Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pozicija

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Atsargiai – dvigubi standartai

Gintaras Visockas

Neskubėkime smerkti žurnalistės Rūtos Janutienės, surengusios akibrokštą vieno aukšto rango policijos pareigūno kabinete tuoj po tragiškų Garliavos įvykių. Nemačiusiems videointerviu priminsime, jog ši šmaikšti, niekuomet žodžio kišenėje neieškanti žurnalistė, dažnai įžūlokai prie sienos remianti visus interviu duoti nepanorusius valdininkus, tąsyk bandė išsiaiškinti, kas gi yra prievarta. Jei verkiančios mažametės mergaitės tempimas už rankos nėra smurtas, tai tada smurtu neturėtų būti laikomas ir grubokas policijos valdininko timptelėjimas už rankovės. Juolab kad už rankovės patemptas valdininkas, skirtingai nei mažoji Deimantė, – tikrai neverkė. Taigi, jei priverstinio mažosios mergaitės traukimo iš jai įprastos aplinkos – žuvusio tėvo artimųjų namų – negalima laikyti prievarta, tai prievarta nedera laikyti ir R. Janutienės sumanymo patampyti už švarko rankovės suglumusį valstybės pareigūną. Jei galima tampyti mažametę mergaitę, kodėl tada negalima už skverno, sakykim, timčioti Seimo narių, ministrų, teisėjų? Tai konkretus, o ne retorinis klausimas. Tačiau valstybės pareigūną už rankovės timtelėti ir dar per petį smarkokai delnu paploti sumaniusi žurnalistė tikriausiai bus pripažinta pasielgusi neteisėtai. O tai reiškia, kad žurnalistė greičiausiai sulauks didesnės ar mažesnės realios bausmės. Jos elgesys bent jau bus pripažintas neetišku, nepadoriu. Lietuviškoji teisėsauga pasistengs surasti įstatymą, pagal kurį būtų galima bausti neva akiplėšiškai pasielgusią žiniasklaidos atstovę. Bet jei pripažįstame, jog gruboką viešą eksperimentą surengusi R. Janutienė yra kalta, tuo pačiu privalome pripažinti, jog kalti ir pareigūnai, kurie iš senelių namų išsinešė besispyriojančią, verkiančią mergaitę. Lietuvos valstybė privalo apsispręsti, pagal kokias taisykles žaidžia. Aiškiai išdėstydama poziciją, ką ji laiko smurtu, valstybė palengvintų gyvenimą visiems šalies gyventojams. Mes žinotume, pagal kokias taisykles esame verčiami gyventi. Žinotume, koks elgesys traktuotinas kaip smurtas, o koks elgesys – kaip draugiškas, jokios atsakomybės nesuponuojantis paplekšnojimas per petį. Deja, Lietuvos valstybė tokio aiškumo šiandien nedeklaruoja. Oficiali Lietuvos valdžia pasirinkusi patį bjauriausią variantą – dvigubus standartus. Jei žvelgtume atidžiau, matytume, jog standartai, kuriuos savo piliečiams primesti siekia valstybė, net ne dvigubi, o trigubi, keturgubi, penkiagubi. Jums tuoj pat pritaikys dešimtis įstatymų ir poįstatyminių aktų, kuriuos jūs pažeidėte, jei sumanėte, tik pamanyk, sudrumsti kokio nors iš mokesčių mokėtojų pinigų išlaikomo valdininko ar pareigūno ramybę netgi ir perspėdamas, kad atliekate eksperimentą. Tai – tik vienas pavyzdys, kaip mūsų valstybė kasa sau pačiai gilią sukrėtimų duobę. Dvigubų standartų Lietuvos valstybėje – apstu. Būtent jie ir skatina piliečių nepasitikėjimą savo valstybe bei valstybę administruojančiais tarnautojais.

