2012 m. gegužės 18 d.    
Nr. 20
(1995)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Krokodilo ašaros

Gintaras Visockas

Netrukus Lietuva turės galimybę susipažinti su Valstybės saugumo departamento (VSD) ataskaita, bylojančia apie 2011 metais nuveiktus mūsų saugumiečių darbus. Bent jau taip viešojoje erdvėje pareiškė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Arvydas Anušauskas. Ar nenusivilsime, išvydę ataskaitą? Juk greičiausiai perskaitysime tik keletą nieko nepaaiškinančių bendrųjų frazių apie nuolat stiprinamą nacionalinį saugumą. Vis dėlto ją perskaityti verta bus bet kokiu atveju. Kas ką besakytų, tai – neabejotinas žingsnis į priekį, nes iki šiol dar niekas iš oficialių Lietuvos pareigūnų nėra garsiau užsiminęs, jog ir visuomenė turi teisę bent šį tą žinoti. Suprantama, ataskaita apie VSD veiklą 2011 metais netaps vieša nuo pirmojo iki paskutiniojo puslapio. Visuomenei prieinama bus tik jos dalis. Kitaip, žinoma, negali būti. Slaptosios tarnybos negali atskleisti visų savo planų bei tikslų. Su slapta ir visiškai slapta informacija gali susipažinti tik išrinktieji, pavyzdžiui, Seimo nariai iš NSGK. Tokia tvarka egzistuoja visose demokratinėse visuomenėse. Manoma, kad toji ataskaita greičiausiai primins vien bendrų frazių kratinį. Yra ir dar konkretesnis klausimas: ar galima aklai pasitikėti viskuo, kas viešojoje ataskaitos dalyje numatyta paskelbti?

Seimo NSGK pirmininkas turi asmeninį internetinį puslapį, kuriame publikuoja savąsias įžvalgas. Jame šiuo metu paskelbtas straipsnis „VSD viešai pateiks duomenis dėl sekimo mastų“. Ten polemizuojama su Europos Komisijos (EK) 2011-aisiais paskelbta ataskaita, tvirtinančia, jog Lietuvos slaptosios tarnybos masiškai įrašinėja, klausosi, analizuoja savo piliečių pokalbius, taip pat – ir telefoninius. Taigi EK tvirtino, jog 2008 metais Lietuvos teisėsauga net 85,3 tūkstančius kartų kreipėsi į įvairių komunikacijų operatorius dėl duomenų apie skambinusiuosius pateikimo. Skaičiai ne tik įspūdingi, bet ir bauginantys. Ar tikrai Lietuvoje tiek daug nusikaltėlių, kyšininkų, užsienio šalių žvalgybų agentų, kurių pokalbiai turėtų būti žinomi mūsų operatyvinėms tarnyboms?

Savo publikacijose Seimo NSGK vadovas ramina visuomenę. Suprask, EK pateikti duomenys apie telefoninių pokalbių pasiklausymus iškreipti dėl skaičiavimo metodikos. Tik pamanyk, EK pateikė net penkis kartus padidintus skaičius. Gal ir apsiriko EK, pateikdama tokius duomenis. Įdomu, kokius duomenis pateiks Lietuvos teisėsauga? Kaip mums žinoti, jog pateikiami skaičiai – „nepapudruoti“? Kas nutiko, kad EK nemoka skaičiuoti, o Lietuvos pareigūnai – skaičiuoja kokybiškiau, objektyviau, sąžiningiau? Be kita ko, Seimo NSGK pirmininkas apgailestauja, esą apie VSD vyrauja išankstinė neigiama nuomonė, todėl prisipažįsta, kad, ruošdamasis išslaptinti dalį atsakaitos apie 2011 metus, Seimas siekia sumažinti nepasitikėjimą „šia svarbia Lietuvos žvalgybos institucija“.

Gerai, kad mūsų parlamentarai bent jau prieš būsimuosius rinkimus susirūpino „išties smukusiu VSD prestižu“, tačiau pagražintomis ataskaitomis įvaizdžio nepagerinsime. Vien tik viešų ataskaitų neužteks. Reikia konkrečių nuopelnų, pavyzdžiui, sugautų užsienio šnipų sąrašo ir bent jau tokio lygio, kokius pajėgios demaskuoti Estijos slaptosios tarnybos. Dar norėtųsi išgirsti ir kai kurių konkretesnių paaiškinimų apie rimtų abejonių sukėlusias saugumiečių operacijas. Mintyse turiu kad ir čečėnų Gatajevų įtartiną persekiojimo operaciją, kai mūsų saugumo pareigūnai pradėjo rūpintis buitiniais, šeimyniniais konfliktais. O ką Seimo NSGK pirmininkas atsakė žurnalistui, pateikusiam versiją, jog minėtų čečėnų sutuoktinių persekiojimas Lietuvoje naudingas buvo tik Rusijos slaptosioms tarnyboms? Žurnalistas svarstė, ar čečėnų Gatajevų persekiojimu gali būti suinteresuotos Rusijos slaptosios tarnybos, ar tai reiškia, kad VSD bendradarbiauja su Rusijos Federaline saugumo tarnyba, ar toks bendradarbiavimas naudingas mūsų valstybei? Bet Seimo NSGK vadovas mįslingai teatsakė, jog „ši versija klaidinga ir klaidinanti“. Gal ir klaidinga. Sunku ginčytis su žymiai geriau informuotu parlamentaru. Čia galimi patys netikėčiausi variantai. Šiandien akivaizdu, kad ir Suomijai oficialioji Lietuvos versija pasirodė neįtikinama, nes iš Lietuvos pasitraukusiems čečėnams Gatajevams suteikė politinį prieglobstį. Taigi Lietuva dėl savo saugumiečių veiklos atsidūrė tarptautinio politinio skandalo centre. Mums reikia tik džiaugtis, kad niekas iš ES vadovybės bent jau kol kas atidžiai nenagrinėja susiklosčiusios dviprasmiškos situacijos. Juk oficialiojo Helsinkio sprendimas suteikti politinį prieglobstį iš Lietuvos pasitraukusiems čečėnams reiškia, kad Lietuva šiuo konkrečiu atveju pasielgė ne kaip demokratinė, padori, žmogaus teises gerbianti valstybė ir neatitinka Europos Sąjungos šalims keliamų kriterijų. Gal tokių kriterijų nesilaiko pati Suomija, suteikdama politinį prieglobstį iš Lietuvos pasprukusiems nusikaltėliams? Kitų variantų tiesiog nėra. Lietuvos visuomenė, perskaičiusi viešąją VSD ataskaitą, greičiausiai nesužinos, kodėl mūsų saugumiečiai taip atkakliai, aršiai, nuožmiai persekiojo nuo karo Čečėnijoje pabėgusius Gatajevus.

