Nemuno
krašto
vaivorykštė

2012 metai

Istorija ir dabartis

Vardadienis kelionėje po Dzūkiją

Vytautas Žeimantas

Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro darbuotojai ant Liškiavos piliakalnio

Įvairiai Lietuvoje žmonės švenčia vardines. Dažniausiai sveikina varduvininkus ir sėda prie vaišių stalo. Pasivaišina, neretai ir prisivaišina, saiko nejaučia. Atrodytų, kad tai nepajudinama tradicija. Tačiau Antanas Račis, vienas iš garsiausių Lietuvos enciklopedistų, lietuviškas enciklopedijas leidžiantis jau beveik 50 metų, mano kitaip. Savo vardadienį jis pažymi gražiai, bet ne tradiciškai, kai viskas sukasi tik aplink vaišių stalą. Jau ne pirmi metai, kai A. Račis per savo vardadienį pakviečia visus kolegas, kartu su juo dirbančius Mokslo ir enciklopedijų leidybos centre, į turistinę pažintinę kelionę po kokį nors įdomesnį mūsų šalies kampelį. Taip enciklopedistai turėjo puikią progą pakeliauti, geriau susipažinti su senove dvelkiančiomis Kernavės ir Trakų apylinkėmis, unikaliomis Dieveniškėmis, Ignalinos kraštu. Su prieš keletą metų įvykusia tokia kelione po Molėtų kraštą galėjo susipažinti ir „XXI amžiaus“ skaitytojai.

Žvilgsnis

Bagotosios parapijiečiai aplankė savo bažnyčios bendraamžes

Mus išlydi Viekšnalių klebonas kun. Virginijus Palionis (kairėje)

2012 metai jubiliejiniai ne tik mūsų Bagotosios Šv. Antano Paduviečio parapijai. Lietuvoje yra dar dvi parapijos, taip pat švenčiančios 100 metų jubiliejų, – Telšių r., Viekšnalių Švč. Mergelės Marijos globos parapija ir Akmenės Šv. Onos bažnyčia. Tokios gražios šventės proga nusprendėme aplankyti abi „bendraamžes“.

Didelis mūsų parapijiečių būrys į piligriminę kelionę išvyko ankstų gegužės 20-osios rytą (šeštadienį). Pirmasis mūsų aplankytas objektas – Dionizo Poškos baubliai – pirmasis muziejus Lietuvoje. Muziejus įsteigtas 1812 metais tūkstantmečio ąžuolo kamiene. Baubliai – senovės lietuvių kultūros paminklas, neturintis analogo, gyvai menantis rašytoją D. Pošką ir Lietuvos praeitį.

Žvilgsnis

Seno Kryžiaus godos...

Pranciškus ŽUKAUSKAS

Aš, senas medinis kryžius, vos ne šimtmečio sulaukęs, stoviu prie judraus kelio, visas jau suskeldėjęs, apsamanojęs ir bebaigiąs savo amželį... Stoviu ir pats vienas sau godas godoju...

Kaip šiandien pamenu, su kokia meile ir pagarba čia mane pastatė !.. Pastatė, kad paguosčiau ir palaiminčiau visus, vieškeliu praeinančius, pravažiuojančius. Žilagalvis kunigas mane, padabintą Lietuvos ąžuolo vainiku, iškilmingai pašventino, o susirinkusieji žmonės kalbėjo maldas, giedojo giesmes, bučiavo mane... Uždegę mano papėdėje žvakutes, visi ilgai meldėsi ir dūsavo...