Štai viena iš paskutiniųjų LRT žurnalistės Ritos Miliūtės autorinių laidų „Teisė žinoti“. LRT – visuomeninis transliuotojas, kurį, be kita ko, išlaiko visi Lietuvai mokesčius mokantys piliečiai, įskaitant ir verslininkus, ir žurnalistus, ir advokatus. Bet tąsyk tribūna suteikta tik teisėją Neringą Venckienę aršiai kritikavusiems teisininkams, psichologams, antstoliams bei policijai atstovaujantiems pareigūnams. Kodėl toje laidoje nebuvo nė vieno kitaminčio? Kodėl drįstama tokią laidą vadinti „Teise žinoti“, jei jos pavadinimas geriausiu atveju gali būti toks: „Teisė žinoti vieną tiesą“? Jei LRT žurnalisto Virginijaus Savukyno panašios tematikos autorinėje diskusijoje dalyvavo bent viena „kitą nuomonę“ liudijusi advokatė Liudvika Meškauskaitė, tai žurnalistės R. Miliūtės laidoje aponentų iš viso nebuvo ir nė vienas iš R. Miliūtės laidoje dalyvavusių garbingų pareigūnų nepaliko tribūnos, protestuodamas prieš akivaizdžiai tendencingas žaidimo taisykles, kai viešai kaltinamiems asmenims nesuteikiama nė menkiausia galimybė viešai apsiginti. Televizijos tribūnos nepaliko nei naujasis VRM ministras, nei Lietuvos antstolių lyderis, nei Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekanas. Nejaugi Lietuvos teisėsaugai tądien laidoje „Teisė žinoti“ atstovavusiems pareigūnams priimtina nuostata, kad kaltinamieji bei įtariamieji neturi galimybės išdėstyti savųjų motyvų? Be abejo, tokia pozicija – galima. Tačiau tai neturi nieko bendro su demokratinių šalių teisės kanonais. Priminsime, jog Lietuvos advokatūros tarybos pirmininko pavaduotoja advokatė L. Meškauskaitė, paklausta, ar Garliavos dramą buvo įmanoma kaip nors kitaip išnarplioti, pareiškė, jog teismo sprendimą tikrai buvo galima įvykdyti kitaip. Ji tvirtino užtektinai kategoriškai: „ne tik buvo galima, bet ir buvo būtina pasirinkti kitokius būdus“.

O V. Savukyno laidoje advokatė L. Meškauskaitė tvirtino, jog „mes negalime džiaugtis tuo, kas įvyko gegužės 17-ąją. Šioje istorijoje mes visi padarėme kažką ne taip...“  Panašiai mąstančių Lietuvoje – ne vienas tūkstantis. Tačiau R. Miliūtės laidoje „Teisė žinoti“ apie kitus kelius bei būdus net neužsiminta. Pūsta į vieną dūdą, esą jokie taikesni teismo sprendimo įvykdymo būdai nebuvo įmanomi, o gegužės 17-osios operacija atlikta nepriekaištingai. Tendencingąją R. Miliūtės laidą galima apžvelgti ir per žurnalistinę prizmę. Jei jau visuomeniniam transliuotojui leidžiama ignoruoti kitą nuomonę, tai privačioms televizijoms bei leidiniams tuo labiau turėtų būti leidžiama elgtis tendencingai. Jokių kitų nuomonių, jokių galimybių kritikuojamiems asmenims apsiginti. Jei Lietuvos valstybė, įskaitant ir žiniasklaidą prižiūrinčias bei vertinančias institucijas, toleruoja tokį visuomeninio transliuotojo vienpusiškumą, ji turėtų toleruoti ir privačių leidinių angažuotumą. Juk skirtumas tarp to, kas privatu ir to, kas visuomeniška – didžiulis.

Deja, Lietuvos valstybė ir čia taiko dvigubus standartus. Tegul tik pabando koks nors privataus leidinio atstovas elgtis vienpusiškai. Sankcijų greičiausiai sulauks greitai ir labai žiaurių. O jei dar turės įžūlumo gintis, retoriškai klausdamas, kodėl taip elgtis galima visuomeniniam transliuotojui atstovaujančiai žurnalistei, o jam – ne, lietuviškosios Temidės tarnai į tokius neatremiamus argumentus greičiausiai ne tik neatsižvelgs, bet bausmę dar ir sugriežtins. Profilaktiškai. Kad kitą sykį ne taip intensyviai ieškotų teisybės. Kad nebekeltų keblių palyginimų, esą „kas galima Jupiteriui, to negalima jaučiui“.  Minėtoje R. Miliūtės laidoje ypač aktyvus buvo Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekanas. Jis, be abejo, teisingai pastebėjo, jog kai kurie Seimo nariai, intensyviai galvodami apie būsimus Seimo rinkimus, Garliavos įvykius siekia panaudoti savo asmeninėms reikmėms. Be abejo, tikrai esama parlamentarų, kurie dalyvauja šioje dramoje išgyvendami ne tiek dėl mažosios mergaitės likimo, kiek dėl smunkančių reitingų. Tačiau tokiu atveju ir pats dekanas turėtų deklaruoti savo ateities planus. Žinoma, Vilniaus Universiteto Teisės fakulteto dekano postas – reikšmingas, garbingas, svarbus. Tačiau nejaugi ponas Vytautas Nekrošius nepuoselėja jokių svajonių kopti karjeros laiptais dar aukščiau, dar sparčiau? O jei svajoja apie dar svarbesnius postus, gal galėjo viešai juos atskleisti? Tada laidos „Teisė žinoti“ žiūrovams būtų buvę lengviau susigaudyti, kodėl, komentuodamas Garliavos dramą, jis pats toks aktyvus ir kategoriškas...