Publikacijoje „Energetinio saugumo tema netinka politiniam populizmui“, kurį paskelbė delfi.lt, Seimo NSGK vadovas apgailestauja, jog Rusija apie mus skleidžia daug dezinformacijos. Suprask, Vakarai neturėtų pasitikėti Lietuva, mes susipainioję istoriniuose vertinimuose, be to, turime akivaizdžių bėdų dėl savo neva netinkamo elgesio su tautinėmis mažumomis. Visa tai – tiesa. Rusija turi vis mažiau galimybių daryti mums neigiamą įtaką tiesiogiai, tačiau kenkia netiesiogiai. Pavyzdžiui, skleidžia nepasitikėjimą būsimais Lietuvos energetiniais projektais. Dezinformaciją bei abejones platina į pagalbą pasitelkdama aplinkinius kelius. Seimo NSGK vadovas pabrėžė, kad, neužtikrinus informacinio fono, energetiniai projektai įstrigs dėl sukurto visuomenės nepasitikėjimo. Labai taiklus pastebėjimas. Džiugu, jog pripažįstamas žiniasklaidos vaidmuo. Tačiau čia įžvelgiu didelę dviprasmybę. Žodžiai skiriasi nuo darbų. Viena vertus, pripažįstama, jog politiniam, ekonominiam ir kultūriniam valstybės saugumui užtikrinti reikalingas palankus informacinis laukas. Kita vertus, nė žodžiu neužsimenama, kad valdančioji partija, atvedusi poną A. Anušauską į Seimą, padarė viską, kad lietuviškoji žiniasklaida būtų apkrauta kuo didesniais, dažnai sunkiai bepakeliamais mokesčiais. Tokiomis sąlygomis lietuviškieji leidiniai arba bankrutuoja, arba vegetuoja, arba puola vykdyti nežinia kieno politinius užsakymus.

Parlamentaras A. Anušauskas straipsnyje įrodinėjo: „Dažnas energetinis projektas gali būti sužlugdytas dar pradinėje stadijoje apie jį formuojant neigiamą foną. Pastaruoju metu pastebiu, kad apie energetinius projektus rašančių gerai arba neutraliai yra gerokai mažiau negu rašančių blogai“. O kas kaltas dėl tokių proporcijų? Vaizdžiai tariant, kalti valdantieji, savosios žiniasklaidos neatleidę nuo mokesčių, kaip, sakykime, Danijos Karalystė. Dabar, tiesa, pridėtinės vertės mokestį (PVM) nuo 21 proc. žadama mažinti iki 9 proc. Bet per pastaruosius kelis metus, kol Lietuvoje galiojo drastiški mokesčiai žiniasklaidai, bankrutavo arba iki minimumo susitraukė itin daug leidinių. Be to, tie 9 proc., kuriuos žadama palikti, vis tiek labai dideli, lyginant su Danija, kur žiniasklaidai netaikomi jokie PVM tarifai. Tad lietuviškoji žiniasklaida, toji, kuri bando išlaikyti bent šiokią tokią nepriklausomybę, kuri rūpinasi ne vien skandalingomis sekso ar žmogžudysčių istorijomis, bet ir egzistencinėmis tautos problemomis, priversta skursti. Ji nepajėgi, net jei ir labai norėtų, deramai rūpintis „teigiamais informaciniais fonais“.

Atvirai kalbant, tie, kurie planavo ir tebeplanuoja prieš Lietuvą įvairiausio pobūdžio dezinformacinius bei propagandinius karus, labai džiūgavo, kai valdančioji Lietuvos koalicija, vadovaujama premjero Andriaus Kubiliaus, nusprendė prispausti žiniasklaidą kelis kartus drastiškai padidindama mokesčius. Dabar, kai svarstoma galimybė sumažinti mokesčius, mūsų nedraugai džiūgauja mažiau, nes suvokia, jog valstybės reikalais norinti rūpintis lietuviškoji žiniasklaida vis tiek nebus pajėgi tvirčiau atsistoti ant kojų mokėdama ir tą 9 proc. mokestį. Tad valdančiųjų ašaros kai kada primena krokodilo ašaras.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija