Nemuno
krašto
vaivorykštė

2012 metai

Bendruomenėse

Kur Napoleonas pradėjo savo žygį

Birutė Nenėnienė

Įvairiausiomis spalvomis sužėrėjo Lietuvos regionų tautiniai kostiumai

Po 200 metų „prancūzų kariai“ vėl žengė Vilkaviškio gatvėmis

Svarbūs istorijos įvykiai prisimenami ne tik Vilniuje, Kaune ar kitame didmiestyje, bet ir provincijoje, kur žmonės moka ir nori švęsti bei džiaugtis gyvenimu. Štai Vilkaviškyje irgi paminėtas prieš 200 metų prasidėjęs Prancūzijos imperatoriaus Napoleono pradėtas karas, kuris šiam miestui atnešė nemažai skaudulių.

Prancūzus prisiminus

Iš tikrųjų Vilkaviškio vardas įrašytas ir pasaulio istorijos žemėlapyje. Plačios apimties miesto vasaros šventei idėją davė tai, kad šiemet sukako 200 metų nuo istorinio įvykio, kai Vilkaviškyje ir jo apylinkėse, prieš pradėdamas žygį į Rusiją, keturioms paroms buvo apsistojęs Prancūzijos karo genijus Napoleonas ir jo armija. Taigi šventė buvo pradėta prie miesto kultūros centro karo istorijos klubų stovykla „Napoleonas Vilkaviškyje“. Prancūzų laikų mūšio imitaciją sukūrė 1812 metų prancūzų karių uniformomis vilkintys karo istorijos klubų „Fuzilierius“ ir „LDK Didžiosios buožės pirmo pėstininkų pulko“ nariai. Vėliau kariai atžygiavo į centrinę Jono Basanavičiaus aikštę ir šūviais iš senovinės patrankos paskelbė apie šventės pradžią. Atidarymo ceremonijoje dalyvavo ir kalbėjo Prancūzų kultūros instituto Vilniuje direktorius, ambasadoriaus patarėjas Paskalis Hance.

Atgaiva širdžiai ar?...

Vilkaviškio kultūros darbuotojai, pasitelkę didžiules pajėgas ir rėmėjus, miestelėnus ir svečius, pakvietė į miesto šventę „Mano miestas Lietuvoj įrašytas“. Nuo priešpiečių iki vidurnakčio centrinė Jono Basanavičiaus aikštė ir jos prieigos šurmuliavo nuo gausybės amatininkų ir prekybininkų, kaimų bendruomenių atstovų, vaikų kiemo linksmybių, mini zoologijos sodo, muzikos, koncertų, šokių. Akį traukė senovinė technika, unikalus pažintinis turas angliškais dviaukščiais XX amžiaus automobiliais, senovinių automobilių ralis, motokaskadininkų pasirodymai, sportiniai žaidimai, lauko šachmatų turnyras, mėgėjiško teatro spektaklis. Svečiai iš visų keturių Lietuvos regionų pristatė tautinį kostiumą, koncertinę programą pristatė į moksleivių dainų šventę besiruošią vykti rajono mokyklų saviveiklos kolektyvai bei žinomi atlikėjai (L. Mikalauskas, E. Bavykinas).

Nuostabiai išpuoštame Katedros šventoriuje skambėjo vieno žymiausių Lietuvos saksofonininko K. Vaiginio atliekami kūriniai, o vietos dailininkai čia pat ant pievelės pasinėrė į kūrybinius ieškojimus. Vakarinės šv. Mišios Katedroje buvo aukojamos už miestą ir miestiečius.

Besisukiojant šurmulyje teko išgirsti ir skeptiškų nuomonių šventės adresu. Girdi, „kodėl mes čia dabar džiaugiamės ir prisimename Vilkaviškį nusiaubusius prancūzus? Tada prisiminkime ir švęskime ir kitų okupantų – rusų, vokiečių – invazijų sukaktis...“ Tie skeptikai vis dėlto pripažinę, kad švęsti yra neblogas dalykas, nuėjo išlenkti po bokalą alaus. Tad kas geriau: ar kultūringai pasižmonėti ir pasigėrėti gražiais dalykais, ar likti amžinais bambekliais, smerkiančiais buvusias ir dabartines valdžias?

Sulaikė... duona

Apie prancūzų „viešnagę“ yra išlikęs vaizdingas anų laikų liudijimas, kurį užrašė Vilkaviškio kunigas B. Butkevičius: „Saulei besileidžiant vilkaviškiečiai pastebėjo dulkių debesis toje pusėje, iš kur buvo laukta Napoleono, Vilkaviškio–Virbalio kelyje išgirdę skardaus trimito garsą, šaukiantį duoti kelią imperatoriui. Po keleto minučių gražiu arkliu atjojo trimitą pučiąs karys. Paskui trimitininką mažu balto arklio traukiamu vežimu, pats valdydamas arklį, važiavo Napoleonas (...). Paskui imperatoriaus vežimėlį jojo keliasdešimt įvairių pulkų kavalerijos karininkų (...). Atvažiavęs į Vilkaviškį Napoleonas sustojo dvaro rūmuose, kur jam buvo paruoštas butas (...). Imperatoriaus veide buvo galima pastebėti nuovargį, nerimą ir kažin kokį nepasitenkinimą (...). Jis gaudavęs neraminančių žinių apie priešo pasiruošimus. Napoleono bloga nuotaika virto didžia rūstybe, kai jis Vilkaviškyje patyrė, kad ne tiktai kariuomenė, bet ir jo gvardijos dalinys negauna reikalingiausių maisto produktų. Imperatorius tuojau įsakė užimti visas mieste esančias duonai kepti krosnis; pats nemiegojo visą naktį iki tol, kol duona buvo iškepta. Tai sulaikė armiją Vilkaviškyje keturias dienas ilgiau, ir karas Rusijai buvo paskelbtas kiek vėliau negu buvo numatyta (...). Kai kareiviai pakankamai pailsėjo, buvo suruoštas iškilmingas kariuomenės paradas. Išrikiuota pėsčioji, raitoji ir kitų rūšių kariuomenė bei artilerija užėmė 7 x 3,5 km ploto žemės ruožą (...). Visa didžiulė armija Vilkaviškio miestą ir apylinkes paliko per vieną dieną. Armijos dauguma (didžioji armija) nužygiavo Kauno link, antroji dalis – Rygos link, trečioji pasuko dešinėn, į Nemuno pusę, susijungti su penktuoju armijos korpusu, vedamu Napoleono brolio (...)“. (B. Kviklys, „Mūsų Lietuva“).

Skauduliai pasimiršta

Vilkaviškis skaudžiai pajuto prancūzų armijos žygį. Tikrovė nebuvo tokia graži, kaip Napoleono priimti paradai. Neliko nė vieno šiaudinio ar gontinio stogo. Jie visi buvo nuplėšti ir kareivių stovyklų ugniavietėse sukūrenti. Kareiviai grobstė paukščius, pjovė galvijus, ėmė geresnius daiktus, buvo išniekintos Vilkaviškio ir apylinkių bažnyčios, paverstos arklidėmis, todėl, kai prancūzai pralaimėję bėgo iš Rusijos per Sūduvą, žmonės nenorėjo jiems padėti. Tačiau žaizdos pamažu pasimiršta, skauduliai užgyja.

Vilkaviškyje Napoleonui butas buvo įrengtas dvaro patalpose, jis savo sprendimus aptardavo, karo žemėlapius studijavo dvaro sode prie po didžiulėmis tuopomis stovėjusio akmeninio stalo. Atvirukai su dvaro, medžių ir staliuko fotografijomis dar praėjusiame šimtmetyje buvo kaip Vilkaviškio suvenyras.

Tame pačiame dvare, 1926 metais įsteigus Vilkaviškio vyskupiją, buvo įkurta kurija. Dabar šiame pastate gyvena vilkaviškiečių šeimos, prieigose kartais vyksta kultūrinės programos.

Vilkaviškis

© 2012 „XXI amžius“