|
Yra tik geros ir blogos valios žmonės
Rudenį vėl rinksime LR Seimą. Iki šiol rinkimai buvo bėgimas nuo vilko ir užšokimas ant meškos. Lietuvą valdė pakaitomis: tai senoji nomenklatūra, tai naujoji. Viskas vyko pagal liaudies patarlę: meška su lokiu abudu tokiu. Dirbo ir vadovavo Lietuvai skirtingų pavadinimų partijos, tarytum lenktyniaudamos, kuri daugiau Lietuvai žalos pridarys, kuri daugiau savo piliečių į užsienį privers emigruoti, kuri daugiau Lietuvą praskolins, o kaip tą skolą reikės grąžinti, niekas negalvoja.
Todėl vienareikšmiškai galime teigti, kad nėra nei gerų, nei blogų partijų, yra tik geros ir blogos valios žmonės ir partijų vadovai. Geros valios žmonės ne žodžiais, bet darbais myli savo tėvynę, jos žmones. Jiems nesvetimos kito žmogaus bėdos ir vargai. O blogos valios žmonės mato tik save, rūpinasi savo interesais ir savo šeimos gerove. Iki šiol Lietuvą valdė vien materialistai, jiems buvo ir yra svetimas tėvynės ir artimo meilės jausmas, todėl Lietuva per Nepriklausomybės dvidešimtmetį nepriartėjo prie Laimės žiburio, bet nuo jo tolo, ir šiandien stovime prie demokratijos ir žmoniškumo artimo meilės liepto galo.
Įsijauskime į Garliavos įvykius, į mažosios Deimantės tragediją, į jos globėjos Neringos Venckienės įžūlų persekiojimą. Gėda turėtų būti Prezidentei, kad netęsėjo pažado: Neleisiu skriausti mergaitės. Gėda Seimui ir Vyriausybei, jos premjerui Andriui Kubiliui, kuris leido prieš mažytę mergaitę panaudoti chemikalais primirkytą raudoną skudurą ir klykiančią iš siaubo ištempti iš namų, kuriuose ji norėjo gyventi.
Birželio 23 dieną Telšiuose buvo paminėtos 71-osios Rainių tragedijos metinės. Kiekvieną kartą, kai stoviu prie Rainių kankinių kapo, kyla mintis, koks buvo kalėjimo sargų nusikalstamas aplaidumas, kad iš Telšių išvažiavus enkavedistams ir visai rajono valdžiai, kaliniai nebuvo paleisti. Tik po trijų valandų grįžo kalinių žudikai iš Tryškių, gavę Berijos telegramą su įsakymu išžudyti kalinius. Dėl kalėjimo sargų bailumo ar abejingumo buvo žiauriai nukankinti niekuo neprasikaltę 73 kaliniai. Galbūt dar didesnis abejingumas ir aplaidumas yra dabartinės Lietuvos valdžios, kai po 2012 m. gegužės 17 d. smurto Garliavoje valdžia nepajudino nė piršto, nepakėlė telefono ragelio ir neužbėgo žmogiškumą pamynusiems įvykiams už akių. Jei tai buvo tik aplaidumas ar klaida, tai Lietuvos valdžia ir Prezidentė turi visas galimybes tą klaidą atitaisyti, t. y. grąžinti Deimantę jos globėjai N. Venckienei, nes ten jai buvo gera ir saugu, nes ten ji nori ir privalo gyventi, nes tokia yra kiekvieno laisvo piliečio teisė, kurią privalo užtikrinti visos valdžios institucijos. Deja, žmogaus teisės Garliavoje buvo sutryptos, o Seimo ir Vyriausybės šis nusikaltimas prieš žmoniškumą nepasmerktas. Šis Seimas, sudarytas vadinamųjų tradicinių partijų, neapgynė teisiojo ir pasmerkė nekaltąjį, savo sprendimu dėl teisėjos N. Venckienės neliečiamybės panaikinimo pakartojo bijojusio dėl savo posto Piloto niekšybę. Lietuvai reikia, kad Seime sėdėtų drąsūs ir atkaklūs kovotojai už tiesą ir teisingumą, kad savo interesų nekeltų aukščiau už tautos interesus.
Dabar Lietuvai labai reikia išsirinkti geros valios žmones į Seimą. Būtina, kad į Seimą eitų ne sotaus ir privilegijuoto gyvenimo trokštantieji, o pasiaukojančios meilės Lietuvai ir žmonėms vedini idealistai. Jie viešai turėtų pareikšti, kad solidarizuojasi su Lietuvos piliečiais ir, jei bus išrinkti, atsisakys visų privilegijų, kanceliarinėms priemonėms ir parlamentinei veiklai skirtų pinigų, tenkinsis Seimo nario alga, kuri nebus didesnė nei penki minimalūs atlyginimai. Į savo rinkiminę programą jie turėtų įrašyti:
1. Visais svarbiais Valstybei klausimais tartis su piliečiais (kad tai būtų realu, referendumo įstatymą reikia pakeisti, kad vietoj dabar reikalaujamų referendumui skelbti 300 tūkst. balsavimo teisę turinčių piliečių parašų, užtektų 100 tūkstančių).
2. Ministrai turi būti samdomi tarnautojai (jei ministru paskiriamas Seimo narys, jis privalo atsisakyti mandato; taip jis bus priverstas dirbti atsakingai, nes nebegalės iš ministro kėdės vėl persėsti į Seimo nario kėdę).
3. Valstybės valdymo išlaidas sumažinti 30 proc. (kad tai būtų įmanoma, sumažinti per pusę kontroliuojančių institucijų skaičių ir nustatyti visose valdymo grandyse leistiną maksimalų patarėjų, padėjėjų skaičių ir valdininkų atlyginimo maksimumą).
4. Valstybės biudžeto lėšų panaudojimui įvesti griežtą kontrolę ir už lėšų iššvaistymą įvesti asmeninę atsakomybę savo turtu.
5. Nusikaltimams netaikyti senaties termino.
Jei su tokia ar panašia konkrečia savo veiklos Seime programa eitų į rinkimus geros valios pasišventusių dirbti Lietuvos žmonių gerovei vienminčių būrys, valdžia ir piliečiai būtų vieninga, galinga jėga, galinti įveikti visus sunkumus, moralinę ir ekonominę šių dienų pasaulio krizę.
Tad nenuleiskime rankų ir pasitikėdami Dievo ir geros valios žmonių pagalba viską padarykime, kad Lietuvos padangė šviestų ir jos piliečių nuotaikos giedrėtų.
Vytautas PUPLAUSKAS
Kovo 11-osios akto signataras
Telšiai
© 2012 XXI amžius
|