Kūrybos
horizontuose

2012 metai

Kronika

Kauno dramos teatras atgimsta

Grimerinėje su vadybininke Agne Buroviene Remio Ščerbausko nuotrauka

Su kultūros ministru Arūnu Gelūnu

JAH: akt. Ričardas Vitkaitis – Vincas Krėvė, Sigitas Šidlauskas – Juozapas Albinas Herbačiauskas, Ridas Žirgulis – Pilietis, Egidijus Stancikas – Balys Sruoga

Epizodai iš spektaklių: „Antigonė Sibire“: akt. Egidijus Stancikas – Ekspedicijos ir choro vadovas, Milė Šablauskaitė – Auklė Donato Stankevičiaus nuotraukos

Rekonstrukcijos užkulisiuose

Jau kelinti metai Kauno valstybinio dramos teatro lankytojai priversti spektaklius žiūrėti mažose salėse, mat pagrindinė – Didžioji – nuo 2009 metų sausio uždaryta kapitalinei rekonstrukcijai. Pats seniausias Lietuvoje teatras 2010 metais atšventė savo 90-metį. Jo ištakų reikėtų ieškoti dabartiniame Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, kur buvo įkurtos Dramos ir operos vaidyklos ir 1920 metų gruodžio 19 dieną suvaidintas pirmasis spektaklis – Jono Vaičkaus režisuotos Hermano Ludermano „Joninės“. Nuo 1925-ųjų teatre įsikūrė ir baleto trupė, todėl jis buvo pavadintas valstybiniu. Į dabartinį pastatą Kauno valstybinis dramos teatras atkeltas 1959 metais. Nors buvęs kino teatras sovietmečiu ir buvo pritaikytas vaidybai, tačiau rimtesnio remonto iki 2005 metų nematė. 2008-aisiais suremontuota teatro fojė, tačiau iš jos į Didžiąją salę, pasak teatro vadovo ir aktoriaus Egidijaus Stanciko, žiūrovai galės patekti tik šių metų pabaigoje. Dabar aktoriai kauniečiams vaidina Mažojoje, Penktojoje, Rūtos ir režisieriaus Jono Jurašo atrastoje Ilgojoje salėse.

Žiūrovų ir remontų metu pakanka

Nors teatras priverstas tenkintis Mažųjų scenų kompleksu buvusio gamybinio susivienijimo patalpose, nors į daugumą jų patenkama ne pro paradines duris, o iš teatro kiemo, tačiau E. Stancikas nesiskundžia sumažėjusiu teatro mylėtojų srautu: „Mūsų žiūrovai jauni ir labai intelektualūs, nori rimtų dalykų ir gerų pramogų, todėl salės visą laiką būna pilnos. Pasak teatro vadovo, kitus Naujuosius metus (2013-uosius), jei šalyje nepablogės ekonominė situacija, jau žadama sutikti naujai restauruotoje pagrindinėje scenoje. „Po rekonstrukcijos teatras turės daug erdvių, – teigia E. Stancikas, – ir technine prasme bus vienas moderniausių ne tik šalyje (scenos įranga nenusileisime Vilniaus operos ir baleto teatrui), bet ir už jos ribų. Iki šiol mūsų teatrai labai atsiliko nuo Latvijos ir Estijos, nes jų vyriausybėms kultūra labiau rūpėjo nei mūsų. Dabartinės teatro rekonstrukcijos sąmata – 64 milijonai litų. Dar trūksta papildomų finansų statybos darbams užbaigti, vyksta kiti dideli darbai. Vadovas pasidžiaugė, kad pastaraisiais metais teatras išaugo – pasipildė naujais nariais.

