Kūrybos
horizontuose

2012 metai

Išnašos

Tremties vaikai

Čeremchove užaugę vaikai, Kazys – dešinėje

Pirmoji Komunija tremtyje. Antras iš kairės – kun. Mykolas Buožius

Pirmoji Komunija Igarkoje (1956 04 29). Nuotrauka su kun. Mykolu Buožiu (Zita – dešinėje)

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos laikraštis „Tremtinys“ liepos viduryje išleis tūkstantąjį numerį. Pažymint šią datą nutarta išleisti knygą „Tremties vaikai“. Joje bus aprašyta daugiau nei devyniasdešimt „mažųjų nusikaltėlių“ likimų. Kaip sako laikraščio ir knygos redaktorė Jolita Navickienė, dauguma istorijų niekur nepublikuota, autentiška. Tie kuklūs žmonės, įvairiai žiūrėję į savo kančias, nevienodai jas vertina ir šiandien. Knygos autorius rašytojas Stanislovas Abromavičius ir jo talkininkai stengėsi įžvelgti atpasakotose istorijose gerumo, grožio, meilės Tėvynei pradus. Knygoje bus apie 300 istorinių nuotraukų. Šiandien spausdiname tos knygos ištraukas – sutrumpintus jos herojų pasakojimus.

Kazys BUŽERIS

Gimiau 1935 metų kovo 4-ąją Biržuose. Taigi trėmimo metu buvau trylikos...

Tėvelis Andrius buvo suimtas, nuteistas ir išvežtas į Kolymą. Mama Albina Tribuliauskienė augino būrį vaikų: be manęs, Liudą, gimusią 1931 metais, Julę – 1937 metais, Laimutę – 1946-aisiais, ir Ramutę, gimusią 1939 metais.

Mus trėmė trys stribai. Tuo metu sesuo Ramutė buvo pas gimines Balčiūnus, tad trėmimo išvengė. Mama tą rytą areštuotam tėveliui į Lukiškes vežė maisto, mane su Liuda ir Jule dar išleido į mokyklą. Kai ji grįžo, mes jau buvome parėję namo. Stribai mus varinėjo atstatę šautuvus į nugaras kaip didžiausius nusikaltėlius. Skubino ruoštis į tremtį. Mama suspėjo susirišti tik keletą ryšulėlių. Juos įmetė į mašinos kėbulą, bet trėmėjai keikdamiesi metė juos iš mašinos, mama vėl atgal... Pagaliau paliko mus ramybėje. Mašina pajudėjo. Ilgai vežiojo mus po miestą, nes gaudė kitus žmones, tačiau rado tik kelis. Išvažiavome į Panevėžį. Už Pabiržės stribai sustabdė automašiną, pasivadino vairuotą ir ėmė vaišintis. Vienas liko saugoti mūsų. Kai pajudėjome, pamatėme, kad trėmėjai, ypač vairuotojas, – girti, vos laikėsi ant kojų. Važiavome nuo vieno griovio prie kito. Mano sesutės ir kai kurios moterys klykė iš baimės. Už Pasvalio pradėjo važiuoti šiek tiek lėčiau. Žinoma, jis mašinos nesuvaldė, rėžėsi į kitą kareivių kolonos mašiną. Mane sužeidė. Tuo metu snaudžiau, todėl nesuvokiau situacijos. Panevėžyje pristūmė mašiną prie vagono, mane paguldė ant žemės. Mama šaukė, prašė gydytojo pagalbos. Atėjo karininkas, dirstelėjo, ir pamatęs mane kruviną pasakė, kad čia jau joks daktaras nepadės. Mane reikėtų palikti, nes vis tiek mirsiu pakeliui. Mama nesutiko, įvilko mane į vagoną. Kėlė į viršutinius gultus, bet su mama nuriedėjome žemyn. Taip važiavau aštuonias paras be sąmonės. Mama kelis kartus jau degė žvakę. Kai išlipau, judėti galėjau, tačiau padėti mamai dar nesugebėjau, nes nevaldžiau rankos.

