Nemuno
krašto
vaivorykštė

2012 metai

Istorija ir dabartis

Vardadienis kelionėje po Dzūkiją

Vytautas Žeimantas

Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro darbuotojai ant Liškiavos piliakalnio

Antano Česnulio sodybos- muziejaus fragmentas Autoriaus nuotraukos

Merkinės piliakalnis

Merkinės Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčia.

Keliautojai Antano Česnulio sodyboje-muziejuje tarp medžio skulptūrų

Žvilgsnis nuo Merkinės piliakalnio

Įvairiai Lietuvoje žmonės švenčia vardines. Dažniausiai sveikina varduvininkus ir sėda prie vaišių stalo. Pasivaišina, neretai ir prisivaišina, saiko nejaučia. Atrodytų, kad tai nepajudinama tradicija. Tačiau Antanas Račis, vienas iš garsiausių Lietuvos enciklopedistų, lietuviškas enciklopedijas leidžiantis jau beveik 50 metų, mano kitaip. Savo vardadienį jis pažymi gražiai, bet ne tradiciškai, kai viskas sukasi tik aplink vaišių stalą. Jau ne pirmi metai, kai A. Račis per savo vardadienį pakviečia visus kolegas, kartu su juo dirbančius Mokslo ir enciklopedijų leidybos centre, į turistinę pažintinę kelionę po kokį nors įdomesnį mūsų šalies kampelį. Taip enciklopedistai turėjo puikią progą pakeliauti, geriau susipažinti su senove dvelkiančiomis Kernavės ir Trakų apylinkėmis, unikaliomis Dieveniškėmis, Ignalinos kraštu. Su prieš keletą metų įvykusia tokia kelione po Molėtų kraštą galėjo susipažinti ir „XXI amžiaus“ skaitytojai.

Šįkart noriu papasakoti apie tai,  kaip varduvininkas kolegas pakvietė paviešėti vaizdingoje Dzūkijoje. Erdvus autobusas, pajudėjęs iš Vilniaus, buvo pilnas žmonių ir geros nuotaikos. Jau ne pirmą kartą keliauju tokiu Antaninių autobusu ir žinau, kad kelionės būna ne tik nuotaikingos, bet ir turiningos, praplečiančios akiratį. Ne išimtis buvo ir pažintis su gražiąja Dzūkija.

Merkinėje, kvėpuojančioje sena istorija

Merkinė keliauninkus pasitiko skaisčia saulute ir gaiviu vėjeliu bei Nemuno kvapu. Merkinė – viena seniausių Lietuvos gyvenviečių, archeologinių tyrinėjimų duomenimis, žmonės čia gyveno jau 10-ame tūkstantmetyje prieš Kristų. Miestelis įsikūręs net trijų upių – Nemuno, Merkio ir Stangės – santakoje, Dzūkijos nacionaliniame parke. Dabar tai – urbanistikos paminklas, nes išsaugota senoji gatvių struktūra, centrinė trikampė aikštė, yra nemažai senovę menančių pastatų. 1648 metais Merkinėje mirė Lietuvos ir Lenkijos valdovas Vladislovas IV Vaza.

Įdomu buvo apžiūrėti ir čia veikiančią Merkinės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią, pastatytą dar 1648 metais. Bažnyčia gotikinė, po rekonstrukcijos įgavusi baroko bruožų, bebokštė, su trisiene apside. Vidus trijų navų, atskirtų kolonomis. Presbiteriją nuo navų skiria trys triumfo arkos. Šventoriaus tvora akmenų mūro, įspūdingi vartai su mūrine varpine. Manoma, kad pirmoji bažnyčia buvo pastatyta iš tvirtovės iki 1387 metų. Bažnyčia Merkinėje minima 1392-aisiais, 1496 metais ji buvo atnaujinta. 1607 metais įsteigtas dominikonų vienuolynas, kurio statybą rėmė burmistras Kristupas Steponis. Vėliau, 1676-aisiais, buvo įsteigtas jėzuitų vienuolynas, etmono Mykolo Paco rūpesčiu pastatyta dar viena bažnyčia. Merkinėje 1725–1773 metais veikė jėzuitų kolegija; 1774-aisiais ji atiteko dominikonams, kurie 1776 metais įsteigė mokyklą, veikusią iki 1831 metų sukilimo. 1822 m. liepos 16 d. per miestelio gaisrą sudegė klebonija ir visos trys katalikų bažnyčios –  parapinė, dominikonų ir jėzuitų. Vėliau bažnyčia buvo vėl pastatyta.

