|
Valstybė arba egzistuoja, arba jos nėra
Gintaras Visockas
Tikriausiai visi girdėjome žinią, jog Estijoje griežta laisvės atėmimo bausme nuteistas aukšto rango slaptųjų tarnybų karininkas. Mintyse turimas buvęs Estijos Saugumo policijos KaPo bendradarbis Aleksiejus Dresenas. Harju apskrities teismas pripažino jį kaltu dėl tėvynės išdavimo ir žinybinės informacijos perdavimo Rusijai. Bausmė reali, griežta. Su Rusijos slaptosiomis tarnybomis neteisėtai susibičiuliavęs Estijos pilietis pasmerktas kalėti 16 metų. A. Dreseno žmona taip pat pripažinta kalta dėl valstybės išdavimo ir žinybinės informacijos perdavimo Rusijai. Tačiau Estijos teisėsauga šnipo žmonai buvo kur kas švelnesnė. Moteris nuteista lygtine šešerių metų laisvės atėmimo bausme, priskaičiuojant penkerių metų bandomąjį laikotarpį. Beje, tai jau antrasis sėkmingas Estijos kontržvalgybos žingsnis demaskuojant Rusijos slaptosioms tarnyboms dirbančius saviškius. Prisiminkime Estijos piliečio Hermano Simo išdavikišką odisėją. H. Simas pasiekė neįsivaizduojamų aukštumų. Tarnauta ir Estijos kriminalinėje policijoje, ir Estijos gynybos štabe, taip pat darbuotasi itin slaptuose NATO štabuose. Už nuopelnus Estijai apdovanotas išskirtiniais ordinais. Atlyginimas ir pensija solidūs. Regis, ko daugiau benorėti? Paaiškėjo, kad H. Simas talkino Maskvai. Ir ilgokai. Tačiau 2008-ųjų rudenį vis tiek buvo suimtas. Po metų Harjumos apskrities teismas paskelbė nuosprendį 12,5 metų kalėjimo su turto konfiskavimu. Ypatingą dėmesį reikėtų atkreipti ir į datas, kada šnipai buvo suimti, kada Estijos teismas paskelbė nuosprendžius. Tarp sučiupimo ir nuteisimo labai nedidelės laiko atkarpos, maždaug vieneri metai (2008-ųjų antroje pusėje suėmė, o 2009-aisiais jau skelbiamas nuosprendis). Toks operatyvumas lyginant su Lietuvos teisėsaugos vėžliškais žingsniais atrodo įspūdingai. Šiuos pavyzdžius prisiminti verta kuo dažniau, ypač tomis akimirkomis, kai mūsų Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vadovas bandys girti Lietuvos VSD darbuotojus pasiekus įspūdingų rezultatų. Gal tie pagyrimai tikrai ne iš kelmo spirti, bet Estijos pavyzdžiai turėtų mus bent jau priversti mąstyti, kodėl šiauriniai kaimynai per paskutiniuosius keletą metų sugebėjo sugauti net du aukšto rango šnipus, o mūsiškė kontržvalgyba nė vieno? Gal Lietuvoje, skirtingai nei Estijoje, svetimoms valstybėms talkinančių piliečių nėra nė vieno? O gal lietuviškieji džeimsai bondai mus dar nustebins kvapą gniaužiančiomis operacijomis? Gal mūsiškiai žvalgai ir kontržvalgai atlieka kur kas sudėtingesnius, rizikingesnius žygius nei estai, tačiau šito tiesiog negali papasakoti? Dar neatėjo tam tinkama proga? Gal papasakos po kokių penkiasdešimties ar šimto metų?