Ar ne dvyliktą kelionės dieną visus varė į pirtį. Mama prašė kareivių palikti mane ramybėje, nes negaliu judėti. Kai pradėjo mane tempti nuo gulto, skaudėjo visą kūną. Trėmėjams reikalaujant, buvau nutemptas į pirties patalpą, šiaip taip nurengtas. Pirtyje pamačiau, kad kairioji mano kūno pusė nuo sėdmens iki viršugalvio buvo ne mėlyna, o juoda, sumušimų pakraščiai geltonavo. Sėdėjau koridoriuje, o mama atnešė kibirą šilto vandens ir šliūkštelėjo ant manęs. Buvo pakankamai šalta, kalenau dantimis, pūtė skersvėjis.

Atsidūrėme Irkutsko srityje, Čeremchove, Penktosios šachtos teritorijoje. Apgyvendino žeminėje. Užėjus lietui, mūsų žeminę užtvindė per viršų besisunkiantis vanduo. Po didelių vargų mus perkėlė į barakus, kur anksčiau gyveno japonų belaisviai. Juose mūsų laukė blakės ir utėlės. Pradėjo mirti žmonės. Iš penkių barako vaikų mirė trys. Mano sesutė Laimutė mirė 1949 metais, būdama vos dvejų su puse metų.

Pradėjo verbuoti dirbti šachtose. Silpnesnieji liko viršuje. Po dviejų mėnesių ir aš bandžiau įsidarbinti, nors dar nebuvau atsigavęs. Labai norėjau valgyti, nes nedirbantis beveik nieko negaudavo. Kadangi nemokėjau rusiškai, tai negalėjau dorai suprasti ar paaiškinti. Man pagelbėjo moteris, mokėjusi rusiškai, nes į šias vietas atitremta antrą kartą. Patekau į naktinę pamainą viršuje, dirbau su moterimis. Nuo 1948 metų rugpjūčio teko dirbti visose trijose pamainose. Į šachtą nuleido, kai man sukako 18 metų. Išdirbau 10 metų. Buvo visko: mane palaidojo gyvą po dideliais akmenų luitais, o kai pusgyvį ištraukė, žmonės stebėjosi, sakė, kad mane tik Dievas išgelbėjo. Antrą kartą iš mirties letenų išgelbėjo irgi stebuklas...

Laima VIBURYTĖ

Jau septynerių metų ėjau pas karininkų žmonas, prašydama duoti darbelio – išplauti grindis, sutvarkyti kambarius už kąsnį maisto. Mama mums privirdavo didelį puodą sriubos iš vandens ir trupučio kruopų. Jas puode su samčiu gaudydavome ir nepagaudavome. Gavę gabalėlį forminės duonos, greitai suvalgydavome. Jei ir jos negaudavome, tai iš rupių miltų ir pjuvenų kepdavome paplotėlius „kalački“.

Igarka – amžinojo įšalo žemė, kurioje nei ariama, nei sėjama, nei sodinama. Liepos mėnesį, saulutei pakaitinus, sužaliuodavo ir pražysdavo krūmai, prisirpdavo panašios į mūsų žemuoges uogos „maroškos“. Jų būdavo nedaug, tačiau radę suvalgydavome su lapais ir šakelėmis. Igarkos gamta skurdi kaip ir mūsų gyvenimas...

Tad iš tų dienų atmintyje išliko badas ir rusaičių patyčios, nes buvome ne tik alkanos, bet ir apiplyšusios. Drabužiai, atsivežti iš Lietuvos, susidėvėjo, o nusipirkti naujų neturėjome už ką. Skaudu prisiminti, kad žmogui numirus, jo drabužius atkakliai dalydavosi.

Po trejų metų mus perkėlė į Stalino gatvę, davė kambarėlį. Visa šeima dirbo miško pramonės ūkyje, kur gateriais pjaudavo lentas, skirtas parduoti į užsienį. Darbas vyko trimis pamainomis, pradėjo mokėti geresnį užmokestį. Gyvenimas šiek tiek pagerėjo, nebebadavome. Iš pradžių mus vadinę „banditais“, pradėjo pagarbiai šaukti „rabotiagomis“ (darbštuoliais).

Į Igarką buvo ištremtas kun. Mykolas Buožius (1911 09 06–1937 06 20–1991 03 24). Dirbo darbininku medienos perdirbimo įmonėje. Jis slapta paruošdavo vaikus Pirmajai Komunijai. Apie tai sužinojusi valdžia, mūsų kunigėlį išvežė nežinia kur, o gal įkalino lageriuose ar nužudė (kun. Mykolas Buožius suimtas 1948 metų balandžio 19 dieną Smilgių miestelyje (Panevėžio r.), bolševikų nuteistas 10 metų pataisos darbų lagerio. Bausmę atliko Norilske. Iš lagerio išleistas 1955 metų spalio 2 dieną, savanoriškai ėjo kunigo pareigas Igarkoje. Į Lietuvą grįžo 1956 metais).

