Nemuno
krašto
vaivorykštė

2012 metai

Istorija ir darbartis

Pajevonys mini bažnyčios jubiliejų

Pajevonio bažnyčios griuvėsiai po Pirmojo pasaulinio karo

Atstatyta Pajevonio bažnyčia po Pirmojo pasaulinio karo

Pajevonio bažnyčios griuvėsiai po Antrojo pasaulinio karo

Pajevonio bažnyčios apsidė 1959 metais

Pajevonio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia šiomis dienomis

Žvilgsnis į Pajevonio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios centrinį altorių

Vilkaviškio vyskupijos Pajevonio Šv. Jono Krikštytojo parapijos bažnyčia liepos 7 dieną švęs 170-ies metų jubiliejų. Šv. Mišios prasidės 11 val.

Pirmąją bažnyčią Pajevonyje pastatė Teodoras Skuminas (Tiškevičius), Naugarduko vaivada. 1589 metais bažnyčiai fundaciją suteikė Stepono Batoro žmona Ona Jogailaitė, o 1600 metais ją patvirtino Zigmantas Vaza. Taigi bažnyčia jau turėjo 21 valaką žemės, buvo sudarytas dvarelis, kurį valdė lietuviškai kalbantis kunigas. Bažnyčia buvusi medinė, kryžminio plano, turėjusi tris altorius. Prasidėjus karams Lietuvos–Lenkijos valstybėje visuomenė didelį dėmesį skyrė sielos reikalams, sudarydama sąlygas plėtotis Katalikų Bažnyčiai. Vilniaus vyskupijos sinodo duomenimis, 1669 metais Pajevonio parapija priklausė Alvito, arba Paširvinčio, dekanatui. Yra išlikusių istorinių dokumentų apie aukštų vyskupijos asmenų vizitacijas dekanato parapijose. Štai 1668 metais gruodžio mėnesį Alvito dekanatą, Vilniaus vyskupo Aleksandro Sapiegos pavedimu, vizitavo Vilniaus kanauninkas Žemaičių dekanas Kauno prepozitas Benediktas Žuchorskis. Anot jo, Pajevonio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios būklė gera, nors pastatas be pamatų, tačiau pastatytas bokštelis (copula), sudėtos akmeninės grindys, laiptai ir langai geros būklės, altoriai išpuošti. 1674 metų rugsėjį Pajevonyje lankėsi Gracianopolio vyskupas Vilniaus arkidiakonas Mikalojus Slupskis, padedamas notaro Jokūbo Kleino. Vizitacijos metu buvo registruojamas bažnyčios inventorius ir bažnyčia įvardijama kaip apleista nors ir turėjo didelę fundaciją. O štai 1700 metų vizitacijos duomenimis, kurią, Vilniaus vyskupo Konstantino Kazimiero Bžostovskio pavedimu vykdė Alvito dekanas Jonas Kazimieras Sobolevskis, bažnyčia pavadinta labai sena.

Sunykus medinei bažnyčiai 1842 metais buvo pastatyta mūrinė, kuri buvusi „labai prasta, be bokštų, šiaudais dengta, labiau panaši į kluoną“ – Seinų djecezijos bažnyčių monografijoje teigia kun. Pranciškus Augustaitis.

1875 metais pristatytos dvi koplyčios ir frontonas su dviem bokštais. Bažnyčios architektūroje naudotas mūro ir plytų derinys, būdingas romantizmui. Nors istorija Pajevonio bažnyčiai nebuvo palanki – ji buvo nuolat niokojama, sugriaunama, atstatoma, restauruojama, tačiau 1842-ieji laikomi pirmosios mūrinės (dabartinės) bažnyčios pastatymo metais.

Atnaujintą bažnyčią 1884-aisiais konsekravo Seinų vyskupas Juozas Olekas, o tuo metu parapijos klebonu tarnavo kun. Florijonas Bužinevskis, kuris 1897 m. gegužės 17 d. palaidotas Pajevonio kapinėse. Žinoma, kad Pajevonio Šv. Jono Krikštytojo parapijos bažnyčioje yra tarnavę klebonai: Kazimieras Slavinskis, apie 1669-uosius metus, Augustinas Jokūbas Pinskis, Petras Pilypas apie 1674-uosius, o klebonas Vilniaus kanauninkas Martynas Bialozaras ir Jonas Vorlovskis apie 1700-uosius metus. Vienas iš žinomiausių klebonų, tarnavusių Pajevonyje, – kunigas-poetas Tamošius Senkauckas (Senkus) – nuo 1844 metų Seinų katedros vikaras, 1856 metais paskiriamas į Pajevonį, už parapijiečių raginimą dalyvauti 1863-ųjų sukilime Rusijos caro valdžios buvo ištremtas į Vologdos guberniją ir tik 1884 metais jam buvo leista grįžti į Lietuvą. Čia gyveno policijos priežiūroje, parašė knygą „Terpu Virbalio ir Bartinykų“, dainą apie Pajevonį, „Tarpe Virbalio ir tarpe Vištyčio“. 1901 metais mirė ir palaidotas Pajevonio kapinėse.