Lietuviškoji Temidė jau sykį priėmė sprendimą, esą baudžiamosiose bylose, iškeltose žurnalistams, nereikia konkrečių jų kaltę patvirtinančių įrodymų. Užtenka pareikšti, jog taip atrodo kažkokiam anoniminiam statistiniam vidutiniam skaitytojui bei rinkėjui, ir žurnalistas, išdrįsęs apie kandidatą į Lietuvos prezidento postą pareikšti neigiamą nuomonę, pripažįstamas kaltu. Beje, kriminaliniu nusikaltėliu paverčiamas visam likusiam gyvenimui – prilyginamas tiems, kurie žudė, prievartavo ar smurtavo. Tačiau kai prie Lietuvos prezidentūros susirenka konkretūs, realūs, pavardes ir vardus turintys mažų mažiausiai keli tūkstančiai protestuotojų, nešančių, sakykim, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui Gintarui Kryževičiui nepalankius plakatus, lietuviškoji Temidė staiga pamiršta tokią sąvoką kaip „statistinis skaitytojas ir rinkėjas“.

Tendencingoje R. Miliūtės laidoje daug sykių tvirtinta, esą dėl Garliavos įvykių piktinasi tik nieko teisiniuose reikaluose  nesuvokianti minia, į kurios nuomonę atsižvelgti neverta. Mat teisinėje valstybėje Linčo teismai netoleruotini, negalimi. Bet ar tokia laikysena nepanaši į dvigubus standartus? Vienu atveju mosuojama „vidutinio statistinio skaitytojo ir rinkėjo vėzdu“, kitu atveju – ne. Tad Lietuvos valstybė, man regis, turėtų ir čia apsipręsti, kokias žaidimo taisykles ji linkusi pripažinti. Glumino ir kai kurie vieši naujojo VRM ministro Artūro Meliano žodžiai, esą nereikia pamiršti, kas pasmerkė Jėzų Kristų. Suprask, pasmerkė ne kas kitas, o minia. Tačiau kodėl tuo pačiu pamirštama priminti ir tai, ką gero yra padariusi vadinamoji minia. Pavyzdžiui, kaip ji šiandien garbina Jėzų Kristų. Galų gale prisiminkime, kas privertė atsitraukti Lietuvos valstybę okupavusias bei aneksavusias jėgas 1990-aisiais? Minia. O gal tiksliau tariant, ne minia, bet tauta? Juk minia nelygu miniai. Kai po naktinės mokesčių reformos prie Seimo susirinkusieji pradėjo smurtauti, daužydami langus, jie tapo minia. Bet taikiai protestuojančiųjų jokiu būdu nederėtų laikyti minia. Atgimimo pradžioje į Sąjūdžio mitingus tūkstančiais plūstančius lietuvius kai kurie Kremliuje taip pat traktavo kaip suklaidintų žmonių minią. Tad čia derėtų iškelti retorišką klausimą – gal kartais naujasis VRM vadovas painioja dvi kardinaliai priešingas – tautos ir minios – sąvokas? Taip pat galime prisiminti ir tuometinius Sovietų Sąjungos komunistų partijos lyderio Michailo Gorbačiovo 1990-aisiais skambėjusius šūkaliojimus, esą Lietuva būtinai privalo laikytis Maskvos nustatytų įstatymų. Jau vien dėl to, kad nesilaikydama įstatymų bus skaudžiai baudžiama. Nejaugi lietuvių tauta pasielgė neišmintingai, atmesdama jai jėga primestus tendencingus įstatymus?

Ir šiandien Lietuvą kamuoja panaši dilema. Mes susipainiojome dvigubuose, trigubuose, keturgubuose standartuose. Mes jau nebesugebame suvokti, kodėl ne kiekvienas teismo sprendimas byloja teisingumą. Mes jau nebeatskiriame, kada protestuoja minia, o kada savo poziciją dėsto tauta. Lietuva sunkiai susirgusi, nes Lietuvoje klysta ir daro klaidas visi, išskyrus... teisėjus.  Bet irgi ne visus. Demonstruodama, jog Lietuvos teisėjai niekada neklysta, lietuviškoji Temidė ne tik eskaluoja ir taip jau įtemtą padėtį. Ji dar rodo ir savo silpnumą. Advokatė L. Meškauskatė labai taikliai pastebėjo, jog klaidų pripažinimas yra ne silpnumo, o stiprumo požymis. Kada išauš tokia diena, kai ir mūsų teisėjai prisipažins esantys mirtingi bei nuodėmingi, kaip ir visi kiti Lietuvos gyventojai?

© 2012 „XXI amžius“