Valstybė arba egzistuoja, arba jos nėra
Gintaras Visockas
Tikriausiai visi girdėjome žinią, jog Estijoje griežta laisvės atėmimo bausme nuteistas aukšto rango slaptųjų tarnybų karininkas. Mintyse turimas buvęs Estijos Saugumo policijos KaPo bendradarbis Aleksiejus Dresenas. Harju apskrities teismas pripažino jį kaltu dėl tėvynės išdavimo ir žinybinės informacijos perdavimo Rusijai. Bausmė reali, griežta. Su Rusijos slaptosiomis tarnybomis neteisėtai susibičiuliavęs Estijos pilietis pasmerktas kalėti 16 metų. A. Dreseno žmona taip pat pripažinta kalta dėl valstybės išdavimo ir žinybinės informacijos perdavimo Rusijai. Tačiau Estijos teisėsauga šnipo žmonai buvo kur kas švelnesnė. Moteris nuteista lygtine šešerių metų laisvės atėmimo bausme, priskaičiuojant penkerių metų bandomąjį laikotarpį. Beje, tai jau antrasis sėkmingas Estijos kontržvalgybos žingsnis demaskuojant Rusijos slaptosioms tarnyboms dirbančius saviškius. Prisiminkime Estijos piliečio Hermano Simo išdavikišką odisėją. H. Simas pasiekė neįsivaizduojamų aukštumų. Tarnauta ir Estijos kriminalinėje policijoje, ir Estijos gynybos štabe, taip pat darbuotasi itin slaptuose NATO štabuose. Už nuopelnus Estijai apdovanotas išskirtiniais ordinais. Atlyginimas ir pensija solidūs. Regis, ko daugiau benorėti? Paaiškėjo, kad H. Simas talkino Maskvai. Ir ilgokai. Tačiau 2008-ųjų rudenį vis tiek buvo suimtas. Po metų Harjumos apskrities teismas paskelbė nuosprendį 12,5 metų kalėjimo su turto konfiskavimu. Ypatingą dėmesį reikėtų atkreipti ir į datas, kada šnipai buvo suimti, kada Estijos teismas paskelbė nuosprendžius. Tarp sučiupimo ir nuteisimo labai nedidelės laiko atkarpos, maždaug vieneri metai (2008-ųjų antroje pusėje suėmė, o 2009-aisiais jau skelbiamas nuosprendis). Toks operatyvumas lyginant su Lietuvos teisėsaugos vėžliškais žingsniais atrodo įspūdingai. Šiuos pavyzdžius prisiminti verta kuo dažniau, ypač tomis akimirkomis, kai mūsų Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vadovas bandys girti Lietuvos VSD darbuotojus pasiekus įspūdingų rezultatų. Gal tie pagyrimai tikrai ne iš kelmo spirti, bet Estijos pavyzdžiai turėtų mus bent jau priversti mąstyti, kodėl šiauriniai kaimynai per paskutiniuosius keletą metų sugebėjo sugauti net du aukšto rango šnipus, o mūsiškė kontržvalgyba nė vieno? Gal Lietuvoje, skirtingai nei Estijoje, svetimoms valstybėms talkinančių piliečių nėra nė vieno? O gal lietuviškieji džeimsai bondai mus dar nustebins kvapą gniaužiančiomis operacijomis? Gal mūsiškiai žvalgai ir kontržvalgai atlieka kur kas sudėtingesnius, rizikingesnius žygius nei estai, tačiau šito tiesiog negali papasakoti? Dar neatėjo tam tinkama proga? Gal papasakos po kokių penkiasdešimties ar šimto metų?
|