Gražiai bažnyčią puošė klebonas prel. A. Staniulis, tarnavęs Pajevonyje prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Karo metu, 1914-aisiais, vokiečiai apšaudė bažnyčią – nuvirto bokštai, išgriuvo sienos, stebuklo dėka išliko tarpe bokštų stovėjusi balta Švč. Mergelės Marijos skulptūra (šiuo metu ji įstatyta apsidės apatinėje arkinėje nišoje), bažnyčios nuostoliai siekė 350 000 rublių. Tuo metu bažnyčios griuvėsiuose nebuvo galima aukoti šv. Mišių, todėl parapijiečiai pakalnėje pasistatė laikiną „šiopą“. Kun. Mato Sakevičiaus rūpesčiu, padedant visiems parapijos gyventojams, 1922–1928 metais bažnyčia buvo atstatyta ir pašventinta Vilkaviškio vyskupo Mečislovo Reinio. Klebonas į atstatytus bažnyčios bokštus užsakė nuliedinti varpus, kuriuos parapijiečiai pavadino Šv. Jono ir Šv. Juozapo vardais. Nuo 1928 metų beveik dešimtmetį Pajevonio bažnyčią tapybos darbais puošė kun. Pijus Brazauskas. To meto spauda rašė, jog „iš viršaus puošė Pajevonio bažnyčią šventųjų 22 paveikslu, o vidurį tarp gražiai pamargintų sienų šventųjų 18 paveikslų iš Naujojo ir Senojo įstatymo“.

Skaudus Pajevonio bažnyčios laikotarpis po Antrojo pasaulinio karo. 1944 m. rugsėjo 1 d. traukdamasi Vokietijos kariuomenė susprogdino bažnyčios bokštus, apgriovė sienas, nukabino ir išsivežė skambiuosius varpus. Istorija kartojasi – vėl Pajevonio parapijos tikintieji meldžiasi parapijos salėje, pakalnėje įrengtoje laikinoje bažnyčioje, čia įsikuria jau ilgesniam laikui. Pirmuoju pokario klebonu, praūžus frontui, paskiriamas jaunas kunigas Jurgis Sventickas. Energingas klebonas rūpinasi ir apgriautosios bažnyčios likimu – uždengia stogą ir tokiu būdu apsaugo ją nuo sugriuvimo. Vietinės valdžios organai bažnyčią išniekina, įrengdami joje grūdų sandėlį. Vėliau Pajevonyje klebonauja kun. Andrius Gustaitis, kun. Jonas Kavaliauskas. Kiekvieno klebono rūpestis – atgauti išniekintą bažnyčią, tačiau tik klebonaujant kun. Leonui Kalinauskui tikinčiųjų viltys išsipildo. 1954 m. rugpjūčio 22 dieną, atlikus minimalius remonto darbus, tuometinis Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos valdytojas Juozas Stankevičius pašventina atgautąją bažnyčią. Vėlesnių metų bažnyčios vizitacijų dokumentuose teigiama, kad bažnyčios būklė vis prastėja, nors kiekvienas klebonas, tarnaudamas Pajevonyje, tęsia bažnyčios atstatymą ir tvarkymą. Klebonaujant kunigui Sadauskui, 1960 metais netoli bažnyčios pastatoma erdvi ir graži klebonija. Didelių užmojų turėjo kun. Benjaminas Sakavičius, jo planams nebuvo lemta išsipildyti – 1964 metais žuvo autoavarijoje. Tuo laikotarpiu Pajevonio parapijoje tarnavę Pajevonį pasirinko savo amžino poilsio vieta kun. Juozapas Baltrušaitis ir prel. Pijus Ragažinskas. Spartesni remonto darbai vyko, kai 1967 metais į Pajevonį atvyko dirbti gabus ir energingas kunigas Vincentas Jalinskas. Jam vadovaujant buvo atlikta fasado rekonstrukcija, nes atstatyti buvusius bokštus neužteko lėšų, vietoj jų buvo pastatytas 6 kolonų portikas, rekonstruotas ir bažnyčios vidus – buvo išgriautos galeros, uždažyti ar užtinkuoti tapybos darbai, pastatomi keturi nauji altoriai, gipsatūromis išdekoruoti skliautai, gražiai sutvarkytas šventorius ir klebonijos aplinka. Šis klebonas buvo labai visų parapijiečių mylimas dėl savo begalinio darbštumo ir linksmo būdo. Prie klebonijos buvo įkūręs mini zoologijos sodą, o šiltnamyje puikavosi daugybė nematytų augalų. Per atlaidus į Pajevonį suvažiuodavo minios žmonių.