Čia dirbo daug kunigų. Keletą jų paminėsiu. 1843 metais kunigas Kajetonas Aleknavičius, beje, su parapijiečiais kalbėjęs lietuviškai, savo lėšomis pastatė kleboniją. Kun. Konstantinas Jagminas, Merkinės vikaras (dirbęs 1890–1896 metais), bažnyčioje pradėjo giedoti lietuviškai, organizavo lietuviškų knygų gabenimą iš Tilžės. Kun. Kazimiero Ribikausko, Merkinėje klebonavusio 1911–1934 m., rūpesčiu 1912-aisiais buvo dekoruotas bažnyčios vidus, pastatyta klebonija, atsisakyta lenkiškų pamaldų. Kiek vėliau vikaras kun. M. Cijūnaitis su vargonininku Sčesnulevičiumi subūrė puikų lietuvišką chorą. Po Pirmojo pasaulinio karo Merkinėje dirbo kun. Juozas Bakšys. Jį iš Vilniaus už lietuvišką veiklą ištrėmė Vilniaus vyskupijos valdytojas prelatas K. Michalkevičius. J. Bakšys 1921 metais įsteigė progimnaziją ir buvo jos direktorius. Po Antrojo pasaulinio karo Merkinėje klebonavo kunigai: Zigmas Komaras, Sibiro tremtinys ir Kaišiadoryse bolševikų nužudytas dekanas Andrius Juknevičius, nuo 1966 metų – Petras Laskauskas, 1988-aisiais palaidotas šventoriuje.

Rusijai okupavus Lietuvą, miestelio centrinėje aikštėje, ant XVI a. rotušės pamatų 1888 metais buvo pastatyta nedidelė Viešpaties Kryžiaus cerkvė, veikusi iki 1940-ųjų. Išliko autentiškas rotušės bokšto rūsys su skliauto fragmentu. Dabar čia kraštotyros muziejus. Verta aplankyti Lietuvių tautos kančių ir genocido muziejų. 1989 metais prie muziejaus J. Kaupinio iniciatyva pradėtas kurti sovietinio teroro aukų memorialas – Merkinės kryžių kalnelis, jame 154 vardiniai kryžiai ir koplyčia.

2009-aisiais Merkinė šventė 650 metų jubiliejų. Miestelyje buvo pastatyti trys koplytstulpiai, žymintys stovėjusių bažnyčių ir vienuolynų vietas. 2010 metais pastatytas paminklas Merkinės mūšiui atminti. 1945 m. gruodžio 15 d. Lietuvos partizanai buvo užėmę Merkinę. Yra paminklai V. Krėvei ir šv. Kazimierui. Dzūkijos nacionalinio parko informacijos centre nuolat veikia dailės galerija. Miestelyje švenčiami Šv. Roko atlaidai.

Ant Merkinės piliakalnio

Merkinės pilis buvo garsi nuo seno, minima nuo 1377-ųjų. Tai buvo viena iš stipriausių lietuvių medinių pilių Nemuno gynybinėje sistemoje. Ją ne kartą puolė kryžiuočiai. Dabar yra išlikęs tik aukštas piliakalnis. Į jo viršų veda dveji mediniai laiptai. Šalia automobilių stovėjimo aikštelės yra labai statūs ir be turėklų, o apėjus piliakalnį iš dešinės, galima rasti kitus, saugesnius laiptus su turėklais.

Nuo piliakalnio viršūnės atsiveria puikus vaizdas. Šalia Nemuno ir Merkio mėliai, gilus Stangės slėnis, senosios Merkinės stogai, tiltas per Nemuną ir, kiek akys užmato, žalieji Dzūkijos miškai, skęstantys dangaus mėlynėje. 

Piliakalnio šlaitai statūs, iki 30 m aukščio. Išliko dalis aikštelės, manoma, ji buvo daugiau kaip 20 m skersmens, apjuosta pylimu. Išliko 1,5 m aukščio, 15 m pločio pylimo fragmentų. Iki XX a. pirmosios pusės didžiąją piliakalnio dalį nuplovė Stangės upė. Piliakalnį 1971 metais tyrė D. Balčiūnaitė. Ji išskyrė tris piliakalnio raidos laikotarpius, susietus su Merkinės pilies užėmimais: iš pradžių 1391 metais buvo moliu ir akmenimis tvirtinta medinė siena aikštelės krašte, jai sudegus, likučiai užpilti 2 m storio molio sluoksniu, paviršius 1394-aisiais suplūktas. Vėliau pylimas paaukštintas – užpilta žvyro ir ant jo 1403 metais pastatyta medinė gynybinė siena. Vėliau pilis vėl atstatyta.