Po 10 metų tremties mums, penkiems likusiems gyviems (tėveliams, man, Vaclovui Kazimierui ir Vandai), buvo leista grįžti į Lietuvą. Džiaugėmės tol, kol į ją atvykome. Čia neradome savo namų. Sovietinė valdžia mūsų nenorėjo įsileisti. Laikinai prisiglaudėme pas gimines. Po mėnesio atsidūrėme Anykščiuose. Čia įleidau šaknis ir gyvenu iki šiol.

Zita KAČKUTĖ-BAGDONAVIČIENĖ

Mano atmintyje išliko alkis. Prisimenu, priešais baraką gyveno laisvos žvejybos laivų kapitonų šeimos. Žmonos, išskrodusios žuvis, atliekas išmesdavo čia pat, prie namų. Sėdėdavome ir laukdavome, kol išmesdavo, paskui puldavome prie laimikio: žarnų, odos, žvynų ar vidurių, kartais net kepenėlių, ir čia pat valgydavome. Aš po tokio „maisto“ užsikėčiau soliteriu. Visa laimė, kad gydytojai jį aptiko ir pagydė.

Buvau silpnos sveikatos, mažo ūgio. Kartą mokykloje gavome po obuolį, už kurį mamai reikėjo atiduoti paskutinius du rublius. Jį visą savaitę laikiau po pagalve. Suvalgiau tada, kai mama paragino, sakydama, kad jis pradeda pūti.

Igarka – už poliarinio rato, tad ten niekas neaugo, aplink tundra. Žiemos metu temperatūra siekdavo iki 50 laipsnių, šaltį lydėdavo pūga, prisnigdavo iki dviejų metrų, ledo storis upėje – daugiau nei metras. Trumpomis vasaromis sušildavo iki 20–25 laipsnių. Maži krūmeliai sužaliuodavo, liepos viduryje pražysdavo samanėlės ir mažos gėlelės. Jaunimas plaukdavo Jenisejumi į kedrynus rinkti kankorėžių, parsiveždavo „čeremšos“ laiškų. Šiomis gėrybėmis dalydavosi su kitais. Tai buvo pagrindiniai mūsų vitaminų šaltiniai, nes visi maisto produktai į čia patekdavo džiovinti, o pienas – miltelių pavidalu.

Šalia Igarkos buvo griežtojo režimo lageris, kuriame kalėjo recidyvistai, žmogžudžiai, smurtautojai, vagys ir kitokie nusikaltėliai. Šiuos kalinius veždavo dirbti į tą patį medžio apdirbimo kombinatą. Žmonės turėjo jų saugotis, nes gyvybių, ypač svetimų, jie nesaugojo, net lošė iš jų kortomis.

Apie Stalino mirtį skelbė kaukdamos sirenos. Mokytoja į mokyklą liepė ateiti su juodais kaspinais. Man mama neleido įsirišti į plaukus kaspino, sakydama, kad šis žmogus mus ištrėmė iš Lietuvos. Klasėje be gedulo ženklo buvau viena. Viena iš visų nenešiojau ir pionierės kaklaraiščio.

Mus visada lydėjo malda. Mama mane išmokė poterių, viename barako kampe slapta įsirengėme altorėlį, kur ateidavome pasimelsti, pagiedoti šventų giesmių. Tuo metu mūsų dvasios tėvas buvo kun. Mykolas Buožius, kuris buvo paleistas iš lagerio ir dirbo kombinato arklidžių sargu. Slapta pradėjo aukoti šv. Mišias, krikštijo vaikus, tuokė jaunavedžius, teikė Pirmąją Komuniją. Deja, sužinoję apie jo veiklą, greitai iškėlė kitur.

1956 metais gyvenimas kiek pagerėjo, už darbą tremtiniai jau gaudavo atlyginimus, galėjo nusipirkti džiovintų bulvių. Po metų pirmieji tremtiniai buvo reabilituoti, tačiau mus su mama paleido tik 1959 metais. Man buvo jau keturiolika.

© 2012 „XXI amžius“