1984 metais į Pajevonio Šv. Jono Krikštytojo parapiją atvyko kunigas Juozas Pečiukonis. Bažnyčios puošimo darbai buvo tęsiami toliau – visoje bažnyčioje sudedami nauji langai su metaliniais rėmais, vietoje paprastų stiklų dedami vitražai, deja, trūkstant lėšų šis darbas buvo užbaigtas tik 2011 m. gegužės 28 dieną, jau dirbant dabartiniam klebonui kun. Francui Kukliui, vitražai buvo pašventinti. Kun. J. Pečiukonis pasirūpino zakristijos dekoravimu, bažnyčios fasadą papuošė krucifiksas, šventoriuje pastatytas naujas Misijų kryžius. Šį kryžių 1985 m. liepos 14 d. konsekravo vyskupas Juozas Preikšas vizituodamas parapiją. Iš Pajevonio išvykus kun. J. Pečiukoniui, kurį laiką parapiją aptarnavo Gražiškių klebonas kun. Gintautas Romualdas Steponaitis, vėliau – klebonas kun. Jonas Vytautas Vaitauskas, o nuo 1996 m. Pajevonyje 14 metų klebonavo kun. Eugenijus Naujalis, dabar Šeštokų parapijos klebonas. Tuomet buvo atliktas didelis darbas – pakeistos, nušlifuotos ir nulakuotos visos bažnyčios grindys, aplink bažnyčią išklotas plytelių takas, pakeistas ir nudažytas stogas. Labai trumpai (tik tris mėnesius) Pajevonyje dirbo jaunas klebonas kun. Mindaugas Martinaitis, kurį ir per tokį trumpą laikotarpį parapijiečiai spėjo pamėgti ir liūdėjo jo netikėtai netekę. Nuo 2010 m. lapkričio Pajevonio Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonu tarnauja jau minėtas kun. F. Kuklys. Šis veiklus ir kūrybingas klebonas per nepilnus trejus metus Pajevonyje nuveikė tiek, kiek kitam prireiktų ištiso dešimtmečio – praėjus vos dviem mėnesiams po atvykimo bažnyčioje įrengtas įgarsinimas, iš pagrindų sutvarkyta šventoriaus aplinka, pradedant senų krūmų rovimu ir vejos atnaujinimu, baigiant gėlėmis, sutvarkyta ir klebonijos teritorija bei vidus, bažnyčioje pakabinti net trys nuostabūs šviestuvai, kuriais galėtų didžiuotis bet kuri katedra, nušveistos bei iš naujo perlakuotos bažnyčios grindys. Dar daug planų ir idėjų knibžda šio kunigo galvoje ir tikimės, jog tai bus įgyvendinta. Šiuo metu parapijoje gyvena apie du tūkstančiai tikinčiųjų ir kiekvieną sekmadienį jų vis daugiau apsilanko bažnyčioje.

Kam brangus šis Lietuvos kampelis, laukiame atvykstant į jubiliejinę paminėjimo šventę Pajevonio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje.

P. S. Straipsnyje panaudota medžiaga iš Silvijos Slaminskienės mokslinio darbo „Kunigo Pijaus Brazausko meninė kūryba Užnemunės bažnyčiose“ ir Vaidos Kamuntavičienės mokslinio straipsnio „Alvito dekanato parapijos XII a. antroje pusėje“.

Parengė Danguolė Protasevičienė,
Pajevonio tikinčiųjų bendruomenės narė

Nuotraukos – iš Silvijos Slaminskienės mokslinio darbo.

© 2012 „XXI amžius“