2012 m. birželio 1 d.    
Nr. 22
(1997)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kūrybos
horizontuose


ARCHYVAS

2012 metai


XXI Amžius


Kronika

Paroda apie Palaimintąjį

Klier. Žilvinas Treinys

Kalba arkivyskupo J. Matulaičio
gyvenimo ir veiklos tyrinėtoja
dr. Genovaitė Gustaitė, dešinėje –
seminarijos rektorius mons.
Žydrūnas Vabuolas, centre –
premjeras Andrius Kubilius

Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje buvo atidaryta ekspozicija, skirta Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio metams. Joje kartu su seminarijos bendruomene dalyvavo garbingi svečiai – premjeras Andrius Kubilius, kun. Vaclovas Aliulis, MIC, istorikė dr. Genovaitė Gustaitė ir kiti.

Įžangos žodį tarė idėjos autorė ir ekspozicijos kuratorė, seminarijos bibliotekos vedėja Irena Aleksandravičienė. Ji pasveikino susirinkusius ir aptarė pagrindinį parodos tikslą – paskatinti visus seminarijos bendruomenės narius, ypač jaunus žmones – seminaristus, besiruošiančius kunigystei, – gilintis į J. Matulaičio asmenybę, jo dvasinį ir rašytinį palikimą, išsamiau susipažinti su Palaimintojo gyvenimu nuo gimimo iki mirties, Jo beatifikacija, nuoširdžiai melstis, kad Palaimintasis Jurgis būtų kanonizuotas ir paskelbtas šventuoju. I. Aleksandravičienė papasakojo, kad medžiaga ekspozicijai buvo renkama įvairiose institucijose: Lietuvos centriniame valstybės archyve, Lietuvos valstybės istorijos archyve, kai kurie dokumentai gauti iš Romos Marijonų generalinio archyvo, Kauno arkivyskupijos kurijos archyvo. Renkant medžiagą, teko dirbti ir Palaimintojo J. Matulaičio muziejuje Marijampolėje, Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos, VU bibliotekos ir Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos rankraščių skyriuose. Seminarijos bibliotekos vedėja teigė, kad parodos atidaryme galima pamatyti Palaimintojo Jurgio Matulaičio raštų, fotografijų, rankraščių ir archyvinių dokumentų originalų ir faksimilių, literatūros apie arkivyskupo gyvenimą ir veiklą, jo beatifikaciją, tarybinių metų pogrindžio savilaidos išleistų leidinių apie J. Matulaitį, išvysti kelias Palaimintojo asmeninės bibliotekos knygas, albumus ir Palaimintojo relikvijas. Buvo pareikšta padėka seminarijos rektoriui ir daugeliui žmonių, prisidėjusių prie šios ekspozicijos apie Palaimintąjį J. Matulaitį rengimo.

Vėliau kalbėjęs seminarijos rektorius mons. Žydrūnas Vabuolas džiaugėsi galintis susirinkusius pasveikinti su parodos atidarymu, kartu prisiminė, kad pats yra kilęs iš Vilniaus Palaimintojo J. Matulaičio parapijos, ir išreiškė viltį, kad ši paroda visiems patiks, o Palaimintojo darbai apie Bažnyčios socialinį mokymą pasitarnaus Lietuvos vadovybei sprendžiant socialinius klausimus. Seminarijos vadovas atkreipė dėmesį į parodos kuratorės didžiules pastangas ir darbą stengiantis sukaupti kuo daugiau įdomių, retų dokumentų, Palaimintojo relikvijų. Monsinjoras pasidžiaugė, kad paroda sulaukė daug garbingų svečių ir spaudos dėmesio, sakė viliąsis, kad Palaimintasis J. Matulaitis tokiu būdu bus geriau pažintas. Mons. Ž. Vabuolas kalbėjo, kad iš ekspozicijos į mus žvelgia Palaimintasis ir mūsų krašto žmogus, kuris buvo silpnos sveikatos, Šventojo Rašto žodžiais tariant, „skausmų vyras“, daug iškentėjęs, jautrus, prislėgtas rūpesčių, blaškomas įvairių nuomonių bei politinių pozicijų, tačiau galingas pasiryžimu dirbti žmogui ir Bažnyčiai, besiremiantis Dievo meilės galia. Baigdamas rektorius palinkėjo susirinkusiems Palaimintojo J. Matulaičio stiprybės, skatino jį geriau pažinti ir pamilti.