Visko gali būti. Štai kolega žurnalistas Giedrius Drukteinis portale delfi.lt džiaugiasi, esą nė vienas šių laikų aukštas Lietuvos pareigūnas nėra išdavęs Lietuvos kitai valstybei, pavyzdžiui, Rusijai. Tai jau yra padarę pastarojo meto lenkų, latvių ir estų pareigūnai. Tik ne mes. Toks pareiškimas, be abejo, malonus, džiuginantis. Bet ar tikslus? Gal mes tiesiog nežinome apie tokius atvejus, o gal nenorime žinoti tokių dalykų? Visame pasaulyje, net ir oficialiai pasibaigus Šaltojo karo erai, šnipinėjimo mąstai nė kiek nesumažėjo. Tiesiog šnipinėjimas tapo sudėtingesnis, painesnis. Tereikia prisiminti sėkmingą Vokietijos slaptųjų tarnybų operaciją, kai Nyderlanduose buvo sučiuptas galimai garsiosios Rusijos šnipės Anos Čapman bendrininkas Raimondas. Šešiasdešimtmetį olandų diplomatą sulaikė Hagoje. Taip tvirtina The Telegraph. Tas pats leidinys skelbia, esą įtariamasis perdavė apie 500 dokumentų šeimai, kuri greičiausiai priklausė tam pačiam šnipų tinklui kaip ir žavioji A. Čapman. Vokietijos žiniasklaida pabrėžia, kad suimtasis diplomatas bent jau šiuo metu atsisako bendradarbiauti su teisėsauga. Teigiama, kad jis Vokietijos Marburgo mieste žmonai atidavė šūsnį slaptų ir itin slaptų dokumentų. Vokietijos žurnalo Focus duomenimis, Rusijos slaptosios tarnybos, kuravusios A. Čapman, porai buvo suteikusios išgalvotas tapatybes ir netikrus asmens dokumentus. Žaviosios A. Čapman seniai nebėra nei Amerikoje, nei Europoje. Bet jos tinklas tebeveikia. Be to, Rusijoje A. Čapman nesėdi sudėjusi rankų. Ji vadovauja populiarioms televizijos laidoms, neva atskleidžiančioms net ir didžiausias pasaulio paslaptis, porina visokius būtus ir nebūtus dalykus. Vaizdžiai kalbant, mulkina žiūrovus, pažerdama fantastiškiausių versijų apie Pasaulio pabaigą, aiškiaregę Vangą ar ateivius iš Kosmoso. Kai kurios versijos pateikiamos taip išradingai, įtikinamai, kad sunku nepatikėti, tačiau peržiūrėjus ne keletą, o keliolika tokio pobūdžio laidų, atidesnis žiūrovas supras, kokiam reikalui jos sukurtos. Visos A. Čapman laidos turi bendrų bruožų labai subtiliai, atsargiai, išradingai perša nuomonę, jog tik Rusijos laukia graži, turtinga, soti ateitis, nes Rusija ypatinga, o visos kitos valstybės, ypač Rusijai priešgyniaujančios, sulauks milžiniškų nelaimių ir praradimų. Vadinasi, kataklizmų neišvengs ir Lietuva.
Buvusi Rusijos šnipė neverta mūsų pasitikėjimo, neverta žiūrėti ir tų jos fantastinių laidų. Čia labai praverstų posakis: Net ir meluojant reikalingas saiko jausmas. Taigi verčiau žiūrėkime per RTVi transliuotą žymios Rusijos apžvalgininkės Julijos Latyninos laidą Kod dostupa, ypač tą, kurioje ji daug dėmesio skyrė lietuviškosioms realijoms, sugrįžusi iš komandiruotės Vilniuje. Be abejo, ir čia reikalingas atsargumas, kritiškumas, ypač vertinant A. Čapman. Tačiau žvilgsnis į Lietuvą rimtos rusų apžvalgininkės akimis jau sveikintinas žingsnis. Tai tarsi šaltas dušas. J. Latynina palanki, draugiška Lietuvai. Ji būtent iš tų rusų apžvalgininkų, kurie neabejoja, jog mes 1940-aisiais buvome okupuoti, o 1990-aisiais panorome atgauti laisvę. Ji supranta ir Lietuvos siekį atitrūkti nuo Rusijos įtakos šiomis dienomis. Ir vis dėlto J. Latynina mato, kaip mūsų norai kartais skiriasi nuo realių darbų. Ji pateikia savąją versiją, kodėl oligarchas Viktoras Uspaskichas veržiasi į valdžią, kodėl buvo nustumtas į šoną Rolandas Paksas, kodėl mes galime nepastatyti naujos atominės jėgainės, kodėl mūsų žemėje nei iš šio, nei iš to atsirado prieš atominę energetiką protestuojančių žaliųjų... Daug sudėtingų, prieštaringų minčių sukėlė minėtoji Kod dostupa laida.
Įsiminė polemika ir su prof. Vytautu Landsbergiu dėl liustracijos įstatymo fiasko. Apžvalgininkė J. Latynina tvirtino, jog liustracijos įstatymas tada, 1991-aisiais, buvo sužlugdytas, ir pateikė savo versiją, kodėl: Nes visi KGB agentai, paskutinėmis akimirkomis KGB sukišti į parlamentą, sutelkė viską, kad minėtą įstatymą sužlugdytų. Kai ji klausė prof. V. Landsbergio, kodėl nebuvo sučiupti tie KGB agentai nusikaltimo vietoje, profesorius apgailestavo: Ak, mes buvome jauna valstybė. Na, atleiskite, jaunų valstybių nebūna tu arba valstybė, arba ne, ši citata pateikiama beveik pažodžiui. Lyg ir nieko naujo nepasakyta. Tačiau čia esama labai svarbaus elemento. Rusijos apžvalgininkė tarsi pabrėžia, jog pasiteisinimai taip pat privalo būti saikingi. Kai kada, matyt, verčiau pripažinti suklydus, nei teisintis. Toks rusiškas priekaištas Lietuvai vertas mūsų dėmesio.
Laidos Kod dostupa vedėja viena iš tų, kuri mato, kaip po Boriso Jelcino pasitraukimo Rusija, vadovaujama Vladimiro Putino, įžūliai, kryptingai, atkakliai kišasi į Lietuvos vidaus reikalus, išnaudodama visus įmanomus dujų ir naftos kozirius, tačiau Lietuva, anot J. Latyninos, turėtų ne tiek verkšlenti, kiek priešintis. Įsidėmėkime: nėra jaunų ir senų valstybių, valstybė arba priešinasi, arba tai jau ne valstybė. Deja, ši pastabų kupina laida kažkodėl nesulaukė deramo Lietuvos dėmesio. O kodėl buvo lyg ir nutylima akivaizdu. Priekaštų pažerta buvo visiems lietuviams ir kairiesiems, ir dešiniesiems, ir rezistentams, ir kolaborantams. Mažai kas atkreipė dėmesį, jog priekaištai geranoriški.
Kad Lietuva pančiota ir supančiota, byloja ir intrigos dėl teisinę neliečiamybę praradusios teisėjos Neringos Venckienės būsimosios partijos. Dar nespėjo buvusi teisėja ELTA agentūros salėje rimčiau pristatyti savo programos, savo bendraminčių ir rėmėjų, o viešojoje erdvėje jau nuskambėjo pranešimų, jog kažkas iš kažko atėmė Lietuvos sąrašo idėją. Dar prieš keletą savaičių labai įvairi publika, įskaitant ir visuomenininką Darių Kuolį, ir žurnalistą Valdą Vasiliauską, ir parlamentarą Naglį Puteikį, ir Kovo 11-osios Akto signatarą Romualdą Ozolą, ir dar daugelį kitų politikos ir visuomenės veikėjų, iškilmingai kalbėjo apie būtinybę vieningu frontu šturmuoti parlamentą lemtinguose šių metų rudens rinkimuose. Dabar, regis, ruošiamasi išsivaikščioti net nepabandžius sugniaužti vieningo kumščio. Sunku net suskaičiuoti, kiek paskelbta skambių deklaracijų, pareiškimų, kiek rengta spaudos konferencijų apie prasidėjusius vienijimosi procesus?! Nejaugi viskas veltui? Nejaugi kritiškai nusiteikę apžvalgininkai bus teisūs, tvirtindami, jog iš naujojo politinio darinio bus maža naudos? Nebent tiek, kiek naudos buvo iš pramogų verslo atstovo Arūno Valinsko prisikėlėlių partijos... Būtų labai šaunu, jei buvusi teisėja N. Venckienė šį rudenį su grupe bendraminčių patektų į Seimą ir net taptų, sakykime, Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininke, tačiau pirmiausia reikia išsiaiškinti, kaip oponentai ir priešininkai kiršina, klaidina, dezinformuoja. Reikia išmokt atskirti tikrus draugus nuo apsišaukėlių. Prisiminkime Rusijos apžvalgininkės J. Latyninos žodžius: Nėra jaunų valstybių, valstybė arba egzistuoja, arba jos nėra.
© 2012 XXI amžius
|