Į šiaurės rytus nuo piliakalnio yra papilys. Jo aikštelė ovalo formos, 150 iš 300 m dydžio, be matomų įtvirtinimų. Šlaitai iki 15 m aukščio. 1997 ir 1998 metais čia aptiktas iki 80 cm storio kultūrinis sluoksnis. Rasti žiestos keramikos dirbiniai, geležinis noragas.

Pietinėje ir vakarinėje piliakalnio papėdėse yra gyvenvietė. Ji tirta 1971-aisiais, aptiktas 2 m storio kultūros sluoksnis. Rasta žiestos keramikos dirbinių, akmeninis sviedinys, XVI a. – XVII a. keramika, kokliai, plytos. 200 m į rytus nuo piliakalnio yra XIV–XV amžių senkapis. Dar senesnę istoriją mena į vakarus nuo miestelio buvusios Merkinės stovyklavietės.

Verta užlipti ant šio piliakalnio, atsistoti, pilna krūtine įkvėpti gaivaus tėviškės oro ir smagiai paganyti akis. Graži mūsų Lietuva, oi, graži!

Garsiojoje Liškiavoje

Mes toliau važiavome Dzūkijos nacionalinio parko teritorija. 14 km į pietvakarius nuo Merkinės, kairiajame Nemuno krante, įsikūrusi garsioji Liškiava, kuri rašytiniuose šaltiniuose minima net nuo 1044 metų. Lietuvos istorikas Teodoras Narbutas kaimo vardą sieja su Z. Liškos asmenvardžiu. Tai jis esą Jogailos pavedimu nužudęs Lietuvos didįjį kunigaikštį Kęstutį ir už šį juodą darbą gavęs žemių prie Nemuno.

Šalia Liškiavos yra įspūdingas gamtos paminklas – Liškiavos atodanga. Telkšo  nemažas, beveik 60 ha ploto Liškiavio ežeras, į kurį įteka Vilkautinė, o išteka į Nemuną Kriūčiaus upelis.

Pietvakariniame kaimo pakraštyje dunkso Liškiavos piliakalnis, naudotas nuo III a. prieš Kristų. Jo šlaitai nuo Nemuno pusės labai statūs, iki 30 metrų aukščio. Ant Liškiavos piliakalnio stovėjo medinė pilis. XIV–XV a. sandūroje pradėta statyti mūrinė pilis, bet po kryžiuočių sutriuškinimo Žalgirio mūšyje statyba nebuvo tęsiama, nes pilis neteko gynybinės reikšmės. Buvo pastatytas mūrinis bokštas, kuris dar XIX a. buvo beveik 10 m aukščio. Išlikusios bokšto ir mūrinės sienos dalys dabar yra užkonservuotos. Vakarinėje  pusėje esanti 17 m gylio dauba skiria piliakalnį nuo Liškiavos alkakalnio, kurį iš pietų ir rytų juosia Nemunas ir Kriūčius, o iš šiaurės vakarų Žvėrinčiaus slėnis. Ant alkakalnio buvo stabmeldžių šventovė. 1387 metais Lietuvoje įvedus krikščionybę, ant kalno buvo pastatyta medinė krikščionių bažnyčia. Ji XVI a. sudegė ir vėl buvo atstatyta, todėl alkakalnis dar vadinamas Bažnyčios kalnu. Yra mitologijos paminklai – Liškiavos akmuo su „jaučio pėda“ ir Raganos akmuo.

Dabar nuo piliakalnio atsiveria įspūdinga panorama: plati Nemuno juosta, alkakalnis, Liškiavos bažnyčios bokštai, senojo vienuolyno stogai ir garsūs Liškiavos miškai.

Prie pilies XV amžiuje kūrėsi kaimas, vėliau ir Liškiavos dvaras. Buvo pastatyta bažnyčia. Ji nuo XVI a. antros pusės iki 1624 metų priklausė evangelikams reformatams.