Premjeras A. Kubilius padėkojo seminarijos rektoriui ir parodos organizatoriams už gražią galimybę prisiliesti prie didingos ir mums visiems artimos Palaimintojo arkivyskupo J. Matulaičio asmenybės ir pabrėžė, kad XXI amžiuje sparčiai besikeičiančiame pasaulyje mes turime gerą progą stabtelėti ir pasižiūrėti į tuos žmones, kurie gyveno, kūrė, dirbo, buvo pasišventę Dievui. Ministras Pirmininkas akcentavo, kad Palaimintojo veikla to meto Vilniaus krašto sąlygomis yra ypatinga daugeliu požiūrių ir iškėlė klausimą, ką jis sakytų šių dienų Lietuvai. Premjeras prisiminė, kad jam teko skaityti apie to meto įvykius, kai J. Matulaitis ėjo Vilniaus vyskupo pareigas, apie Palaimintojo santykius su čia gyvenusiais įvairių tautybių žmonėmis – lietuviais, lenkais, žydais. Tuo metu jis darė tai, kas buvo teisinga, ko šiandieniniame gyvenime dažniausiai trūksta ar yra pamiršta, teigė Lietuvos Vyriausybės vadovas.

Kun. V. Aliulis MIC taikliai apibūdino šią iškilią Bažnyčios figūrą, pavadindo jį „vargų ir antpuolių užgrūdinta asmenybe“. Jis išsamiai papasakojo arkivyskupo J. Matulaičio biografiją. Marijonų vienuolis nepamiršo paminėti įdomių Palaimintojo biografijos detalių, pavyzdžiui, kad vyresnysis brolis jį paruošė stojimui į gimnaziją; kad mažajam Jurgiui dėl jau tuo metu kentėtų ligų, nepriteklių ir vadovėlių stygiaus sunkiai sekėsi mokslai ir kad netgi buvo paliktas antriems metams gimnazijoje (parodoje eksponuojamas jo ketvirtos pakartotosios klasės baigimo pažymėjimas); kad nuo vaikystės sunkiai sirgo, šlubavo, o tapęs kunigu, besigydydamas kaulų džiovą Šveicarijoje (Fribūre), slapta užsirašė universitete svetima pavarde, kad galėtų studijuoti filosofiją, kadangi jam tai daryti buvo uždrausta, paminėjo daugybę kitų jo gyvenimo faktų.

Arkivyskupo J. Matulaičio gyvenimo ir veiklos tyrinėtoja dr. G. Gustaitė supažindino susirinkusius su jo gyvenimą ir veiklą iliustruojančiais archyvų dokumentais, knygomis, įvairių žmonių atsiminimais ir mintimis. I. Aleksandravičienė susirinkusiai seminarijos bendruomenei ir garbingiems svečiams papasakojo apie Palaimintojo portretą, nutapytą 1927 metais. Jo autorė – sesuo bernardinė Franciszka Wierzbicka (ji galėjo tapti „Gailestingojo Jėzaus“ paveikslo autore, kurį nutapyti prašė palaimintasis kun. M. Sopočka, tačiau sesuo atsisakė). Seminarijos bibliotekos vedėja parodė eksponuojamas Palaimintojo karsto relikvijas, citavo iškilių ano meto Lietuvos veikėjų mintis apie jo asmenybę, šventumą, besąlygišką meilę visiems žmonėms. Antai prelatas Mykolas Krupavičius sudėtingomis pirmųjų Lietuvos Nepriklausomybės metų žemės reformos sąlygomis teigė, kad jam padėjo ir tokiu būdu šią sudėtingą reformą išgelbėjo vyskupo J. Matulaičio paskaita apie Bažnyčios socialinį mokymą. Istorikė G. Gustaitė teigė, kad Palaimintasis stengėsi įsigilinti, susipažinti su visais asmenimis, besipriešinančiais jam, ir jų idėjomis. Ji pabrėžė, kad pats Palaimintasis visu savo gyvenimu, tarnyste Dievui ir žmonėms liudijo savo vyskupiškame herbe įrašytą šūkį – „Nugalėk blogį gerumu“ ir kaip pavyzdį papasakojo istoriją apie vieną iš didžiausių jo oponentų Karolį Liubianecą, kuriam J. Matulaitis dovanojo savo daktaro disertacijos kopiją su dedikacija „brangiam kolegai Karoliui Liubianecui“. Dr. G. Gustaitė akcentavo pastarojo gyvenimo saulėlydyje išreikštą prisipažinimą, kad jis buvęs neteisus vyskupo atžvilgiu. Ji teigė, kad žmonės, bendravę su arkivyskupu J. Matulaičiu, prisimindavo jo gilų protą, nepaprastą ramybę, be to, pabrėždavę, kad Palaimintasis buvo didelis žydų globėjas.

Po parodos pristatymo visi susirinkusieji buvo pakviesti patys su ja susipažinti, pabendrauti tarpusavyje, atsigaivinti gaiviaisiais gėrimais ir pasivaišinti vaisiais.

Klier. Andrejaus Strelos nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija