Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Apgulties vieta – Garliava, Klonio gatvė

Gegužinės pamaldos Klonio gatvėje

Tai, kas vyksta nedideliame, prie Kauno prisiglaudusiame Garliavos miestelyje, Klonio gatvėje, jau ne vienerius metus kelia visuomenės nerimą, kaip ir kelios paslaptingos žūtys, susijusios su vadinamąja pedofilijos byla. Važiavau į ramią Klonio gatvę, dar labiau pagarsėjusią kovo 23-iąją, kai jėga ir prievarta bandyta pagrobti mažąją Deimantę. Tada tik kelių ją gynusiųjų dėka mergaitė liko savo įprastoje aplinkoje, tarp jai artimų žmonių savo globėjos tetos Neringos Venckienės namuose. Mane lydėjo ten ėjusi moteris. Vis artėjant prie Garliavos ir netgi Lietuvos centru tapusios gatvės, moteris pasakojo, kur išsidėstę policijos automobiliai, iš kur vyksta slaptas filmavimas, kaip sekami budėtojai, pasiryžę apginti mažąją Deimantę. Supratau, kad mane vedanti moteris irgi dažnai atvažiuoja čia budėti.

Ant vartelių stulpų pamačiau skelbimus, jog visą gegužės mėnesį kasdien vakarais 19.15 val. čia vyksta gegužinės pamaldos. Taip pat buvo skelbiama, kad gegužės 14-ąją čia bus paminėtas Romo Kalantos žūties 40-metis. Dailiai surašytame skelbime buvo rašoma: „Klonio laisvųjų menininkų scenoje vyks Romo Kalantos liepsnojančios aukos 40-mečio bei tą pačią dieną prasidėjusio ir tebesitęsiančio pilietinio pasipriešinimo prieš Klonio gatvės mažosios kankinės persekiojimą valstybės vardu dvejų metų sukakties iškilmingas minėjimas. Kviečiame dalyvauti, pasisakyti, nes Garliavos Klonio gatvė šiandien yra tapusi pilietinio pasipriešinimo simboliu, teisingumo siekiančių Lietuvos piliečių ir patriotų susirinkimo vieta“. Už vartelių, priekinėje sodybos kiemo dalyje, – verdantis gyvenimas. Į akis krito keli besikalbančių vyrų būreliai, ant suoliukų susėdusios ir besikalbančios moterys. Dengtoje palapinėje moterys ir vaikinai rengė kažkokius valgius, matyt, budintiems naktį ir ištisą parą. Kitoje palapinėje nuo saulės kaitros pasislėpę prie staliuko kompiuteriu interneto žinių, straipsnių ir komentarų ieškojo du jaunuoliai. Daug kas tarp pokalbių skaitė laikraščius. Viename būrelyje pamačiau su vyrais besikalbantį kunigą Joną Varkalą, dabar jau suspenduotą dėl „politinės“ veiklos. Pasisveikinau. Netrukus prie manęs priėjęs vyriškis paprašė duoti interviu, atsakyti, kodėl atėjau į Klonio gatvę. Sutikau. Aiškinau, kad taip darau dėl krikščioniško ir pilietinio solidarumo saugant ir ginant skriaudžiamą mergaitę. Netrukus pasirašiau po prašymu Seimui pakeisti įstatymą, ribojantį vaikų perdavimą teisiniu pagrindu. Prašoma apibrėžti aiškiau, kokiomis aplinkybėmis galima perduoti vaiką pagal įstatymą pripažintiems globėjams ar tėvams.

Priėjau prie dviejų pagyvenusių vyriškių, mane sudominusių tuo, kad jie, kaip pasirodė, abu yra klaipėdiškiai. Abu apsikeitė telefonų numeriais. Vienas, vardu Stasys, pasakojo, kad neseniai grįžo iš atostogų Tailande. Ten yra buvęs jau dešimt kartų. Dabar prabuvo keturis mėnesius. Kadangi pragyvenimas ten pigus (svarbiausia, turi nemokamą būstą gyventi), tai per tą laiką susitaupo pinigų. Taip gali išgyventi vis kylant kainoms Lietuvoje. Klaipėdiškis pasakojo apie Tailando gamtą, klimatą, gyvenimo papročius. Ten dabar vyksta labai daug rusų. Tame mieste, kur gyveno Stasys, net cerkvę pastatė ir rengiasi antrą statyti. Atvykstantys rusai yra labai arogantiški, jiems nepritaria ir vietos gyventojai, ir kiti atvykusieji. Labai išplitusi prostitucija. Viešbučiai palyginti pigūs – mėnesiui galima susirasti už 400 litų.

Matyt, ilgos ir neramios laukimo dienos ir naktys leidžia žmonėms išsikalbėti iki soties. Viename būrelyje vyrai „politikuoja“. Iš Prienų atvykęs vyriškis aiškina, kad valdžios žmonės išvogė Lietuvą. „Kas nužudė Kiesus? Juk sunku patikėti, kad surastieji ir nubaustieji banditai galėjo taip susekti ir nukirsti galvas net trims vyrams dėl 100 tūkst. litų. Ar vertėjo jiems taip daryti? Ar ne A. Brazausko šleifas čia ryškėja? Juk atsekti iš Londono grįžusius Kiesus galėjo tik slaptosios tarnybos. O kam jos pavaldžios? Štai Aidis Mieželis, Prezidento Valdo Adamkaus patarėjo Raimundo Mieželio sūnus, dirba Valstybės saugumo departamente (VSD). Neseniai buvo šviesiaplaukis, tačiau toji nuotrauka iš interneto dingo ir dabar jis – jau tamsiaplaukis.

Ir pavardę pakeitė į Meželis. Ar ne jis susijęs su pedofilija – tai mini ir kai kurie laikraščiai“, – savo nuomonę ir spėliojimus dėstė prieniškis. Kitas vyriškis pastebėjo dar vieną faktą: „Kodėl V. Adamkus patarėja priėmė Tamarą Birmontienę? Visai paprasta paaiškinti – jos tėvas kagėbistas Mackievič lydėdavo V. Adamkų kelionėse po SSRS, „kuruodamas“ jį pagal saugumo liniją. Ir štai tapęs prezidentu, jis „pasikvietė“ jo dukrą pas save patarėja, o paskiu padarė Konstitucinio Teismo nare. Nesiseka mums su prezidentais. Man patiko Paksas, bet jį kažkodėl nustūmė kagėbistų rezervistų būrys. Ir tas buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Egidijus Kūris viską su jais sugalvojo. Dabar gina pedofilus, nes teisėtvarkoje jų netrūksta. Argi tokia teisėtvarka gali ką nors teisingai išaiškinti?“ – savo nusivylimą Lietuvos teisėtvarkos atstovais rodė pašnekovas.

Prisėdu prie staliuko, kur du vyriškiai „studijuoja“ internetą. Kartu jie stebi vieną ant stalo bėginėjantį voriuką. Jaunesnysis, studentas (taip jį pavadinu), pastebėjęs, kad voriukas savo siūleliu susijęs su palapinės stogu, sako: „Jis kaip tas Pūras pakabintas, niekaip nebegali atsikabinti“. Paklausiau: „Tai jūs čia apie tą psichiatrą, kuris pasisako prieš Klonio gatvės budėtojus?“ „Tiktai taip“, – patvirtina jaunuolis. Antrasis jaunuolis, pasirodo, prieš 12 metų mokėsi Amerikos koledže, Kanzase. Pasikalbu su šiuo jaunatviškai, fiziškai tvirtai atrodančiu vyriškiu. Jis pasakoja apie Kanzaso valstijos permainingą klimatą, ten siaučiančius tornadus. Klausiu, ar dabar, baigus amerikietišką koledžą, darbą Lietuvoje gauti lengviau. „Deja, nelabai Lietuvoje gausi darbo, kai tau daugiau nei 50 metų“. Nepatikėjęs juo, net nusiėmiau akinius. Matau, kad tikrai turi metų. Jis sako: „Gimiau 1956 metais ir dabar esu 56-erių“. „Vadinasi, 2012 metai pačiam laimingi?“ Bet jis išties atrodo labai jaunatviškai energingas. Kalba pakrypsta apie politiką. Turbūt turėdamas galvoje kai kuriuos žinomus faktus, jis sako: „Viską gali dabar padaryti, kad sugautum „nusikaltėlį“. Ypač nesunku įkišti narkotikų“. Įsiterpia ir kitas pašnekovas, sakydamas: „Kaip ir Petrusevičiui prikišo visokių ginklų. Nors turėjo tik vieną nelegalų pistoletą. O per žiniasklaidą išgarsino, kaip turintį vos ne patrankų“. „Amerikietis“ sako: „Na, jam, kaip pirmojo lietuviško ginklo „Vytis“ kūrėjui, nelabai ir norėjosi ginklų atsisakyti“. Antrasis sako: „Todėl ir padarė provokaciją net per jo draugą, užverbuotą saugumo agentu“.

Taip besikalbant prabėga kelios valandos. Jau ruošiuosi išeiti, bet užkalbina malonus senukas. Pasirodo, jis čia dažnai budi net ir naktimis. Atvykęs iš kaimo netoli Išlaužo. Apie netoliese esantį Linksmakalnį jis sako: „Nelabai kuo pasikeitė ta buvusi rusų karinė bazė, kuri buvo ir ausys, ir akys. Ten dabar ant namų – žvaigždės, namai raudonai išdažyti. Liksmakalnis „glušino“ ir užsienio stotis“. Jis pereina ir prie politinių temų: „Anksčiau daug tikėjausi iš konservatorių, bet dabar jau nusivyliau. Jie neina su tauta. Argi valdžioje yra likę žmonių iš Sąjūdžio? Viską užėmė persidažę. Ir A. Kubilius veda mus į Rusiją, jis tikrai ne Lietuvai dirba. Kodėl taip pykdo tautą tais mokesčiais, nuskurdinimu?“ Pamatęs, kad kažkokie du vyrai filmuoja, jis pataria: „Paeikime toliau, čia kažkokie įtartini filmuoja. Yra trys policijos sekimo punktai. Štai stebi iš šio namo, o ten stulpe įtaisyta filmavimo kamera. Su infraraudonaisiais spinduliais stebi dieną naktį – rengiasi puolimui“. Pasakiau, kad matau skelbimą, jog čia bus paminėta R. Kalantos žūtis. Jis gyvai atsiliepia: „Taip, be R. Kalantos aukos laisvės mes nematytume. Ir aš tada gavau „bananų“. Bet kai čia su jaunais vyrukais pakalbėjau, jie sakė, kad „tas tavo Kalanta buvo psichinis ligonis, susideginęs be reikalo“. Taigi ir čia yra visokių. Net ir provokatorių. Štai filmuoja. Gerai, kad mūsų žmonės nufilmavo aną bandymą pagrobti mergaitę – visas pasaulis pamatė, kas darosi Lietuvoje“. Pamatėme ateinančią moterį su didžiuliu krepšiu. Geranoriškas, ramus senukas sakė: „Žmonės vis atneša valgyti budėtojams. Budėti yra sunku – nemiegi visą naktį. Ir aš esu atnešęs čia raugintų agurkų kibirą (labai skanu atsigaivinti), ir sūrių, ir kitko“. Jis dažnai budi naktimis: „Senatvė pasireiškia, būna sunku po nemiegotos nakties. Bet norime apginti bejėgią mergaitę ir jos globėjus. Vadina mus patvoriniais, kedofilais ir kitaip. Bet ką padarysi – tegul į save pasižiūri. Tik per mažai mūsų čia būna. Kad taip keli šimtai ar tūkstančiai, kitaip valdžios ponai pažiūrėtų į mus ir į mergaitę. Juk negalima jėga, per prievartą ją perduoti kaip daiktą. Su seneliais ji jau suaugo, ir su globėja, teta Venckiene.“ Atsisveikinu su maloniu, pilietiškai savo pareigą atliekančiu kaimo žmogumi, palinkėdamas sėkmės ištverti visus sunkumus. Jis tik nusišypso: „O, kad taip būtų – tada Lietuva būtų laiminga“.

Išties neramu, kai beveik kasdien Klonio gatvėje įsitempę, nors išoriškai ramūs, budintys žmonės laukia naujo puolimo ir prašo jaunimo ar pagyvenusių žmonių pagalbos, saugant mažąją mergaitę. Tik jos nedaug besulaukia. Užtat tiesiog didvyriškas yra kai kurių jaunų žmonių pasiryžimas. Prieš kelias dienas, kai buvo skelbiamas pavojus apie rengiamą mergaitės „gyvenamosios vietos nustatymą“, t. y. jos pagrobimą, iš Kauno dviračiais atvyko keli moksleiviai net 6 valandą ryto (kada labiausiai tikimasi puolimo), o vienas moksleivis net iš Žaliakalnio atbėgo. Vos ne kasdien N. Venckienė rašo įvairius kreipimusis į įvairias valstybines institucijas, taip pat ir aukščiausius valstybės pareigūnus. Deja, jie dažniausiai lieka be atsako. Padėtis atrodo gana rami, tačiau čia slypi pavojingas užtaisas, kurį sukūrė už teisėtvarką atsakingi asmenys ir psichiatrijos žinovai. Apie tai perspėjo signataras Algirdas Patackas, kalbėdamas ir čia, Klonio gatvėje, vykusiame R. Kalantos žūties 40-mečio minėjime, ir Seime. Budėtojai yra pasiryžę viskam. Teko patirti, kad mergaitę tiesiog savo kūnais pasirengę ginti ne mažiau kaip dešimt vyrų. Jie lengvai neatiduos mergaitės.

Valdžios vyrams ir moterims tenka tikrai skubiai ieškoti kitų būdų išspręsti mergaitės problemą. Būtina atsižvelgti į mergaitės norą ir neteisingą, valstybės vardu, tačiau tik pagal savo samprotavimus įstatymą interpretuotą ir priimtą teisėjo sprendimą pakeisti arba ašarų, skausmo ir galbūt kraujo šioje istorijoje nebus išvengta.

Edvardo Šiugždos pasakojimą užrašė Lina Šalnaitė

Gegužės 14-ąją Klonio gatvėje, minint Romo Kalantos aukos 40-metį bei tą pačią dieną prieš dvejus metus prasidėjusio ir tebesitęsiančio pilietinio pasipriešinimo prieš Klonio gatvės mažosios kankinės persekiojimą valstybės vardu metines, vyko skelbtas Klonio laisvųjų menininkų susibūrimas. Susirinkusiuosius, ypač nuolatinius budėtojus, savo dainomis šildė dainininkas iš Šilutės... Buvo skaitomos Roberto Keturakio, Raimundo Čiegio eilės, dainuojamos dainos, Deimantei ir visiems susirinkusiems dovanota mecenato verslininko A. Vaičiūno dovana – dailininkės Medos Mačytės sukurtas ženklas. Jonas Varkala sakė, kad šis ženklas yra kaip laimės žiburys, tai ženklas, kad neišdavėme žmoniškumo. Birbyne pagrojo mažoji Deimantė. Nepriklausomybės akto signatarė Rūta Gajauskaitė pristatė neseniai išleistą straipsnių apie pedofilijos bylą ir vaikų seksualinio išnaudojimo klausimais knygą. R. Gajauskaitė priminė, kad neišaiškintomis aplinkybėmis per šį nepriklausomybės laikotarpį jau yra žuvę ar nužudyti 29 asmenys, ir už tai atsakingos kagėbistinės jėgos, nes nėra įgyvendintas desovietizacijos liustracinis įstatymas. Ji linkėjo „Drąsos keliui“ eiti į Seimo rinkimus ir laimėti pakankamai vietų, kad galima būtų užtikrinti teisingų įstatymų, neprieštaraujančių Konstitucijai ir žmoniškumui, priėmimą. Seimo narys Saulius Stoma priminė, kad lygiai prieš dvejus metus buvo pradėtas šio namo puolimas, tada ir prasidėjo pilietinis pasipriešinimas, be kurio egzistuoja tik primityvi vartotojiška visuomenė. Todėl toks pilietinis pasipriešinimas nėra kenkimas valstybei, bet  laisvos, laimingos, demokratinės visuomenės kūrimas. Tautos atgimimo forumo pirmininkas Algimantas Matulevičius ragino būti aktyviems, nes kai kurie politikai žlugdo valstybę. Jis negailėjo kritikos V. Uspaskichui. Buvęs disidentas Andrius Tučkus stebisi, kad tokie R. Kalantos niekintojai, kaip psichiatras Mačiulis ar kiti, ir dabar nebaudžiami dirba ar gauna didžiulę pensiją, nes tokius vaisius, deja, duoda neįvykusi liustracija. Seimo narys Rytas Kupčinskas sakė, kad čia susirinkusieji atėjo ieškoti teisingumo – ginti mergaitę, „Karšto komentaro“ redaktorė G. Gorienė ragino žurnalistus būti teisingais ir kovoti prieš nusikalstamą Lietuvai kenkiantį klaną („Sovietiniai tankai išvažiavo, o tankistai liko“), poetė E. Drungytė džiaugėsi aktyviais, blogiui nepasiduodančiais menininkais. Aktyvūs visuomenininkai ir aktoriai R. Boravskis, A. Nakas, R. Valiukaitė išreiškė tvirtą tikėjimą pergale. A. Patackas aiškino apie vidinį blogį, kuris valstybėje auga, nors išorinis blogis, t.y. okupacija, ir pralaimėjo. Šis blogis galutinai pralaimės tik tada, kai augs gėris ir kai politinę žiemą pakeis pavasaris. Jis pabrėžė, kad esame ant didelių įvykių slenksčio. Kun. Robertas Grigas prisiminė jam įspūdį kėlusią R. Kalantos auką, pacitavo poeto K. Bradūno šiai aukai skirtas eiles. Savo eiles skaitė ir kiti kūrėjai – D. Valiušaitienė, R. Pacukonis, N. Karpuškaitė-Akelaitienė. Ses. Nijolė Sadūnaitė priminė Jėzaus žodžius: „Ką padarėte vienam iš mažiausių, man padarėte“. Buvo atvykęs ir Lietuvos visuomeninį gyvenimą stebintis švedų žurnalistas Jonas Ohmanas.

Po minėjimo, kiek vėliau nei įprastai, vyko gegužinės pamaldos. Buvo giedamos Marijos garbei skirtos giesmės ir litanija. Pamokslininkas pasaulietis kūrybingai pasakojo apie žmonių atsakomybę esant sunkioms ekstremalioms sąlygoms, kvietė būti visuomeniškai aktyviais bet kuriomis aplinkybėmis. Žmonės meldėsi ir už mažąją mergaitę.

© 2012 „XXI amžius“