1629-aisiais Liškiavos valdytojas Mikalojus Pranskevičius pastatydino Liškiavos dvaro rūmus, parapijai (įkurta 1644 m.) paskyrė 12 valakų žemės. XVIII a. veikė parapijos mokykla. Ketinant kaimą paversti miesteliu, XVIII a. antroje pusėje buvo pasikviesti žydai, kurių palikuonys (apie 200) 1941 metais nacių okupacinės valdžios nurodymu buvo nužudyti. 1912-aisiais buvo įsteigtas Blaivybės draugijos skyrius. 1914-aisiais Liškiava degė. 1931 metais buvo 55 namai, trys krautuvės, taupomoji skolinamoji kasa. Tarpukariu Liškiava buvo vadinama miesteliu. Sovietų valdžia 1940–1953 m. iš jo ištrėmė 36 gyventojus. Nuo 1944 metų rugpjūčio Liškiavos apylinkėse veikė Lietuvos partizanų Šarūno būrys. 1950–1992 m. čia buvo Liškiavos kolūkio gyvenvietė. Dabar kaime gyvena tik apie 40 žmonių. Liškiavą galima aplankyti vandens transportu. Iš Druskininkų, esančių už 11 km, į Liškiavą plaukioja turistiniai laivai.

Švč. Trejybės bažnyčios ir dominikonų vienuolyno ansamblis

Be piliakalnio ir alkakalnio, Liškiava garsėja ir vėlyvojo baroko Švč. Trejybės bažnyčios ir dominikonų vienuolyno ansambliu. Gyvenvietėje nuo seno didelę įtaką turėjo dominikonų vienuoliai, nes Liškiavos dvaro savininkas Vladas Jurgis Kosila savo dvarą 1697-aisiais dovanojo Seinų dominikonams. Jie tiesiogiai valdė Liškiavą ir XVIII amžiuje. 1704–1741 m. dominikonai pastatė mūrinę bažnyčią ir vienuolyno rūmus. Bažnyčia yra centriškoji, kupolinė, graikiškojo kryžiaus plano, su zakristija, turi du bokštelius. Joje yra 7 rokoko stiliaus altoriai, sakykla (visi XVIII a. pr.), 3 klausyklos, 10 klauptų (visi XVIII a.). Yra įdomios senos sienų tapybos – freskos vargonų choro arkoje, kupoliniuose skliautuose. Bažnyčią puošia įdomūs paveikslai: XVIII a. sukurti „Šv. Marijos Magdalietės“ ir „Švč. Mergelės Marijos su kūdikiu“, XIX a. pabaigoje sukurtas  „Rožinio Švč. Mergelė Marija“ ir 1914 metais dailininko Antano Žmuidzinavičiaus nutapytas „Šv. Baltramiejus“ paveikslas.

„Švč. Mergelės Marijos su kūdikiu“ paveikslas gerbiamas dėl tikinčiųjų patiriamų malonių. Yra XIX a. sukurta 14 Kryžiaus kelio stočių, žalvarinis varpas, išlietas 1761-aisiais. Bažnyčioje vargonavo ir garsusis M. K. Čiurlionis.

Yra ką apžiūrėti ir šventoriuje – varpinę, kurią 1884 metais pastatė vietos meistras Ignas Zdanavičius, ir tarpukariu pastatytą aukštą paminklinį stulpą su šv. Agotos skulptūra.

Verta paminėti ir keletą čia dirbusių dvasininkų. Klebonas kun. Ignotas Bartlinskis (1824–1898) palaikė ryšius su sukilėliais, juos sužeistus priglausdavo vienuolyne, todėl 1864 metais buvo ištremtas į Sibirą. Grįžęs 1870–1874 m. klebonavo Liškiavoje. 1864-aisiais buvo ištremtas ir 1868 metais mirė Sibire vikaras kun. Vincentas Šulcas. Vikaras kun. V. Girdžiūnas 1885 metais Liškiavos bažnyčioje pradėjo lietuviškai giedoti ir sakyti pamokslus. Kun. Kazimieras Sederevičius 1907-aisiais įkūrė „Žiburio“ draugijos skyrių, tapo jo pirmininku, įsteigė biblioteką-skaityklą. Liškiavos klebonas kun. Povilas Grablikas 1945 metais sovietų buvo ištremtas į Vorkutą, ten ir mirė. Klebonas kun. Juozas Kriščiūnas taip pat buvo ištremtas.

