Kūrybos
horizontuose

2012 metai

Etnografija

Vasara – ekspedicijų metas

Daiva Červokienė

Kartais sakoma, kad niekas žmogui neduoda tiek stiprybės, kiek jo gimtinė, tėvų sukurta meilės erdvė. Ar gerai pažįstame savo kraštą, žinome savo gimtojo miesto ar rajono, parapijos istoriją, turime ką papasakoti apie jo žmones, tradicinę krašto kultūrą ir jos paveldą?

Kad krašto istorija neliktų daugeliui mūsų balta dėmė, „Versmės“ leidykla leidžia „Lietuvos valsčių“ monografijų seriją, daugiatomę lokalios istorijos enciklopediją. Tai analogų Lietuvoje ir užsienyje neturintys leidiniai apie miestų ir miestelių, kaimų ir vienkiemių, apylinkių istoriją nuo seniausių laikų iki šių dienų. Parengtos ir išleistos 22 „Lietuvos valsčių“ monografijos, rengiama dar 80 knygų. Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti (2018 metais) „Versmė“ tikisi išleisti šimtą „Lietuvos valsčių“ monografijų. Jos rengiamos remiantis žmonių atsiminimais, ekspedicijų, lauko tyrimų ir archyvų medžiaga, mokslinėmis studijomis ir rašytiniais šaltiniais.

Kviečia į ekspedicijas

Ekspedicijos – tradicinė būsimų monografijų pradžia. Jose dalyvauja istorikai, kalbininkai, etnografai, sociologai, geologai, gamtininkai, kraštotyrininkai, žurnalistai. Jie lankosi pas žmones ir užrašo prisiminimus, renka duomenis apie krašto gamtą, istoriją, švietimą ir kultūrinį gyvenimą, čia gyvenusių tautų atstovų gyvenseną, tarmių ir vietos šnektų, tautosakos ypatumus, įžymius žmones. Nemažai straipsnių rašoma apie kalendorinius, šeimos papročius, liaudies išmintį, mokyklų, bibliotekų, kolūkių istoriją bei šiandieninį gyvenimą, apie veikiančias įstaigas ir organizacijas, verslus.

Vienus šių straipsnių rašo mokslininkai, kitus – vietos gyventojai ir kraštotyrininkai.

Stengiamasi, kad apie dešimtadalį kiekvienos būsimos monografijos sudarytų moksliniai straipsniai. Jų mokslinę vertę nustato leidykloje prieš penkerius metus sudaryta Mokslo darbų komisija.

Prisiminti senieji valsčiai

Kodėl monografijos leidžiamos apie buvusius valsčius, o ne apie rajonus ar parapijas? Pasak „Versmės“ leidyklos vadovo Petro Jonušo, valsčiai – vienas seniausių ir ilgiausiai išsilaikiusių Lietuvos administracinių vienetų. 1861 metais, panaikinus baudžiavą, visoje Rusijos imperijoje vėl įvesta luominė valstiečių savivalda. Lietuvai tapus nepriklausoma, valsčių ribos buvo patikslintos, kad labiau sutaptų su katalikų religinių bendruomenių – parapijų – ribomis. Kelis šimtmečius vienoje teritorijoje gyvenę, to paties dvasinio centro, telkti žmonės sukūrė mikrokultūrą, išsiskyrusią savita šnekta, įvairiais tradicinės kultūros savitumais. Parapija ir valsčius buvo pagrindiniai kaimo žmogaus kilmės vietos orientyrai.

Darosi vis sunkiau

Pasak žymaus kraštotyrininko, J. Basanavičiaus premijos laureato Venanto Mačiekaus, parengusio jau devynias „Lietuvos valsčių“ serijos monografijas, ekspedicijos ir lauko tyrimai ypač aktualūs tradicinės kultūros tyrinėtojams: etnografams, kalbininkams ir tautosakininkams, taip pat gamtininkams, sociologams. Atkūrus šalies nepriklausomybę vis mažėja senosios kartos žmonių, gimusių iki 1930 metų ir gyvenusių žemdirbių kultūros aplinkoje, galinčių papasakoti apie tradicinius papročius, verslus, gyvenimo būdą, išlaikiusių savo šnektą, žinančių tautosakos. Tyrėjams mąžta galimybių sukaupti etnografinių, tautosakos, kalbos, šnektų faktų, mažėja ir renkančiųjų šią medžiagą, o daugėja besidominčių vietos istorija, gamta.

V. Mačiekus pabrėžia, kad rinkti etnografinę, tautosakos, kalbos medžiagą dar galima, bet tai darosi vis sunkiau, tam reikia būti labai gerai pasiruošusiam.

Prašome vietinių žmonių

Ekspedicijų dalyviai ir šią vasarą lankys miestelių ir kaimų gyventojus, teirausis apie krašto praeitį, buitį, papročius, užrašinės jų pasakojimus, prisiminimus, tautosaką.

Nuoširdžiai prašome ateiti į talką visus gyvenusius ar gyvenančius buvusio valsčiaus teritorijoje. Padėkite rasti gerus vietinių įvykių, ypatingesnių vietų žinovus, apskritai – šviesios atminties žmones. Parodykite ekspedicijų dalyviams, ką esame išsaugoję iš savo tėvų ir protėvių palikimo: nuotraukas, laiškus, kitus dokumentus. Atsakykite į pateiktus klausimus, visi jie svarbūs. Pateikta medžiaga bus fiksuojama, apibendrinama monografijos straipsniuose, nurodant pateikėjų vardus ir pavardes, o vėliau – perduodama mokslo institucijų saugykloms. Tad nuo kiekvieno buvusio valsčiaus teritorijoje gyvenančio žmogaus daug priklausys, ką dar sužinosime apie šį kraštą, ką apie jį galės sužinoti kiti.

Kad ekspedicija ir monografijos rengimas būtų sklandesnis, maloniai prašome Jūsų nuomone svarbias žinias pranešti ekspedicijų vadovams.

© 2012 „XXI amžius“