|
Dvasinė konferencija su aktore
Klier. Žilvinas Treinys
Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos bendruomenė dvasinės konferencijos metu susitiko su įžymia Lietuvos teatro aktore Doloresa Kazragyte, kuri dalinosi savo gyvenimo, tikėjimo ir atsivertimo patirtimi.
Garsi aktorė pabrėžė susirinkusiems, kad aktoriaus profesija yra kažkuo panaši į kunigo pašaukimą, nes aktoriai, vaidindami scenoje taip pat kelia žmogaus dvasią. D. Kazragytė akcentavo, kad ji gimė Rusijoje, bet nebuvo tremtinių vaikas, kad užaugo ateistinėje šeimoje, nes jos tėvai buvo įsitikinę komunistai revoliucionieriai, ypač mama, kuri šiai ideologijai paaukojo savo gyvenimą, tačiau tuo tikėjo nuoširdžiai ir naiviai, kad tokiu būdu pasaulis gali tapti geresnis, teisingesnis, todėl, anot aktorės, prasidėjus II Pasauliniam karui, jos tėvai lojalūs komunistai, traukdamiesi kartu su sovietų kariuomene, pabėgo į Rusiją. Aktorė savo mamą prisimena kaip pasišventusią vargšams, išdalindavusią jiems visą turtą, nieko sau nepasilikdavusią, visada besivadovavusią bibline taisykle savo gyvenime, tačiau ištikimą sovietinei ideologijai, nors gyvenimo pabaigoje apsidžiaugusią, kad jos duktė įtikėjusi. Net ir vardą Doloresa tėvai dukrai išrinko garsios Ispanijos respublikonų lyderės komunistės Dolores Ibaruri garbei. Kai aktorė 1980 metais pasikrikštijo, suprato, kad šis vardas, išvertus iš lotynų kalbos, reiškia skausmingoji.
Pati aktorė spalvingame savo gyvenime patyrė daug skausmo, ypač tada, kai ji (kaip ir dauguma tuometinių menininkų) siekė šlovės, buvo kupina puikybės, egoizmo, nes kiekvienas pasiekimas buvo traktuojamas kaip jos pastangų dėka įvykęs, gyveno mintimi, kad tai ji viską padariusi. Tačiau dažnai užeidavo melancholiška nuotaika, pamažu pradėdavo jausti, kad kažko liūdna, negera, norisi verkti. Ji nejautė pasitenkinimo šeimyniniu gyvenimu, kuriame nėra meilės, visada sau sakydavo, kad jos siela yra kitur, ieško kitko. Būdama apie 50 metų, pradėjo eiti į bažnyčią ir joje verkdavo, kai matydavo žmones, priimančius Šv. Komuniją. Tada ji suprato, kad kažko negauna kaip kiti. Tuomet ji pradėjo skaityti A. Maceiną, šv. Teresę Avilietę, o galiausiai Naująjį Testamentą. D. Kazragytė pabrėžė, kad Jėzaus Kristaus žmogiškasis Asmuo (ir dieviškas), kiekvienas Jo žodis, padarytas veiksmas, santykis su kitu žmogumi, nesmerkimas net ir didžiausio nusidėjėlio, paleistuvės ir kitų ją be galo sužavėjo. Tuomet seminarijos viešnia pasakė palyginimą iš aktoriaus gyvenimo kasdienybės, kuomet jis stengiasi įsivaizduoti savo vaidinamą personažą ir naudoja tokią metodiką: įsivaizduoja, kaip jis elgėsi vaikystėje, kaip kalba, kitaip tariant, buvo pabrėžta, kad aktorystėje ji įpratusi savo personažą matyti lyg filme. Ir štai, ji šį savo įprotį panaudojo bandydama įsivaizduoti gyvai, ypač Kristaus kančią, ir tuomet jai atrodydavo, kad Jis nori jai suteikti užuojautą, o tai aktorei labai pagelbėdavo, kai ji panirdavo į depresiją, abejones. Ir tai nėra kažkokios netikros vizijos, pabrėžė aktorė, nes ji žino, ką daranti, ir yra pratusi dirbti su vaidmenimis.
Viešnia paliudijo skausmingą savo gyvenimo įvykį, kuomet Kalnų Karabacho konflikto metu pabėgo iš namų jos 17-metis sūnus, aikštingas jaunuolis. Tuomet aktorė turėjo vaidinti sudėtingą vaidmenį Vilniuje vykusiose gastrolėse ir jos būsena buvo, anot jos pačios, daugiau negu kančia. Tuo metu ji susapnavo įsimintiną sapną ir tai buvo ne šiaip sau sapnas, nes tokie sapnai sapnuojasi du tris kartus gyvenime. Aktorė paliudijo, kad sapne ji buvo šalia šiurkščiu drabužiu vilkinčio sėdinčio vyriškio, kurį apkabinusi, padėjusi galvą ant jo kelių ir verkusi iš skausmo dėl pražuvusio sūnaus, dėl viso pasaulio nelaimių ir skausmo, dėl visos žmonijos, ir jautė, kad šitas vyriškis ją taip suprato, taip aiškiai atjautė, kad sapnas lengvėjo ir atėjo begalinė laimė. Kitą dieną, suvaidinusi spektaklį, ji gavo netikėtą džiugią žinią, kad jos sūnus sugrįžęs. Štai nuo tada, kaip teigė aktorė, įvyko jos atsivertimas į tikėjimą ir krikštas. Nors vėliau viešnios gyvenime įvyko skyrybos su vyru, tačiau ji dėkoja Dievui už tai, kad atėjo į Bažnyčią, o jos sutuoktinis nenorėjo pasirinkti tokio gyvenimo. D. Kazragytė citavo garsaus rašytojo mintį, kad ateina laikas, kuomet lieka tik tikėjimas, ir pajuokavo, atsakydama į vienos jos kolegės priekaištus dėl davatkiškumo, kad ji norėtų būti dar didesnė davatka kaip, pavyzdžiui, šv. Teresė Avilietė, ir jei jos likimas būtų susiklostęs kitaip, būtų pasirinkusi būti vienuole. Garsioji viešnia teigė pastebėjusi visuomenėje keistą stereotipą: daugelis yra susidomėję dvasingumu, ypač vertina Budą, Laozi, Konfucijų ir kitus rytietiškos religijos ir filosofijos atstovus, tačiau, kai pradedi kalbėti apie Jėzų Kristų, visų veidai persikreipia, susiraukia, žmonėms darosi neįdomu, iš karto keičia temą.
Baigiantis konferencijai, garsi viešnia citavo John ODonohue Palaiminimų knygą ir išreiškė savo susižavėjimą atradimu, kad mes galime vienas kitą laiminti, laiminti nelaimingus žmones, laiminti bet kokiais žodžiais, einančiais iš širdies, ir tuomet tikrai pasikeistų mūsų gyvenimas, jei taip elgtumėmės su savo artimu. Paskui D. Kazragytė atsakė į seminaristų klausimus apie dvasinę sausrą maldoje, apie ištikimybę maldai, santuoką ir papasakojo apie savo dabartinę veiklą ji važinėja po Lietuvos miestelius, liudydama Dievą, nes Jis yra visas jos gyvenimas, panašiai atsakydama į priekaištus pažįstamiems, kad ji per daug kalba apie Dievą. Vėliau aktorė suvaidino komišką senos moteriškės monologą-pasakojimą. Pasibaigus konferencijai, seminarijos bendruomenė dėkojo už aktorės liudijimą nuoširdžiais plojimais ir pakvietė viešnią kartu pavakarieniauti.
© 2012 XXI amžius
|