įranga, nėra priešgaisrinės signalizacijos, o gaisro atveju neįmanoma privažiuoti prie degančių pastatų, dažnoje vietoje nėra žaibolaidžių. Pasak ugniagesių, ne viena graži ir vertinga bažnyčia būna pastatyta ant kalvos, o tvenkinio, iš kurio gaisro atveju būtų galima paimti vandens, nėra. Dažnai būna, kad kilus gaisrui ugniagesiai negalėtų privažiuoti prie degančio pastato, nes senos architektūros statybos bažnyčių šventorių vartai dažnai būna akmeniniai ir tokie siauri ar žemi, kad neįvažiuotų ugniagesių gaisrinė. Priešgaisrinės priežiūros specialistai, tikrindami bažnyčių būklę, kai kuriose vietose randa ne tik bet kaip išvedžiotų arba susidėvėjusių elektros laidų, bet ir tie būna atviri, be dangtelių ant paskirstymo dėžučių, o žvakės kai kur statomos ant kiliminių takų. Guodžia tik tai, kad dažniausiai tokiose vietose būna elektros kirtiklis, kuriuo iškart po pamaldų išjungiama elektra.

Ne vienas kalbintas kunigas teigė, kad reikėtų kuo greičiau prie vieno stalo susėsti Bažnyčios, policijos, ugniagesių, elektros tiekėjų ir paveldosaugos atstovams. Būtų dėl ko pasitarti, kokių bendrų priemonių imtis, kad išvengtume tokių skaudžių nelaimių.

Prašykime Dievo malonės, kad jis apsaugotų nuo gaisro maldos namus.

Šakių rajonas
Dariaus Pavalkio nuotraukos

© 2012 „XXI amžius“