Sugrįžo garsūs režisieriai

Galbūt norėdami labiau pagelbėti rekonstruojamam pirmajam šalyje teatrui, jau artėjant jo garbingam 90-mečiui, į vieną vietą susirinko ne tik talentingiausi aktoriai, bet ir geriausi jo režisieriai, nors prieš ateinat E. Stancikui į šį postą, teatre būta daug nesusipratimų, pykčių, teatro irimo požymių. Dabar, rodos, viskas krypsta į gera. Jubiliejaus proga spektaklius čia jau kūrė režisieriai: Jonas Jurašas, Jonas Vaitkus, Gytis Padegimas, Gintaras Varnas. 2011 metais dienos šviesą išvydo J. Jurašo režisuota, Aušros Marijos Sluckaitės parašyta pjesė pagal Jeano Anouilh‘o dramą  – „Antigonė Sibire“, skirta  sovietinės okupacijos 70-mečiui paminėti. Spektaklis, sukrėtęs žiūrovus amžinu gėrio ir blogio, vyro ir moters konfliktu, antikinės Antigonės vaidmeniu bando atskleisti mūsų šalies pokario skaudulius – Antigonės pasipriešinimas valdovui, norint palaidoti savo žuvusį brolį, siejasi su mūsų sesių lietuvių pasipriešinimu sovietmečio okupantams, trokštant palaidoti miškuose žuvusius ir iki šiol nepalaidotus savo brolius, vyrus, sūnus – partizanus. Spektaklis buvo kurtas remiantis ne tik istorija, bet ir nūdienos jaunimo, dalyvavusio „Misija Sibiras“, užrašais, dienoraščiais. Pagrindinį vaidmenį spektaklyje atlikusi aktorė Eglė Mikulionytė 2011 metais buvo apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi, o režisierius J. Jurašas gavo padėkos ekspedicijoje „Fortūną“ už nuopelnus Lietuvos teatrui ir spektaklio „Antigonė Sibire“ pastatymą. Spektaklyje vaidina (ekspedicijos (choro) vadovą) ir teatro vadovas E. Stancikas. Tačiau, pasak aktoriaus, mieliausias jam vaidmuo pastaraisiais metais buvo Janušas Korčakas Inesos Paliulytės spektaklyje vaikams ir jaunimui pagal Janušo Korčako biografiją „Liūdnas Dievas“. Už šį vaidmenį aktorius 2008 metais buvo apdovanotas Fortūnos diplomu. Kitas Egidijui mielas vaidmuo – rašytojas Balys Sruoga, sukurtas 2011 metais spektaklyje JAH. Pjesės autorius ir režisierius – G. Padegimas. Pjesės pavadinimas – iš pagrindinio veikėjo – išskirtinės tarpukario Lietuvos asmenybės – rašytojo, modernistinės literatūros Lietuvoje pradininko Juozapo Albino Herbačiausko – inicialų. Pjesėje pasakojama mąstytojo gyvenimo istorija. G. Padegimas J. A. Herbačiauską vaizduoja kaip visuomenės atstumtąjį, kvailį, tai tarsi lietuviškasis Don Kichotas, kovojantis už savo idealus, kartu tai ir ateities pranašas, numatęs net Sovietų Rusijos tikruosius kėslus ir jau tada kalbėjęs apie jos keliamą pavojų. „Mūsų kaimynai į mus žiūri kaip į grobį ir nenori, kad mes būtume vieningi. Jie tik ir laukia, kada mūsų krašte prasidės dar didesni nesutikimai, kad jie gautų įgaliojimų įvesti čia „tvarką“, – rašė J. A. Herbačiauskas laiške rašytojui Vincui Krėvei. Sakydamas tiesą į akis tuometinei Lietuvos valdžiai ir inteligentijai J. A. Herbačiauskas tapo baimę keliančiu asmeniu, nepageidaujamu Lietuvoje. Tačiau paprasti žmonės jį mėgo, jiems jis atrodė įdomi asmenybė, nesibaidanti net ryšių su anuo pasauliu ir gebanti įvairiais magiškais būdais padėti nelaimingiesiems. Pjesė parašyta pagal dokumentinę medžiagą, paties J. A. Herbačiausko rašytus tekstus, ištraukas iš įvairių knygų, periodinės spaudos ir kitokių dokumentų.

Aktoriai atgaivina bendravimą

Teatro vadovas teigė, kad jam ir kūrybiniam teatro kolektyvui labai stinga laiko svajonėms ir sumanymams įgyvendinti. Taip pat apgailestavo, kad anksčiau tiek šalies, tiek užsienio kūrybiniai kolektyvai daugiau bendraudavo, vykdavo į gastroles, keisdavosi spektakliais važinėdami vieni pas kitus, dalijosi ir kūrybinio darbo patirtimi. Dabar gastrolių būna mažai, nes pabrango viešbučiai, aktoriams nėra kur pigiai apsigyventi, todėl apsiribojama tik bendravimu tarp Kauno ir Vilniaus teatralų, nes važiuojant tik tokį atstumą įmanoma grįžti po spektaklio namo. „Seniau mus kviesdavosi net ir Amerikos lietuviai, – su kartėliu prisimena E. Stancikas. – Bet tai darė anoji, senoji karta, o dabartiniams ekonominiams emigrantams visa tai neįdomu. Todėl kiek išmanydami aktoriai stengiasi visą savo sielą atiduoti čia, Lietuvoje. Teatro vadovas – dažnas įvairių šalies kultūrinių renginių svečias, dažnai jo balsą galima išgirsti ir Kauno Paminklinėje Prisikėlimo bažnyčioje. Paklaustas, kodėl taip stengiasi visur suspėti, Egidijus šypteli: „Darau tai tikrai ne dėl pinigų, nes mano veikla daugeliu atvejų yra labdaringa. Tai darau todėl, kad dirbdamas administracinį darbą nenutolčiau nuo kūrybinio, nes tai yra mano, kaip aktoriaus, tikrasis pašaukimas.“

© 2012 „XXI amžius“