Šalia bažnyčios ilgai veikė dominikonų vienuolynas. Beje, 1836–1852 metais vienuolyne veikė prasikaltusių kunigų pataisos namai. Juose kalėjo kunigai, nesilaikę celibato ir kitų luomo reikalavimų. 1939 metais, kai Vokietija užpuolė Lenkiją, į Liškiavą bėgo ir buvusiame vienuolyne buvo priglausti internuoti kunigai iš Lenkijos.

Dabar išliko XVIII a. statyti vienuolyno gyvenamasis namas ir svirnas. Juose veikia kultūros centras. Bažnyčios rūsiuose veikia muziejus, kuriame saugomi ir įvairūs kulto reikmenys.

Vis labiau atgyjantys Druskininkai

Didesnę kelionės dalį praleidome Druskininkuose. Apie juos smulkiau nerašysiu – miestas-kurortas ir taip garsus. Pasidalinsiu tik keletu pastebėjimų. Visų pirma reikėtų pasidžiaugti, kad kurortas vis labiau atgyja, darosi jaukesnis, patrauklesnis. Prisimenu Druskininkus prieš 10–15 metų. Tada buvo gana niūrus vaizdas. Senosios sanatorijos buvo pustuštės, gatvės ir aikštės gerokai apleistos, nemažai namų buvo su užkaltais langais. Keleivinių traukinių eismas į kurortą nutrūko, buvo uždaryta Druskininkų geležinkelio stotis. Kurortas merdėjo, nes seni ryšiai buvo nutraukti, iš buvusių sovietinių respublikų poilsiautojų srautas nutrūko, o dauguma Lietuvos gyventų negalėjo čia gydytis ir ilsėtis dėl gana didelių kainų. Džiugu, kad druskininkiečiai tada nenuleido rankų. Praktiškai visos sanatorijos buvo privatizuotos, reorganizuotos, renovuotos, pritaikytos naujiems reikalavimas. Kurorte atsirado nauji traukos centrai – įspūdingas Vandens parkas, nevienareikšmiškai vertinamas Grūto muziejus, buvo išvalytas Druskonio ežeras, suremontuota daug namų, gatvių.

Pastangos nenuėjo veltui. Kurorte vėl pilna poilsiautojų, nemažai užsieniečių. Vis daugiau atvažiuoja žmonių iš Lenkijos, Izraelio ir Baltarusijos. Planuojama vėl atgaivinti ir seniau veikusį Druskininkų aerodromą, paversti jį tarptautiniu oro uostu.

Antano Česnulio medžio stebuklai

Paskutinis mūsų kelionės objektas buvo netoli Druskininkų, Naujasodės kaime, įsikūrusi garsaus tautodailininko Antano Česnulio sodyba-muziejus. Čia tikrai verta apsilankyti.

Visi A. Česnulio darbai yra unikalūs, gyvybingi, kiekvienas su sava nuotaika, išraiškingais charakteriais, judesiais. Talentingo kūrėjo rankos iš medžio daro tikrus stebuklus, medį prakalbina, jam perteikiama žmogaus kūrybinė mintis įgauna naują formą ir naują gyvybę. Vargu ar įmanoma suskaičiuoti visus čia eksponuojamus kūrinius, nors čia esantys medžio drožiniai ir ištisos kompozicijos – tik dalis kūrinių, sukurtų per 30 metų. Kupinas kūrybinės energijos menininkas nė dienos neleidžia veltui.

Kieme stovi paties šeimininko suręstas vėjo malūnas, kurio keturiuose aukštuose išdėstyta jo drožinių ekspozicija. Už malūno – per dešimtmetį įkurtas parkas, savo grožiu nustebinantis ne vieną  lankytoją.

A. Česnulio skulptūros, stogastulpiai, koplytstulpiai, sukurti daugelyje medžio drožėjų plenerų, stovi įvairiose Lietuvos vietose ir užsienyje. Jo kūriniai sėkmingai buvo eksponuoti Vokietijoje, Vengrijoje, Armėnijoje, Indijoje, Graikijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, Latvijoje, Lenkijoje.

Atsisveikindami visi linkėjome talentingam dailininkui tolesnės kūrybinės sėkmės. Tokie žmonės puošia, gražina ir populiarina Lietuvą.

Į Vilnių grįžome su gera nuotaika, kupini naujų įspūdžių. Švęsti vardo dienas ant ratų – tikrai gera idėja.

© 2012 „XXI amžius“